Kas nulaužė kokybės kartelę?

Robert-Mapplethorpe.-White-Gauze-1984

Mane giliai sujaudino Andriaus Jakučiūno pasisakymas savaitraščio „Literatūra ir menas” apžvalgų straipsnyje „Rugsėjo skaitymai” (2013-10-25, Nr. 3446). Autorius kalba apie „faktą, kad kokybiškos literatūros galimybę kultūrinėje spaudoje psichologiškai mes jau seniai esame palaidoję – metaforiškai kalbant, kartelė jau kadais yra nulaužta (atkreipiu dėmesį – ne nuleista ar pažeminta, o būtent nulaužta), todėl net klaikiausią niekdarystę nūnai priimame kaip visiškai normalų, nuo kultūrinės spaudos galbūt net neatsiejamą dalyką, kuris niekam netrukdo. Atrodo, būtent šis įsivaizdavimas ir yra viena didžiausių mūsų literatūros (ir net kultūros apskritai) problemų – būdami lojalūs arba tiesiog abejingi viskam, kas menka, silpna, apgailėtina, mes, galbūt patys to nesuvokdami, legitimuojame grafomaniją ir netgi padedame jai virsti kanonu – o kokių pasekmių tai gali turėti jaunam kūrėjui, patikėjusiam (na, tarkim), jog tai, kas publikuojama litmenyje ir šatėnuose, yra šiuolaikinė lietuvių literatūra?”

Esu tas žmogus, kuriam „nulaužta kokybės kartelė” trukdo ir kuris yra seniai palaidojęs įsivaizdavimą, jog tekstai, publikuojami ne tik šiuolaikinėje kultūrinėje spaudoje, bet ir tie, kurie pakliūva tarp viršelių ir knygynuose užima vietą lietuvių grožinės literatūros sekcijoje, turi bent kiek meninės vertės. Esu dėkinga Jakučiūnui, kuris parašė savo nuomonę, kurioje atsispindi tragiška šiuolaikinio lietuvių rašytojo situacija: suvokti, kad esi supuvusios sistemos atstovas, tačiau gebėti tik pasakyti tai. Bet reikia dar garsiau sakyti, ir sakyti, ir sakyti, tik nežinau ar verta tai daryti analizuojant (o dar prieš tai ir skaitant!) kasmėnesinę grafomanijos dozę. Tai tas pats, kas konstatuoti, jog ligonis miręs, nenustatant priežasties – diagnozės.

Jakučiūnas mini „niekingą niekdarystę”. Čia pasirinktas įdomus žodžių derinys – dukart po „niek-“. Pirmasis žodis „niekingas” turi reikšmes: niekam vertas, menkas ir niekšiškas, nedoras. Antrasis, „niekdarystė” – niekalo darymas – išplaukia iš „niekdarys”: kas nenaudingais dalykais užsiima, nerimtai dirba, niekalą daro. Niekinga niekdarystė gali būti suprasta kaip niekam vertas niekalo darymas. Kiti galimi variantai: nedorai niekalą daro. Arba štai: (per) menkai nenaudingais dalykais užsiima. Arba: niekšiškai nerimtai dirba. (Turbūt galima dar rasti junginių, bet aš jau čia ir sustosiu.) Žinoma, „niekdarystė” prašosi į gimines „piktadarystei” – ir toks kaltinimas būtų jau rimtesnis. Daryti ką pikta (ar bloga kam nors) yra sunkesnis nusikaltimas, negu daryti niekalą, t.y. nedaryti nieko. Neatsakyti už nieką.

Bandau suprasti, kas vyksta, kodėl tiek dešimtmečių driekiasi ta pati rūko juosta. Rodos, mūsų literatūros organizmas nuolat ryja nuobodulį, nuo kurio tarpais suima spazmai – išsivemiama ir vėl toliau ryjamas tas pats nuodas…

Kultūrinė spauda išties yra svarbus visuomenės veidrodis. Kai sakoma, kad žuvis pūna nuo galvos, kur turėtume žiūrėti? Redakcija, redaktoriai – kas tai per žmonės? Spėju, kad tai profesionalai, trokštantys geros kokybės tekstų savo leidiniuose. Ką jie galėtų padaryti, kad tekstai būtų kokybiškesni? Viena: tinkamai atrinkti iš to, ką randa savo pašto dėžutėje. Jeigu nėra iš ko rinktis: nespausdinti to, kas neatitinka meninių reikalavimų, užsibrėžtos kokybės kartelės. Juk nešokame į lovą užsiimti seksu su bet kuo vien dėl to, kad šalia nėra to, kurį mylime?

