Kartais rašyti reiškia dainuoti

henry callahan-eleanor

Rašytoja Marguerite Duras guli mirties patale. Vėlyvas, tačiau labai jaunas, jos paskutinis mylimasis Yannas Andréa kasdien užduoda jai klausimus ir užrašo atsakymus. Kartais jis nieko neklausia, tik užrašo. Kartais ji nieko nesako, tuomet tyla.

Tyla, ir tada.

Y.A.: Kokia nauda iš rašymo?
M.D.: Tai būdas tylėti ir kalbėti tuo pat metu. Rašyti. Kartais tai reiškia dainuoti.
Y.A.: Šokti?
M.D.: Irgi. Šokis priklauso nuo asmeninės būklės. Aš mėgdavau šokti.
Y.A.: Kodėl?
M.D.: Dar nežinau.*

Kažkuriame straipsnyje, o gal interviu, Duras sakė, kad tuščius tarpus jos tekstuose reikia irgi skaityti. Jos knygose visuomet apstu tuštumos. Tuštumos, kuri kalba.

Skaitant jos tekstus apima jausmas, kad jie yra kuriami dabar. Tekstai niekuomet nebuvo parašyti, jie buvo rašomi, ir tas procesas perteiktas būtent puslapiuose, kuriuos skaitai dabar – rašymas tebevyksta, dabar. Skaitytoja užbaigia rašymo procesą, pridėdama nuo savęs – ką? Gyvenimą.

Lacanas apie Duras sakė, kad ji neturi sužinoti, ką rašo, antraip nebegalės rašyti. Dar jis sakė, kad Duras tekstai yra tobulas klinikinis kliedesys. (Užkrečiamas?)

Nesvarbu, kokio ilgio būtų kūrinys, Duras jį vadina knyga. Kartais toji knyga tėra apsakymo apimties. Bet visuomet reikia turėti omenyje tarpus tarp eilučių, dideles tuštumas, kurias irgi reikia atidžiai perskaityti. Suprasti.

Visa kita šio straipsnio dalis – ištraukos iš Duras knygos, kurią ji pavadino rašymu: “Écrire”. Nemokėdama prancūzų kalbos (kol kas dar), skaičiau ir išverčiau iš anglų vertimo. Tai jau tikrai interpretacijos interpretacija, o ne originalas.

* * *

Rašymo vienatvė yra tokia vienatvė, be kurios negali vykti rašymas, be kurios jis sustotų, taptų bekraujis dar tik ieškant, apie ką rašysi. Kai rašymas tampa bekraujis, jo autorius liaujasi tai jautęs. Bet visų pirmiausia, niekada nevalia diktuoti tekstų sekretorei, kokia gabi ji bebūtų. Šioje pakopoje tekstų negalima duoti skaityti net leidėjui.

(…)

Rašantysis knygas visuomet turi būti apgaubtas atskirties. Tai tam tikros rūšies vienatvė. Autoriaus vienatvė, rašymo vienatvė. Pradžioje paklausk savęs, kas yra toji supanti vienatvė – įkūnyta kiekviename žingsnyje, kurį žengi namuose bet kurį dienos momentą, bet kuriame apšvietime – ar tai gatvės žibintas, ar dienos metu uždegta lempa. Tikra, kūniška vienatvė virsta netrikdoma rašymo tyla. Niekada niekam to nesu sakiusi. Dar iki savo pirmojo vienatvės patyrimo suvokiau, kad privalau rašyti. Buvau gavusi patvirtinimą iš Raymondo Queneau. Vienintelis Raymondo Queneau ištartas nuosprendis buvo sakinys: “Tik rašyk.”

(…)

Vienatvė taip pat reiškia: arba mirtis, arba knyga. Tačiau visų pirma tai reiškia alkoholį. Tai reiškia viskį. Niekada iki šiol, tikrai niekada negalėjau – arba turėčiau kapstyti labai senus atsiminimus – aš niekada negalėjau nebaigti pradėtos knygos. Niekada neparašiau tokios knygos, kuri nebūtų tapusi savo pačios išteisinimu dar tuo metu, kai buvo rašoma. Nesvarbu, kuri knyga tai bebūtų. Bet kur. Bet kuriuo metų laiku.

(…)

Rasti save skylėje, skylės dugne, beveik visiškoje vienatvėje, ir atrasti, kad išgelbėti gali tik rašymas. Neturėti nei menkiausios užuomazgos knygai, jokios idėjos, reiškia rasti save, dar kartą, prieš knygą. Begalinė tuštuma. Knygos galimybė. Prieš nieką. Prieš kažką tokio, kaip gyvenimas, nuogas rašymas, kaip kažkas baisaus, baisaus peržengti. Tikiu, kad rašančioji neturi jokių minčių knygai, jos rankos tuščios, jos galva tuščia, ir viskas, ką ji apie šį nuotykį, šią knygą, žino, yra sausas, nuogas rašymas. Rašymas be ateities, be aido, tolimas, tik elementarios aukso taisyklės: gramatika, reikšmės.

(…)

Būna gyvenime toks momentas, ir manau, kad jis neišvengiamas, nuo jo negali išsisukti, iš jo negali ištrūkti, tai momentas, kai viskas pakimba abejonėje: santuoka, draugai, ypatingai poros draugai. Vaikai – ne. Dėl vaikų niekada nebūna abejonių. Ir štai ta abejonė auga aplinkui tave. Toji abejonė yra viena – tai yra vienatvės abejonė. Gimusi iš vienatvės. Mes jau galime ištarti žodį. Tikiu, kad dauguma žmonių negali pakęsti to, ką dabar čia sakau, – jie pabėgo nuo šito. Galbūt dėl šios priežasties ne kiekvienas yra rašytojas. Taip. Čia yra skirtumas. Tai – tiesa. Ne kitaip. Abejonė lygu rašymui. Taigi ji taip pat lygu rašytojui. O iš rašytojo perspektyvos – rašo kiekvienas. Mes visuomet tai žinojome.

