Café Moraaavia

 

The-Conformist-006

Dabar, pagalvojus apie italų rašytoją Alberto Moravia*, pirmiausia iškyla vaizdinys: klykiantis moters veidas. Moteris klykia iš nuostabos ir pasibaisėjimo. Ir ką gi ji mato už stiklo? Vyrą. Patrauklų ir atgrasų tuo pat metu. Tas vyras stebi ją. Tas stebėjimas toks nuožmus, atkaklus, bekompromisinis. Stebėtojas ne šiaip sau vojeristas, o dar ir konformistas.

Šimtą kartų esu praėjusi pro kavinę Camberwell rajone ir šimtą kartų mačiau užrašą „Café Moravia“, tačiau niekaip nesureagavau. Bet štai vieną dieną ėjau pro tą kavinę, kęsdama kofeino badą – galvos skausmus. Tuomet pirmą kartą pakėliau galvą į užrašą ir sušukau: taigi čia Alberto Moravia vardo kavinė! Ir mes ten užėjom tučtuojau.

Po septynių minučių išsinešiau ne tik popierinį puodelį kavos, bet ir žinojimą, kad visai netoli mūsų namų yra kavinė, dedikuota italų rašytojui. Jos viduje gali nujausti esant europiečius, o ant sienų prikabinėta didelių kino plakatų. Tai filmai, sukurti pagal Alberto Moravia kūrinius.

Moravia pavardę pirmiausia įsidėmėjau kino kontekste. Tiksliau pamačiau jį patį kino kontekste, mat jis buvo režisieriaus Paolo Pasolinio draugas. Vieno Pasolinio filmo priede buvo Moravia pasisakymas apie draugą. Beklausydama susidariau įspūdį, kad Moravia, būdamas vyresnis ir (bent pradžioje) žymesnis, labiau sėkmingas, negu Pasolinis, rėmė ir gynė genijų iki ir po jo netikėtos smurtinės mirties (genijai visgi nemiršta).

Paskui vėl kažkur pamačiau Moravia pavardę šmėkštelint. Ar tik ne straipsnyje apie literatūrą: Moravia buvo paminėtas, kaip vienas iš savo laikmečio autorių, kuris analizavo save ir kūrė apie save, taigi ir jo tekstai buvo nukreipti į save (self-referential), sukasi ratais, kaip sakant. Galima nujausti fraktalus (nuoroda).

Į tą „Café Moravia“ mane ėmė traukti kaskart, kai tik eidavome pro šalį. Mėgstu tokias siužetines linijas, užuominas, pėdsakus, kuriuos reikia atpažinti, sekti, rasti ką nors. Būtinai ką nors randi pakeliui arba kelio gale. Antrą kartą užėjus, jau atsisėdau ir gėriau kavą iš porcelianinio puodelio (aptarnavo tikrai italė – kaip norėjosi tikėti, girdint jos akcentą ir matant tamsų gymį – nors ne visi italai tamsaus gymio, aišku). Gerdama kavą žiūrėjau į sieną priešais save, ant kurios kabėjo įrėmintos knygos. Vienos iš jų viršelio nuotraukoje maniausi pažinusi plikagalvį vyriškį, kurio vardas… Majakovskis! Na, kaip šitas susijęs su Moravia? Gal per Pasolinį, komunizmą… Atsistojau ir apžiūrėjau viršelį iš arčiau. Pavadinimas buvo intriguojantis: CONTEMPT (angl. – panieka).

Kitą dieną pėdinau į rajono biblioteką ieškoti Moravia knygų. Pirmoji knyga, kurią ištraukiau iš lentynos ir buvo „Contempt“, o plikagalvis, paaiškėjo, visai ne Majakovskis (bet ir prie jo netruksiu prieiti – tik ne šiame straipsnyje – bent jau prie jo ménage à trois…), o Aleksandro Rodčenkos, rusų dailininko ir fotografo, tiesa, susijusio su Majakovskiu ne tik panašia šukuosena, karikatūra (Georgijaus Petrusovo nuotrauka):

med_georgi-petrusov-portrait-of-aleksandr-rodchenko-1933-jpg

Perskaičiau „Contempt“ beveik neatsitraukdama (tai reiškia, kad kelias dienas neskaičiau nieko kito ir tegalvojau apie tą vieną knygą). Tai vieno vyriškio išpažintis, kuri, atrodo, ir parašyta vienu prisėdimu, ir netgi atrodo, kad tai buvo fiziškai įmanoma – parašyti vienu prisėdimu. Išties kūrinio apimtis maždaug tokia pat, kaip mano romano „Katė, kurios reikėjo“, tik knyga suformatuota apgalvotai: šriftas parinktas smulkesnis nei įprastai, nes tekstas toks „paprastas“, be įmantrumų, nors su nemažai įterpinių ir pakartojimų (kuriamas laiško sau įspūdis), kad slysti eilutėmis ir verti puslapius gan greit, tarsi skaitytum publicistiką. Žinoma, tai tik didelio meistriškumo ženklas: kūrinys sklandus – paprastas ir sudėtingas.