Sunku būtų patikėti, kad garbūs redaktoriai nejaučia kokybės ar kad tokios kartelės nėra išsikėlę. Panašu, kad pašto dėžutėje įsisiautė grafomanijos virusas, ir buvo padarytas politinis sprendimas: nieko nesiimti. Kodėl? Gali būti daug priežasčių. Pavyzdžiui, nuo leidinio kokybės nepasikeis jo pardavimų skaičius, o taip pat ir finansavimo dydis, vadinasi, niekas nepraras darbo vietų. Keisti kažką – reiškia pasinaudoti turima (galima) laisve, būt laisvam, o tai nėra lengva, nes laisvė turi savo kainą: atsakomybę už klaidas. Galiu įsivaizduoti, kad teoriškai dauguma nori laisvės, tačiau niekaip netelpa galvoje, kad teoriškai ar juolab praktiškai dauguma nori atsakomybės. Betgi laisvė kūrybos sferoje – tai ir fantazija, vaizduotė, kūrybiškumas. Atsisakydami atsakomybės ir laisvės, tie žmonės atsisako ir būtinų kūrybai „priedų”. Gal todėl ir matome tą patį tų pačių leidinių turinį ir formatą (net jei kai kas pakeitė popieriaus rūšį ir surišimą)? Na, tik tiek, kad nuo vienos ideologijos šokta ant kitos, bet esmė ta pati. Nesikeisti – saugiausias variantas. Taip ypač jauku žmonėms, kurie gimė ir užaugo stagnuojančioje sistemoje – šiandien ji įžūliai gyvuoja tuose pačiuose pavidaluose. Tokių sąlyginių refleksų greit nepakeisi. Gal jau tik grabas ištiesins, kaip liaudis sako. Taigi visiškai suprantu (tik nepateisinu) redakcijų pasyvumo ir vangumo. Nepateisinu, kai zombiai nuodija jaunus žmones.

Ar Lietuvoje nėra profesionalių autorių, žodžio meistrų, kurie galėtų užpildyti puslapius meniška kūryba? Mano manymu, gyvų dar yra. Išmintingi, bent kiek pardavimais ir populiarumu susirūpinę leidiniai, turėtų jų patys ieškoti ir patys juos ugdyti, nes leidinys perkamas, kaip nebūtų keista, dėl vertingo jo turinio. Pastebėjau, kad per pastarąjį dešimtmetį spaudoje žinomų autorių kūrybos mąžta ir jau beveik (ką ten – visai) nerandame. Niekaip nesugalvoju, kodėl autoriams turėtų būti nenaudinga spausdinti savo kūrinių tokioje spaudoje. Tačiau priežastys turėtų būti rimtos, jeigu pasirenkama tokia alternatyva: nepublikuoti savo kūrinių išvis. Geriau nepublikuoti, negu publikuoti tokiuose. Kokiuose? Kas su jais negerai?

Kadangi pati keliskart bendravau su kai kuriais leidiniais, galiu pasakyti, kad korespondencija iki kažkurio laiko buvo itin nemaloni. Kartais – vienpusė, nes man net nebuvo atsakoma. Pastaruoju metu – visai padori, jaunimas gražiai atsakyti sugeba (bet galbūt kai kas to nežino, nes nusprendė daugiau su jais nebendrauti?). Neilgai trukus visu kailiu pajutau, kaip svarbu yra rodytis jų kompanijoje, būti fiziškai tarpe jų, ne virtualiai. Taip svarbu, kad jeigu nesirodysi, ne tik „kolegos” (rašytojai neturi kolegų!), bet ir kritikai tavo kūrinius ignoruos: o kas tu toks? Tavęs nepažįstam, vadinasi, tavęs nėra „prozos ar poezijos padangėje“.

