Knyga kaip (metų) poelgis

tarkovskio polaroidas

Rusų kino režisierius Andrejus Tarkovskis viename interviu pasakė, kad kinas jam yra ne tik kūryba, tai – jo gyvenimas. Todėl, taip išeina, kad kiekvienas filmas yra poelgis.

Mano 2013-ųjų metų poelgis – romanas „Katė, kurios reikėjo“. Atlikti jį nebuvo lengva nei fiziškai, nei psichiškai. Pamenu vieną savaitę, kai buvau smegusi neviltin, maniau, kad nesugebėsiu užbaigti to, ką pradėjau, – ir tai ne apie rašymą, o apie leidybą… Tačiau buvo aišku, kad neturiu kito pasirinkimo – ši knyga tiesiog yra mano gyvenimo dalis. Nebūti jos negali, nes esu aš. Laimei, esu ne viena.

Taip prisiminsiu šiuos metus – tai „Katės…“ metai. Kieno bus ateinantys metai? Galbūt – to romano, kurio eskizą šiomis dienomis skaito mano vyras.

Ne, nebūtinai kiekvienas rašytojas (ar bet kurios meno šakos kūrėjas) išgyvena savo kūrinius kaip poelgius. Po paskutiniojo savo filmo Tarkovskis pasakė savo žmonai, kad reikia keisti metodą, pakaks žaisti su likimu. Mat jo kūryba buvo taip tampriai susijusi su gyvenimu, kad tai, kas įvykdavo jo filmuose, anksčiau ar vėliau išsipildydavo tikrovėje. Deja, išsipildė ir paskutiniojo filmo apokalipsė (turiu omenyje „Aukojimą“), ir priešpaskutiniojo filmo nuosprendis: poeto mirtis ne savo žemėje („Nostalgija“).  Taigi kurti reikia – bandyti – atsakingai. Nujausti, jog taip keiti (kuri) savo paties likimą. O kaip gi kitaip?

Šiais metais su manimi susisiekė keletas žmonių, kuriems reikėjo skaitytojo, rašančiojo skaitytojo, nuomonės. Ačiū jiems, nes priminė dalykus, kurie man jau nebe tokie aktualūs, todėl juos primiršau. Pavyzdžiui, jau negalvoju apie tai, kaip prisistatyti: sakau, kad esu rašytoja, o jei klausia apie išsilavinimą – aktorė. Man tie pavadinimai neturi didelės reikšmės, tačiau tai juk visuomenei suprantamos etiketės, padedančios orientuotis. Tik tiek, jeigu pats jų nesureikšmini. Visgi pripažinti sau, kad esi rašytojas, kad dirbi rašytojo darbą, pasirodo, didelis žingsnis. Ypač jei atėjai į šį darbą iš kitos sferos. Svarbu yra savęs klausti ir koks esu rašytojas? Kas man yra rašymas? Kas man yra knygos apskritai? Atsakymai kinta su klausiančiojo amžiumi ir patirtimi.

Ačiū, kad bendraudami su manimi keitėtės patys ir keitėte mane. Nekantriai laukiu kitų susitikimų, kitų pokalbių, kitų poelgių. Artėjant Naujiesiems metams – tai simbolinei, orientacinei metų ribai – linkiu smalsumo, šviesos ir sveikos neramybės… Rašykite!

~ Sandra

P.S.: Nuotrauką radau čia (nuoroda) – ji yra paties Tarkovskio daryta polaroidine kamera.

Advertisements

One response to “Knyga kaip (metų) poelgis