Du dalykai mane sužavėjo labiausiai: kaip jame įkomponuotas kūrinys „Odisėja“ (pagrindinis romano veikėjas analizuoja „Odisėją“, su režisieriumi ruošdamasis rašyti kino scenarijų, o kad aplinka padėtų įsijausti į kūrinį, jie net apsigyvena viloje ant Viduržemio jūros kranto; režisieriaus siūloma „Odisėjos“ koncepcija atsikartoja pagrindinio veikėjo asmeniniame gyvenime, ir atvirkščiai) ir kaip skoningai Moravia piešia erotines scenas.

Trečias dalykas pasirodė besąs bendras šiai ir kitai Moravia knygai, kurią griebiau iš tos pačios bibliotekos lentynos: „Conjugal Love“ (angl. – santuokinė meilė). Abiejose – nepatikimas pasakotojas. Abiejų pagrindiniai veikėjai – pasakotojai – yra vieno tipo, rašantys ar bandantys rašyti vyriškiai, kurie pačiu tuo romano tekstu (ar pačiame tekste) analizuoja save ir savo antrąsias puses sausu, nuobodoku stiliumi, tai iš pradžių net nustebau: nejaugi Moravia strigęs savo schemoje, kartojasi (pagal geriausią lietuvišką tradiciją)?

Ir taip, ir ne. Žiūrint į kokį lygmenį žiūrėsi. Kažkur giliai Moravia strigęs – tai yra psichologinis sluoksnis, kuriame glūdi vyro/moters, vyriškumo/moteriškumo santykis. Gali būti, kad tai rašytojo asmeninis klausimas, kurį jis bandė visą gyvenimą atsakyti. Tiek šiuose dviejuose romanuose, tiek kituose kūriniuose, apie kuriuos teko tik pasiskaityti (ar pamatyti kino adaptaciją), Moravia veikėjas (alter ego?) stovės priešais moterį tarsi nuogas alpinistas priešais kalną. Gali bandyti kabintis nagais ir ropštis į tą kalną, gali bandyti jį pastumti, gali sėdėti jo papėdėje ir mąstyti apie jį, tačiau kalnas nuo to nepasidarys labiau pažinus. Man, kaip moteriai, tai šiek tiek juokingas vaizdelis. Kita vertus, man, kaip moteriai, yra lygiai taip pat įdomu įlįsti į vyro galvą, kaip, tikiuosi, ir kokiam nors vyrui būtų įdomu įlįsti į manąją (pavyzdžiui, skaitant mano rašytą romaną apie moters gyvenimą – moteriškąją išpažintį) ir pamatyti moterį vyro akimis. Argi ne panašiai suglumęs jaučiasi šiuolaikinis vyras priešais šiuolaikinę moterį? (Ir atvirkščiai?)

Gal ir neatsitiktinai man dabar šovė mintis palyginti vyrą su nuogu alpinistu, o moterį su kalnu, nes štai romane „Contempt“ pasakotojas stebi savo žmoną, gulinčią paplūdimyje ir ji jam atrodo tokia didelė, kūninga. Nuostabiausia erotinė vieta, mano akimis, įsivaizduojamo bučinio su ta milžine aprašymas – per visą puslapį… Romane „Conjugal Love“ pasakotojas stebi savo žmoną bėgančią su barzdaskučiu ir mėnesienoje šokančią geismo šokį, pasikėlusią suknelę… Čia skamba komiškai, tačiau romane buvo visai rimta ir rimtai erotinė scena. Abi abiejų romanų scenos prašosi būti pavadintos… vojerstinėmis. Ir čia galiu prijungti trečiąjį Moravia kūrinį, kurį kol kas, deja, patyriau tik kino adaptacijos forma, nes mano bibliotekoje knygos „The Conformist“ nėra.

Konformistą Bernardo Bertoluccio filme vaidina Jean-Louis Trintignantas, vyriškis, kuo puikiausiai galintis įkūnyti visų trijų knygų pagrindinio veikėjo tipą. Nepasakyčiau, kad, sprendžiant iš filmo versijos, Moravia vyras išmoko santykiauti su Moravia moterimi. Jis vis dar stebėtojas. Ji vis dar enigma. Tačiau, jei iš romanų man dar galėjo būti neaišku, šiame filme paaiškėja moters vaidmuo, archetipas, kurį įkūnija moterys.