Jei netikite, pasiskaitykite litmenyje Virginijos Cibarauskės apžvalgą apie dvi debiutantes (tame pačiame numeryje, kaip ir Jakučiūno straipsnis). Dvelkteli aiškios potekstės: „Brundzaitę žino kiekvienas, besidomintis šiandienės lietuvių poezijos tendencijomis: Ramunė – nuolatinė poetinių pavasarių, rudenų, žiemų, slinkčių ir pan. renginių dalyvė, šių metų Jaunojo Jotvingio premijos laureatė, išsiskirianti tuo, kad jos skaitomos poezijos klausytis iš tiesų malonu – ir tekstai geri, ir balso tembras, nors specifinis, bet mielas, ir charizmos netrūksta.” Skaitome apie kitą autorę toje pačioje apžvalgoje, ir potekstės ne tokios entuziastingos: „Dovilė Kuzminskaitė – sąlyginai naujas paukštis Lietuvos poezijos padangėje: kelios publikacijos mėnraštyje „Metai”, kelios recenzijos, praeitų metų PDR’e – „Puškino” prizas.” (PDR: Poetinis Druskininkų ruduo.)

Vaiko lūpomis kalba teisybė! Sakau tai tikrai be ironijos, tik atleiskite, kad Cibarauskę, jauną moterį, vadinu vaiku – palyginus su senais redakcijos vilkais, kurie dažniau pasirenka tylėti, ji yra tas naujas kraujas, varomoji šiuolaikinės literatūros jėga ir tiesiog – ateitis. Toji ateitis įžengia į bohemos ratelį ir persiima vyresniųjų įpročiais. Kiek kartų garsiai gėrei (atsiprašau – skaitei) PDR’e? Tik vieną? Naujas paukštis padangėje… Ar gali save vadinti besidominčia poezijos tendencijomis ta, kuri susidaro nuomonę iš spaudos publikacijų? Jose nei pastebėsi charizmos, nei užburiančio balso tono neišgirsi. Tad ar verta publikuoti savo kūrinius, jei nesi socialus ir nesiruoši būriuotis su kitais dėl geografinių ar amžiaus, ar skonio, ar pomėgių, ar net mąstymo skirtumų? Kas, jeigu esi intravertas atsiskyrėlis? Turbūt tai retas paukštis lietuvių literatūros padangėje. (Gal ir todėl nepakyla toji kartelė?)

Žinodama, kad atlygis už išspausdintą tavo kūrinį yra niekinis (neniekinis tik studentui), ieškau kitų motyvų, dėl kurių kūrėjai atiduotų savo proto ir vaizduotės kūdikį komentatorių egzekucijai (vos tik baigėsi virtualiųjų skerdynių laikai, Jakučiūnas pastatė giljotiną!). Kokie gi autoriaus motyvai? Visų pirma, platinti savo kūrinius, skleisti žinią apie savo kūrybą, formuoti savo įvaizdį (taip, šiais laikais kiekvienas viešas veikėjas, o toks yra ir rašytojas, turi savo etiketę – brand’ą – sąmoningai ar nesąmoningai), grubiai tariant, darytis reklamą. Antra, sulaukti reakcijos, atsiliepimų, laiškų, prašymų siųsti daugiau kūrinių, sakyti savo nuomonę, duoti interviu, atvykti į diskusijas, t.y. veikti kaip viešasis asmuo, atstovauti tam tikrą sluoksnį, nuomonę, demonstruoti savo apsiskaitymą, žinias, ir taip, galbūt ideologiją, kuriai pritari. Ne visi autoriai yra intelektualai, bet retas visuomenės (skaitytojų rato) pripažintas ir pamėgtas autorius neturi savo nuomonės apie tam tikrus gyvenimo reiškinius, o turėdamas sklandžios kalbos dovaną, jis gali skleisti tą nuomonę, burti panašaus mąstymo žmones, judinti, veikti, keisti, budinti jei ne išorės (visuomeniniams) pokyčiams, tai bent jau vidaus (asmeniniams). Trečia, kokybiška savo kūryba kelti bendrą literatūros kokybės kartelę – per (iš kūrinių kokybės jaučiamą) savikritiką ir kritiką.

