Anyžinė moteris

anais

Kažkur visai kitur radau ir man įstrigo rašytojos (žymios dienoraščių autorės, beje, ir šokėjos) Anaïsos Nin sakinys, kurį šiandien turėjau progos išversti į lietuvių: We write to taste life twice, in the moment and in retrospection.

Nežinau, ar tikrai laikai taip jau pasikeitė, kad moteriai nebereikia jausti kaltės dėl to, kad ji kuria. Išoriškai – kaip oficialiai deklaruojama – lyg ir nereikia. Viduje gali būti kitaip. Ne kartą man yra kilusi mintis, kad štai, parašiau kažką labai vyriško, ir vyrui tai būtų atleista, niekas į tokį atvirumą nekreiptų dėmesio, bet dėl to, kad esu autorė, o ne autorius, gali kilti reakcija į smulkmenas, o ne į esmę. Kaip ten bebūtų. Tai mano vidinis karas, kuris nesibaigs, nes… mano pasaulyje visuomet taip.

Tiesiog kartais reikia vilties, o viltį randu kitų rašytojų (moterų) tekstuose. Tai tarsi laiškai iš praeities – mūsų mamų, senelių ar prosenelių – jos tikėjo mumis. Tai štai ištrauka iš Anaïsos straipsnio:

* * *

Į klausimą, kodėl rašome, galiu atsakyti lengvai, nes dažnai to paklausiu pati savęs. Tikiu, jog rašome todėl, kad mums reikia susikurti pasaulį, kuriame galėtume gyventi. Nė viename iš man sūlomų pasaulių – mano tėvų, karo, politikos – gyventi aš negalėčiau. Turėjau susikurti savo pačios pasaulį, klimatą, šalį, atmosferą, kurioje galiu kvėpuoti, karaliauti, o jei esu sugniuždyta gyvenimo – atgimti. Tikiu, jog tai yra kiekvieno meno kūrinio atsiradimo priežastis.

Vien tik menininkas žino, kad pasaulis yra subjektyvus kiekvieno kūrinys, kad jame reikia rinktis, daryti elementų atranką. Pasaulis yra vidinio gyvenimo materializacija, įkūnijimas. Sukūręs jį, menininkas tikisi pritraukti į savo pasaulį kitus. Tikisi atskleisti savotišką matymą ir pasidalinti juo su kitais. Jei antrasis etapas ir nepasiekiamas, nežiūrint nieko, drąsus menininkas eina toliau. Kelios bendravimo su pasauliu akimirkos – vertos skausmo, nes tai pasaulis, skirtas kitiems, tai – palikimas kitiems, galų gale, dovana kitiems.

Taip pat rašome tam, kad padidintume savo atidumą gyvenimui. Rašome tam, kad gundytume, žavėtume ir guostume. Rašome serenadas savo mylimiesiems. Rašome tam, kad gyvenimo ragautume dukart – išgyvendami akimirką ir atsimindami akimirką. Kaip ir Proustas, rašome tam, kad įamžintume visa tai, ir tam, kad įtikėtume, jog tai amžina. Rašome tam, kad galėtume peržengti savo gyvenimą, pasiektume tai, kas už jo. Rašome tam, kad išmoktume kalbėtis, kad aprašytume kelionę į labirintą. Rašome tam, kad išplėstume savo pasaulį tuomet, kai jaučiamės smaugiami, varžomi ar vieniši. Rašome taip, kaip čiulba paukščiai, kaip savo ritualus šoka pirmykščiai žmonės. Nerašyk, jeigu nekvėpuoji rašymu, jei neverki ar nedainuoji per rašymą. Nerašyk, nes mūsų kultūrai iš to naudos nebus. Jei aš nerašau, jaučiu savo pasaulį susitraukiant. Jaučiu, kad esu kalėjime. Jaučiu, kad prarandu savo ugnį ir savo spalvą. Rašymas turi būti tokia būtinybė, kaip jūrai bangavimas. Vadinu tai kvėpavimu.

Jau pernelyg ilgai moterys dirbo menininkų mūzomis. Žinau, kad skaitėte tuos mano dienoraščius, kuriuose norėjau būti mūza, norėjau būti menininko žmona, tačiau iš tiesų tik bandžiau išvengti svarbiausios temos: kad kurti turiu pati. Gavau laiškus iš moterų, kuriose radau tai, ką Rankas (Otto Rank – vert. past.) įvardino kaip kaltę dėl kūrybos. Tai labai keista liga ir ji nepuola vyrų, nes iš vyrų kultūra reikalauja, kad jie parodytų savo talentų gausą. Vyras aplinkos skatinamas tapti didžiu gydytoju, didžiu filosofu, didžiu profesoriumi, didžiu rašytoju. Jis išties stumiamas kryptingai. Šito nebuvo prašoma iš moters. Mano šeimoje, kaip turbūt ir jūsiškėje, iš mergaitės buvo tikimasi, kad ji paprasčiausiai ištekės ir augins vaikus. Tačiau ne visos moterys turi tokį talentą, o kartais, kaip teisingai sakė D. H. Lawrence’as, „pasauliui nereikia daugiau vaikų, pasauliui reikia vilties“.

Tad štai, ką susiruošiau daryti – įvaikinti jus visus. Nes Baudelaire’as man seniausiai pasakė, jog kiekviename iš mūsų yra vyras, moteris ir vaikas – ir vaikas visuomet bėdoje. Tai, ką poetai yra seniausiai pasakę, psichologai tik patvirtina. Žinote, netgi vargšas piktasis Freudas sykį tarė: „Kur tik patenku, prieš mane jau čia buvęs poetas.“ Taigi poetas pasakė, kad kiekvienas iš mūsų turi tris personas, o viena iš jų – vaiko vaizduotė, išliekanti suaugusiame žmoguje ir tam tikru būdu paverčianti mus visus menininkais.

Tiek daug kalbėdama apie menininkus, neturiu omenyje tik tų, kurie dovanoja mums muziką, kurie dovanoja mums spalvą, kurie dovanoja mums architektūrą, kurie dovanoja mums filosofiją, kurie dovanoja tiek daug ir praturtina mūsų gyvenimą. Turiu omenyje kūrybos dvasią visose jos apraiškose.

_______________________________

Anaïs Nin straipsnio “The New Woman” ištrauka iš knygos “In Favour of the Sensitive Man” (pirmas leidimas 1966 m.)

Advertisements

Komentavimo galimybė išjungta.