Tai – pats gyvenimas. Aistra gyvenimui. Gyvenimo jouissance. Pavojus, žadantis passion for real. Tai ir traukia ir stumia vienu metu. Tik Moravia vyrai lieka per saugų atstumą – už stiklo. Bent jau kūrinio rėmuose moteris lieka nepažini arba žūna – lieka nepažini amžiams. Visgi net iš jos tylos ir neveiklos galima išskaityti didelę, iš daug gilesnių šaltinių ateinančią išmintį.

Rodchenko mergina su Leica

Įdomus momentas, komentuodamas savo filmą Bertoluccis paminėjo, kad pakeitė originalaus kūrinio pabaigą: Moravia romane vyras su žmona beprasmiškai (ar simboliškai) žūva nuo lėktuvo išmestos bombos. Filmo paskutinės scenos – tarsi haliucinacija, gulint ant psichologo kušetės. Konformistui parodoma, kad tai, dėl ko jis visą gyvenimą jautėsi ypatingas ir todėl, paradoksaliai, troško būti toks, kaip visi, tas išeities taškas, įvykis, pakeitęs jį kaip žmogų, buvo netikras. Žmogus, kuris jį, dar vaiką, bandė tvirkinti ir kurį jis manė nušovęs, iš tiesų yra gyvas. Paskutinis kadras: Trintignantas žiūri į kamerą, t.y. mus, o kamera nusisuka ir parodo jaunuolį, gulintį lovoje, pro lovos groteles iškišantį ranką ir uždedantį patefono adatą ant plokštelės. Tai pamačiusi, tučtuojau pagalvojau: užuomina į veikėjo homoseksualumą… Pasak Bertoluccio, nieko panašaus. Bent jau jam taip į galvą neatėjo (jo paaiškinimas buvo kitoks: egzistencinis žvilgsnis, susivokimas). Tačiau Bertoluccis taip pat pridūrė, kad „jis yra paskutinis, kuris sužino, apie ką filmas“. Taigi gal jis tiesiog iki šiol dar nesužinojo to, ką sužinojo kai kurie žiūrovai? Kaip ten bebūtų. Žingsnis nuo atsitvėrimo nuo moters iki homoerotizmo – visai mažytis.

Kitas dalykas – istorinė aplinka, kurioje kūrė ir kurią per savo veikėjus analizavo bei rodė Moravia. Mat jis kūrė Italijoje, kuri tuo pat metu išgyveno Mussolinio kilimą ir krytį. Romanas „Conjugal Love“ galėtų būti skaitomas kitaip, jeigu pagrindinis veikėjas lyg tarp kitko nepaminėtų, jog bando rašyti romaną 1937-aisiais. Jokių kitų užuominų į laikmečio situaciją. Nieko apie fašizmą. Girdime pasakojimą iš dendžio, turinčio ambicijų tapti žymiu rašytoju. Lygiai taip pat jį būtų galima pavadinti vienu žodžiu: konformistas.

Kai pradėjau skaityti „Contempt“, pagalvojau, kad visai suprantu, kodėl ši knyga nėra išversta į lietuvių kalbą. Nerasite lietuviškai ir „Conjugal Love“, ir „The Conformist“. Nebent kokį labai seną leidimą? Nors Moravia novelių rinkinys „Penktadienio vila“ randamas interneto parduotuvėse, tai gal yra kokių užsilikusių ir kitų knygų vertimų – negaliu žinoti. Bet apie pirmąją skaitytą Moravia knygą pamaniau, kad ji perdėm „rašytojiška“, na, iš tiesų joje rašoma apie rašytoją, tai self-referential kūrinys, nors per tą savinukreiptumą visgi paliečiamos daug platesnės temos, kurių visų aš čia net nepradėjau vardinti.

Nepradėjau, nes neturiu laiko. Turiu daug skaityti. Va dar laukia Moravia „Boredom“ – kūrinys, įtrauktas į Le Monde šimto amžiaus knygų sąrašą. O taip pat neseniai užsidirbau penkiolikos dolerių dovaną iš knygyno, kuriame radau Moravia paskutinį, nebaigtą kūrinį: „Two Friends“. Anotacijoje teigiama, kad skaitytojas turi progą susipažinti su autoriaus rašymo procesu… Man šitai, žinoma, smalsu. O dar būtinai pirksiu Moravia erotinių novelių rinkinį, kurio paskutinis leidimas, deja, šiuo metu Melburne išpirktas. Netiesa, kad australiški knygynai lūžta nuo knygų įvairovės… Niekas čia nelūžta.

————————————

*Kai randate, kad mano užrašyta Alberto Moravia, reiktų mintyse tarti maždaug taip: Albeeerto Moraaavia. Tipo, su itališku akcentu.

Advertisements

Komentarai uždrausti.