Kas kalbama kuluaruose apie pastarąjį motyvą? Jau nepamenu, kas pirmas viešai užkasė ir apraudojo lietuvių literatūros kritiką, bet nuo to laiko perskaičiau aibes verkšlenimų ir prisipažinimų apie tai, kad kritiko darbas neapsimoka – nei finansiškai, nei kaip kitaip (vėlgi – atlygis tinka studentams!). Sukapokite mane į gabalus, bet nepatikėsiu, kad brandus kritikas, dirbantis pilnu etatu kokioje nors šiltoje įstaigoje, tiek nužmogėja, kad nebeturi jokio vidinio stimulo analizuoti literatūrą ir sakyti savo nuomonę. Neskaito? Skaito! Kartais spingteli šviesos ruoželis: tai vienam, tai kitam „profesionaliam skaitytojui” tampa per trošku, nebeįmanoma susilaikyti ir neišsakyti nuomonės (prisimenant puikų Mindaugo Kvietkausko kritinį straipsnį apie Sigito Parulskio romaną „Tamsa ir Partneriai” „Literatūroje ir mene”, 2013-02-22 nr. 3415). Tokius proveržius ypatingai vertinu: tai rodo, kad ne visi yra abejingi ir pasiduoda niekingai niekdarystei. Tačiau tai – išimtis, patvirtinanti taisyklę… Kitos kritikų luomo išmirimo hipotezės: kūriniai nestimuliuoja intelekto (yra nuobodžiai prasti), aplinka nestimuliuoja (nekils diskusija), viešoje erdvėje nesusikuria kritinė dorų kritikų masė, intelektualų batalionas, kuriam rūpėtų laimėti mūšį su grafomanija. (Ar Lietuvoje yra intelektualų? Jei intelektualas yra daug daugiau nei vidutiniškai išsilavinęs žmogus, tai labiausiai trūksta to antrojo: žmogaus – asmenybės. Ir kas yra išsilavinimas be asmenybės?)

Nuovargis, beprasmybės jausmas, cinizmas? Šie epitetai tinka daugeliui šiuolaikinių lietuvių. Menininkai – ne išimtis. Literatūra su visais jos priedais paliekama jauniesiems: jiems ir atlygis tinka, ir noras pasirodyti viešumoje kaitina, ir jie visada randa ką pasakyti, net jeigu tai dar viena praleista „gera proga patylėti”. Kuo mažiau žinai apie dalyką, tuo mažiau tau rūpi, kad nežinai. Kai nematai sienų – griauni sienas. O gal net negriauni, tiesiog eini sau laisvas ir laimingas. Ir kas tau pasakys, kad esi per jaunas, nesubrendęs, nepakankamai apsiskaitęs, dar neturi skonio ir saiko, ir juolab nesi intelektualas – tiesiog esi kupinas faktų apie ką tik perskaitytas knygas, o ir atmintis dar nepragerta. Aš irgi skatinu ir skatinsiu jaunimą. Tačiau stengiuosi nesuteikti jiems melagingų vilčių ir negirti, jeigu nėra už ką. (Tikiuosi, man atsiuntusieji savo tekstus įvertinimui tai pastebėjo…)

Tai, kad kultūrinių leidinių redakcijos (kuriose padaugėjo jaunų darbuotojų) nesilaiko nerašyto etikos kodekso ir yra nekritiški bei nesavikritiški – tai ne tik jų, bet ir mūsų, vyresniųjų, piktadarystė. Kad nemeniška „senių” kūryba spausdinama, tai galima interpretuoti taip: kad vėliau nesutriktum, pamatęs nežinomą pavardę užuojautų skyriuje (o aš vis sutrinku). Senoji karta neturi ir turbūt neturės mums kitos žinutės, kaip tik „mes gyvenome”. Ir gerai, amen. Bet jaunimas ir jo kūrybinis kelias yra aktyvus klausimas: kaip mes gyvensime? Kai prisimeni faktą, jog tautos gyvybė yra kalboje, tai net šiurpas nukrečia. Ar tik šnekamojoje kalboje? Kaimo žmonės kadaise išgelbėjo, bet nuo kažkurio momento laike tarmių ir folkloro lobynai ėmė sekti. Išsigelbėjimas – stiprioje literatūroje! Šitą mintį šiurpiai, gal net neįsisąmonęs, išsuka vertėjas Laimantas Jonušys „Šiaurės Atėnų” straipsnyje „Kalėjimas, budelis ir subjektyvus žvilgsnis į Europos literatūrinį žemėlapį” (2013-10-11 Nr. 38). Mane apstulbino sklandus autoriaus minties perėjimas: „Taigi, Juodkalnijos literatūra susidomėčiau tik, jeigu man kas nors išaiškintų, kuo ji skiriasi nuo serbų literatūros. Manau, kad tokios valstybės kaip Kosovas ir Moldova apskritai nenusipelno savo apgailėtinos egzistencijos.” O kas, jei rytoj koks nors serbas ar anglas parašys, kad Lietuva nenusipelno savo apgailėtinos egzistencijos, nes…?