(…)

Štai kas daro rašymą pirmykščiu. Grįžti į laukinę būklę, kuri buvo dar prieš patį gyvenimą. Tai miškų laukiniškumas, senas kaip laikas, kurį visuomet atpažįsti. Tai visa ko baimė, išskirtinė ir neatskirtina nuo paties gyvenimo. Kai tampi nenuramdomas. Neįmanoma rašyti be kūniškos jėgos. Tam, kad pradėtum rašyti, turi būti stipresnis, negu esi pats. Turi būti stipresnis, negu tai, ką rašai. Keistas yra ne tik rašymas, rašytinis žodis, bet ir žvėrių staugsmas naktį, kiekvieno padaro staugsmas, tavo ar mano staugsmas, ar šunų. Tas kolosalus, baisus bendruomenės vulgarumas. Skausmas yra ir Kristus ir Mozė, ir faraonai, ir visi žydai, visi žydų vaikai, ir visa tai – smurtiškiausia laimės forma. Tuo vis dar tikiu.

(…)

Keistas daiktas yra rašytojas. Pats sau prieštarauja, yra nesuvokiamas. Rašymas taip pat reiškia nekalbėjimą. Tylėjimą. Begarsį klyksmą. Rašytoja dažnai yra gan raminanti būtybė. Ji daug klauso. Daug nekalba, nes neįmanoma kitam apsakyti knygos, kurią parašei, juolab knygos, kurią rašai. Tai neįmanoma. Tai priešingybė kinui, teatrui, kitiems atliekamiesiems menams. Tai priešingybė bet kuriam skaitymo būdui. Rašymas sunkiausias iš visų. Blogiausias. Nes knyga yra nežinia. Tai naktis. Tai uždaryta. Ir viskas. Tai knyga, kuri vystosi, auga, vystosi kryptimis, kurias manaisi ištyrusi. Knyga vystosi savo paties likimo link, savo autorės link. Autorės, kuri yra išblukinta knygos publikavimo: tai buvo jos atsiskyrimas nuo svajonių knygos, kaip paskutinio naujagimio, visuomet paties mylimiausio.

(…)

Atvira knyga yra taipogi naktis.

Nežinau kodėl, tačiau žodžiai, kuriuos ką tik ištariau, iššaukė man ašaras.

(…)

Rašyk bet kuriuo atveju, nepaisydamas nevilties. Ne: su neviltimi. Nežinau, kaip pavadinti tą neviltį. Rašymas viena kryptimi nuo to, kas yra prieš rašymą, visada sugadina rašymą. Ir vis tiek turime tai priimti: sugadinimas reiškia grįžimą kitoje knygoje, kitoje tos pačios knygos galimybėje.

(…)

Nežinau, kas yra knyga. Niekas nežino. Tačiau žinome, kada knyga yra. O kai nieko nėra, tai žinai tai lygiai taip pat, kaip žinai, kad dar nesi miręs.

(…)

Rašyti.

Negaliu.

Niekas negali.

Turime pripažinti: negalime.

Ir vis tiek rašome.

Tai nežinia, kurią augini savyje: rašymas yra tai, kas įgyjama. Tai – arba nieko.

Galima kalbėti apie ligos išrašymą.

Bandau išsakyti tai, kas nėra lengva, bet tikiu, pasaulio draugai, kad galime rasti būdą tai išreikšti.

Tavyje glūdi rašymo beprotystė, išprotėjimas rašyme. Bet vien tik tai nepadaro tavęs bepročiu. Atvirkščiai.

Rašymas yra nežinia. Prieš rašymą, apie tai, ką ruošiesi rašyti, nežinai nieko. Ir visiškame skaidrume.

Tai nežinia tavyje. Galvoje, kūne. Rašymas net nėra atspindys, o tam tikras padalinys tavyje, egzistuojantis vienoje, paralelinėje tau dalyje: kitas, kuris pasirodo ir artėja, yra nematomas, apdovanotas įžvalga ir įniršiu. Tas, kuris savo veiksmais kartais rizikuoja galva.

Jei prieš rašydamas įsivaizduotum, ką ruošiesi rašyti, niekuomet nerašytum. Nebebūtų verta.

Rašymas yra bandymas iš anksto sužinoti, ką parašytum, jeigu rašytum. Bet to niekada nesužinai, kol neparašai. Tai yra pavojingiausias klausimas, kurį įmanoma sau užduoti. Bet pats dažniausias klausimas.

Rašymas – kaip vėjas. Nuogas, rašalinis, rašytinis. Ir pralekia kaip niekas kitas gyvenime. Niekas kitas, išskyrus patį gyvenimą.

* * *

Ši knyga nori mano mirties.
Y.A.: Kas jos autorius.
M.D. Aš. Duras.*

______________________________________
* iš paskutinės Marguerite Duras knygos “C’est Tout”
Advertisements

2 atsakymai į “Kartais rašyti reiškia dainuoti

    • Aha, aš vis sugrįžtu prie Duras ir vis randu kažką, prie ko nepridursi nieko, nors jos tekstai taupūs. Išmokau rašyti daug, dabar noris išmokti rašyti mažai ;)