Kai labai ilgai žiūri prisikišęs arti, daiktai ima rodytis kitaip. Ne veltui dailininkai palieka darbą, uždengia jį pusdieniui ar net kelioms dienoms, savaitėms, mėnesiams. Rašytojai atsitraukia nuo savo eskizų, užverčia rankraštį, palieka pusmečiui, vėliau skaito kitomis akimis, preparuoja skaitytojo, gal net kritiko žvilgsniu. Taip gimsta suvokimai ir susivokimai. Kaip toli atsitraukiama, kuo užsiimama atsitraukimo laikotarpiu, kuomet kūrinys pačiam autoriui rodosi genialiai išbaigtas ir skirtas auditorijai – autoriaus etikos reikalas. Gali siųsti karštą tekstą į leidinį ar leidyklą. Gali susilaikyti, nes nujauti, jog dar nesi savikritiškas. Gali bandyti suvokti savo kūrinį, bet gali ir nebandyti – ir niekuomet nesuvokti – literatūros istorijoje nemaža atvejų, kuomet autorius nežinojo ką kūrė. Kai kuriems autoriams vertėjo nežinoti: sužinoję galbūt nebebūtų rašę. Jiems tai kaip važiavimas dviračiu: perdaug galvosi – neišlaikysi balanso ir nukrisi. Kitiems – tiesą sakant, daugumai didžiųjų – būtent suvokimas suteikia balansą ir stimulą kurti toliau. Galbūt tų pačių dalykų suvokimas, potraukis gilintis į tą pačią – epochos? – problemą. Galbūt poreikis gilintis, suprasti save patį – neišvengiamai veikiamą Zeitgeist. Juk mes ne tik veikiami laikmečio dvasios – mes ir esame toji dvasia. Tačiau ne visuomet pats gali ją matyti savo kūriniuose – ypač jei jie per arti ir dar per karšti, per skaudūs, pernelyg jaudinantys. Tik žmogus iš šalies, išlavinto skonio ir reiklus skaitytojas, linkęs ne tik jausti skaitymo malonumą, bet ir analizės, išvadų darymo, apibendrinimų, teoretizavimo malonumą, gali įžvelgti paveikslą, kurį sudaro taip vadinamoji neigiama erdvė (negative space) arba Gestalt. Kaip dažnai kūrybos procese rūpinamės tik detalėmis ir smulkių veiksmų tikrumu, o didesnį vaizdą, ir visai ne tą, kurį įsivaizdavome, atrandame skaitydami kritiką – matydami save kitų akimis.

Kas, jeigu nėra tų akių? Jeigu jos užsimerkusios? Kas, jeigu tos akys nenori matyti, nenori žinoti to, ką mato, o nori įtikti mums, todėl – meluoja? Tai viena iš priežasčių, dėl kurios meno atžvilgiu klaikiai niekdariška gyventi per arti kitų menininkų, trintis vienoje erdvėje, krikštyti vieni kitų vaikus (t.y. knygas), tuoktis ir persituokti tarpusavyje, girti vieni kitus, nes taip saugiau. Tai yra literatūrinis incestas. Ne, nėra klaiku miegoti su savo kritiku (ar kūrinį duoti meilužio kritiškam įvertinimui). Viskas gerai, jeigu vienyja meilė literatūrai ir jeigu sugebama atskirti tas dvi – rašytojo ir kritiko – profesijas. Viskas gerai, jei literatūra ir kritika išvis laikomos profesijomis, o ne dar vienos religinės sektos pašaukimu.

Profesionalumas – toks nemeniškas ir nemagiškas žodis lietuviškoje kultūros erdvėje. Profesionalumas – tai ne tik gebėjimas uždirbti iš to, ką darai (nors tokių „profesionalų” daugiausia), bet – gebėjimai. Ne gabumai, ne mistinis talentas. Gebėjimai. Kylantys, išplaukiantys, įgyjami ilgai ir atkakliai studijuojant pasirinktą dalyką (literatūrą), daug ir įtemptai praktikuojant (rašant), vertinant save kritiškai, darant išvadas ir vėl atkakliai rašant. Tam, kad galėtum analizuoti ir kritikuoti literatūros kūrinį (ar net niekingą grafomanijos apraišką) profesionaliai, reiktų gebėti skirti kūrybos elementus. Kaip muzikos kritikui būtina turėti muzikinę klausą, taip literatūros kritikui – klausą žodžiui. Antra – svarbus literatūrinis apsiskaitymas, gaudymasis šiuolaikinėse pasaulio literatūros tendencijose (ne PDR’uose ir net ne Frankfurto mugės furšetuose, turiu omenyje). Trečia – kalbos valdymas. Nes juk kritikas – irgi rašytojas, ir turi ne ką mažiau sklandžiai dėlioti mintis raštu. Tik todėl, kad puikiai valdo kalbos įrankį, nors ir nebando kurti grožinės literatūros (fiction), tik todėl jis gali būti profesionalus kritikas.

Itin retai lietuvių kultūrinėje spaudoje man yra tekę skaityti profesionalų kritinį straipsnį. Apstu studentiškų bandymų. Apstu diletantiškų išsireiškimų, beletristikos demonstravimo, sąskaitų suvedinėjimų. Retkarčiais neapsikentęs straipsniu atsikerta autorius. Kitas autorius, žiūrėk, savo kritikams atsimoka, nupiešdamas groteskiškus jų portretus savo knygose. Ne, meilės tarp autorių ir kritikų taip lengvai neįžiebsi, kaip ir meilės tarp intelektualiai nepriklausomo autoriaus(-ės) ir autoriaus(-ės). Skaitant žymių rašytojų biografijas ir autobiografijas, ima juokas, nes atpažįsti tą susipriešinimą, intrigas ir apkalbas – kuo stipresnis autoriaus stilius ir mąstysena, tuo labiau klystantys ir beskonybe užsiimantys atrodo visi kiti… Kūrybos sferoje tiek daug subjektyvumo!

Kai kas netgi sako, kad neįmanoma objektyviai vertinti kūrybos. Tai paliudytų ir korektiškas prierašas Jonušio straipsnio pavadinime: subjektyvus žvilgsnis. Tačiau nemanau, kad taip jau neįmanoma pasisakyti objektyviai, net turint omenyje, kad bet kas, kas išeina iš tavo lūpų yra tavo, kaip subjekto, nuomonė. Tas pats, kas sakyti, kad „kalbu žmogiškai” – o kaip dar galiu kalbėti, jeigu esu žmogus? Kalbėti objektyviai, ko gera, reiškia, kad teks kalbėti rėmuose, įsitvėrus į tam tikrus kontekstus, o ne tik plaukiojant savo minčių srutose (juk mūsų pasąmonė – ne kas kita). Ištraukti mintį į sąmonę, suformuluoti ir pateikti ją aiškiai ir būti pasiruošus ją apginti, stoti diskusijon… Taip mes patektume į susikurtą intelektinį diskursą.

Mūsuose gerai žinomas ir daug kartų matytas lotyniškas ad hominem: nepulti žmogaus asmeniškai, kritikuoti kūrinį, o ne autorių. Gerai, bet kur riba tarp autoriaus ir kūrinio? Štai Jakučiūnas rašo apie tūlą tekstą: „…suregztas primityviai ir netgi, pasakyčiau, įžūliai naiviai, o kūrinio stilius – tiesiog apokaliptiškai rimtas.” (Apokaliptiškai rimti yra, pavyzdžiui, visi Laszlo Krasznahorkai kūriniai, nors nelabai įsivaizduoju, kad taip galima būtų pavadinti jo stilių – na, gal.) Ar svarbu, kad kūrinys turi šias išvardintas savybes? Iš kūrinio, ar iš paties autoriaus charakterio kyla kai kurios teksto savybės?

Nesiruošiu ginti to teksto kokybės. Kaip ir Jakučiūnas, senokai spaudoje nepastebiu dėmesio vertų skaitinių ir nustojau varginti akis. Pakanka kelių pirmųjų eilučių. Tačiau tai, ką randu tose eilutėse, ir tai, kaip jas įvertinu (sukritikuoju), nelaikyčiau savo subjektyvia nuomone. Ne, mano objektyvia nuomone, šitų tekstų autoriai nevaldo kalbos. Požymiai? Painūs ir manieringi pirmieji sakiniai, vaizdingumas kuriamas, pasitelkiant būdvardžius ir prieveiksmius. Kelias į rašytojų pragarą – prieveiksmiais grįstas! Šitokį ar panašų sakinį nusiuntus tiems būriams, kurie beldžiasi į redakcijų duris, gal sumažėtų triukšmas. Nežinoti ir nejausti, kas yra vaizdinga, gyva kalba, yra tas pats, kas groti smuiku neturint klausos. Žinoma, gali sau džyrinti žirnių lauke, vietoj stygos prisegęs „triusikų” gumą. Bet susimildamas nelįsk į koncertų salę. Net jei žinai, kad salės direktoriui tinka bet kas, nes meistrai su stradivarijais pas jį nebeužsuka.

Sakoma, nekritikuok, nepateikdamas pavyzdžių todėl, aiškumo dėlei, pacituosiu vieno teksto (nesupratau žanro, turbūt esė) gabaliuką. Rašo jaunas (bent jau emocinio intelekto prasme) autorius Ernestas Noreika („Šiaurės Atėnai”, 2013-10-25, Nr. 40): „Viskas aplinkui tėra skaudantys dantys, kurių nervai tarsi milžiniško dydžio ilgintuvai įjungti tiesiai į vidų. Neišeina tų nervų neliesti. Jie patys savaime plaikstosi, paklaikusio žvilgsnio papėdėse augindami žėrinčius druskų kalnelius. Tai skausmas, kuris permuša savo paties buvimą. Norėtųsi išrauti visus pūliuojančius būties dantis, išdaužyti plaktukais, kirviais iškapoti gleivėtas pasaulio dantenas, kad bent vieną suknistą dieną taip stipriai negeltų, kad išeitų bent šiek tiek pozityviau žiūrėti į aplinką suvokiant, kad joje slypi ne tik neišvengiami demonai, užskvotinę visas manyje esančias dvasines celes.” … Jei skaitydami tai vien iš gailesčio nesijuokėte – suprantu. Dažniau tokius tekstus paskaičius, imsi abejoti savo sveiku protu. Dėl redakcijoje dirbančiųjų sveiko proto jau seniai ima abejonės…

Tai kas gi iš tiesų nulaužė tą kokybės kartelę, jeigu ne tie, kurie skleidžia tuos grafomaniškus tekstus? Ar ne tie patys, kurie skaitytojams siūlo rinkti geriausią metų knygą iš prastų knygų sąrašo?* (Šių metų komisijoje – tas pats Jakučiūnas…) Argi nėra pasirinkimo? Visada yra pasirinkimas.

Visgi tai, ką autorius yra išgyvenęs, ką jaučia, kaip įsivaizduoja pasaulį, koks naivus ar nenaivus jo požiūris į dalykus ir reiškinius, ką savo istorija jis bando išreikšti – tai antrinės svarbos dalykas. Ne skaitytojui, žinoma. Skaitytojui tai – pirmo svarbumo dalykas. Bet redakcijoje, atrenkant tekstus publikacijai – teksto kokybė yra svarbi pirmiausia (juk pagaliau, nurodžius trūkumus, galima paprašyti autoriaus perrašyti!). Analizuodami savo pačių palaimintus publikacijai techniškai nevertus kritinės analizės kūrinius, nusileidžiate iki to lygio. Nusileidžiate, konstatuojate, kad ai, kokybės kartelė vis tiek nulaužta, bet ir patys (!) iš to lygio nepakylate. Šiuo metu lietuvių kultūros spauda virto diletantų perykla. Mano pasiūlymas redakcijoms: jei dar turite akis, vietoj to džyrinimo palikite konceptualiai tuščią puslapį.

—————————————————

*  Nusprendžiau, kad manęs neturėtų užčiaupti faktas, jog mano šiais metais išleistas romanas į šį sąrašą nepateko. Žinoma, liūdna. Turbūt rašau prasčiau už Andrių Tapiną, o mano knygos turinys vulgaresnis už Sigito Parulskio sadomazoholokaustą. Kadangi komisijoje, kuri atrinko tą sarašą, buvo ir mano knygos redaktorė, turėčiau pasitikėti jos nuomone. Kita vertus, galiu pasitikėti ekspertų komisijos pirmininke, kuri per TV teigė, jog tai net nėra geriausios knygos rinkimai. O tai kas, pagal ką renka? Paklauskim savo vidinio ciniko…

Advertisements

4 atsakymai į “Kas nulaužė kokybės kartelę?

  1. Man patiko Giedrės Kazlauskaitės mintys apie lietuvių literatūros kritikos krizę: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-08-07-giedre-kazlauskaite-akademine-legenda-apie-literaturos-kritikos-krize/2992/print

    Kuo aš daugiau galvoju apie žmones, besitrinančius literatūros rate, tuo man darosi liūdniau. Nes ten toks užburtas ratas, visi vieni kitus mėgsta arba apsimeta, kad mėgsta – visi korektiški iki negalėjimo. Galbūt tokios taisyklės, kai esi rašantysis mažoje valstybėje, kurioje vieni nuo kitų yra priklausomi, ir tu negali elgtis priešingai. Bet kaip būtų įdomu sulaukti kažkokio ginčo, kad kas nors pasakytų kažką negražaus apie kitą, kad ir netaktiškai, kad ir labai įžūliai! Vis įdomiau būtų nei skaityti recenzijas, kurioje recenzentas gal ir norėtų supeikti kūrinį, bet išprievartavęs pats save išstena pagiriamąjį žodį.

    • Ačiū už komentarą!

      Jei jautiesi esąs “rašantysis mažoje valstybėje”, tai, manau, toks ir esi, toks ir liksi. Literatūros kūrėjai nežino geografinių ar politinių sienų, juolab menka yra priklausyti nuo savo kaimo intrigų ir leisti toms intrigoms tave ugdyti, riboti, sąlygoti tavo kūrybą. Visada gali elgtis priešingai, nei tave supantieji, tik ar visada nori? Būti laisvam nėra lengva (bet nepaprastai gera).

      Kazlauskaitės straipsnį esu skaičiusi maždaug tuo metu, kai jis buvo publikuotas. Tikrai smagu: padariusi prielaidą, kad kritikos krizė tėra legenda, savo straipsniu ji (nesąmoningai?) įrodo, kad yra atvirkščiai. Tai tik pagilino mano iki tol susidarytą įspūdį apie literatūros situaciją Lietuvoje.

      O jeigu pačiam norisi sulaukti to ginčo ir įžūlių recenzijų – mielai prašom reikštis kad ir šioje platformoje – nepriklausomame nuo “rato” Grafomanijos tinklaraštyje ;)

  2. Visiškai pritariu dėl sukimosi rašytojų rate – jei tavęs nepažįsta, liksi nematomas. O jei esi žmogus uždaras, nelinkęs kontaktuoti?

    O dėl Jakučiūno – nors jo pastebėjimai apie leidiniuose publikuojamų tekstų kokybę ir teisingi, tačiau tai, kaip Jakučiūnas kritikuoja pačius tekstus, yra apgailėtina. Tai nėra konstruktyvi kritika, tai sarkazmas ir pagieža. Iki profesionalumo jam laaabai toli.

    • Tai jau taip… Kad galėtum ką nors patarti, turi suprasti, kaip tai daroma, ar ne? Konstruktyvi kritika teiktų naudą, būtų iš esmės pozityvi, padrąsinanti. Mums dar daug reikia išmokti, bet nieko, svarbiausia, kad jau pradėjom ;)