Tekstų architektūra

keistas namukasIntro

Įmetu čia dviejų dalių įrašą. Tokį beveik atsitiktinį ir neatsakingą. Vienas žmogus man neseniai patarė mažiau rašyti, o aš kaip tik einu iš proto dėl to, kad nerašau jau kokį mėnesį. Vis dėl tų publikavimo darbų. Bet mano knyga vis dar ne spaustuvėje! Rytoj, o gal poryt bus. Nes strigom ant viršelio. Juodai strigom. Jei romaną galima sau leisti kurti trejus metus, tai viršelio kurti tris mėnesius – ne ne. Bet netinkamo paleisti spausdinimui irgi negalima. Kompromisai, kaip visuomet, kompromisai, kurių pati žiauriai nekenčiu. Teisinimasis pirmojo blyno teorija: jam galima sudegti. Tuo tarpu eskizavimas persimetė jau ir į kulinariją: anądien išmečiau nevykusį morkų pyragą ir nusprendžiau kepti antrą pyrago eskizą. Išsigandau savo ketinimų. Juokinga – irgi. Ne, pradedu vėl rašyti, nors galva atrodo prikimšta pūkų, o gal pjuvenų. Bet nieko. Po truputį vėl išjudėsim.

1.

Berinkdama medžiagą knygai apie rašymą, nusipirkau ir vieną apie skaitymą. Parašyta ji seniausiai, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, perleista daugybę kartų. Tai dviejų autorių, Mortimerio J. Adlerio ir Charleso Van Doreno knyga „How To Read A Book“ („Kaip skaityti knygą“ – angl.). Ir, kaip man dažnai atsitinka, staiga randu vietą, kuri atliepia būtent šiandienos klausimą – mat kaip tik aiškinuosi, kaip tvarkyti šiuo metu kuriamos knygos struktūrą trečiajam eskizui.

Šiame darbo etape jaučiuosi kaip savo kūrinio skaitytoja, todėl man tinka toks patarimas: „Tarp kiekvienos knygos viršelių slypi griaučiai. Jūsų, kaip metodiško skaitytojo darbas, yra surasti juos“ (čia ir toliau cituoju iš skyriaus „X-raying A Book“). Skaitytojas turi skaityti taip, tarsi darytų rentgeno nuotrauką, jo užduotis – ne nuplėšti nuo kaulų mėsą ir kitus apdangalus, o įžvelgti po jais struktūrą, aišku, jeigu ji yra. (Taip taip, užtat aš, kaip skaitytoja, metu lietuvišką knygą po trisdešimtojo puslapio, jeigu kaulų kontūrų joje neužmatau.)

Bet kuri knyga turi struktūrą, kurią būtina atpažinti skaitant. Išties – bet kuri knyga. Poezijai tai galioja lygiai tiek pat, kiek ir moksliniam traktatui. Jų tikslas skirsis, aišku, kaip ir romano vienovė skirsis nuo politinės monografijos vienovės, nes jų sudedamosios dalys bus kitokios ir sudėliotos kitokia tvarka. Tačiau be išimties kiekviena knyga, kuri verta skaitytojo dėmesio, turės savą vienovę ir savą dalių tvarką. Knyga, kuri to neturi, yra betvarkė, kratinys. Kaip dažniausiai ir atsitinka su prastai parašytomis knygomis, tokia knyga bus palyginti nepaskaitoma.

Knyga yra meno kūrinys. Čia neturima omenyje siauriausia meno prasmė – dailė. Knyga yra tam tikrus gebėjimus ir meistriškumą turinčio žmogaus dirbinys. Kaip muzikoje, dailėje, taip ir romanų, pjesių kūrybai tinka dėsnis, kad kuo geresnis kūrinys, tuo arčiau tobulybės yra jo vienovė. Gera knyga yra meno kūrinys visomis prasmėmis.

Skaitant negana miglotai pripažinti tą faktą, kad knyga turi vienovę. Toji vienovė turi būti tokia aiški, kad ją galima būtų apibrėžti, nusakyti. Taip, kaip turi būti palyginti lengva vienu sakiniu nusakyti, apie ką yra knyga – turint omenyje ne tik pagrindinę temą, mintį, bet ir knygos tikslą: ko yra siekiama šia knyga? Apie ką mes čia kalbame? Kodėl yra ši knyga? Jei knygos vienovę sunku nusakyti keliais žodžiais, jei tai tik neapibrėžtas „jausmas“ – visai tikėtina, kad tos vienovės ir nėra.

Išskyrus ir apibrėžus pagrindines knygos sudedamąsias dalis, bus lengviau apžvelgti knygos visumą ir perprasti jos tvarką (jeigu tokia yra). Jei kūrinys yra visiškai paprastas, tai jis neturi sudedamųjų dalių. Tačiau taip nebūna. Nebūna ne tik knygose, bet ir bet kurioje žmogaus sukurtoje produkcijoje. Visur yra sudėtingos vienovės. Ir jas galima ne tik jausti, bet ir matyti, suvokti, atkurti kita forma. „Kompleksinės vienovės neperpratote, jei tik žinote, kaip ji yra vientisa [how it is one]. Turite taip pat žinoti, kaip ji yra sudėtinė [how it is many], sudėtinė ne todėl, kad sudaryta iš daug atskirų dalių, bet todėl, kad tai – tvarkinga sudėtinė vienovė [organized many]. Jei jos dalys nebuvo organiškai susietos, tai iš jų sudaryta visuma nebus vienovė. Grubiai tariant, išvis nebus vienovės, o tik dalių rinkinys.“

Tarp plytų krūvos ir namo, kuris pastatytas iš plytų, yra didelis skirtumas. Taip pat yra skirtumas tarp vieno namo ir namų rajono. Knyga yra vienas namas. Namas su daug kambarių, koridorių, kelių aukštų, skirtingos formos ir dydžio langais ir t.t. Iš vienos pusės, kiekvienas kambarys yra atskiras ir savarankiškas. Skiriasi jo paskirtis ir apdaila. Tačiau kambariai nėra atskiri nuo bendros struktūros – viso namo. Jie susiję su namu durimis, koridoriais, laiptais, bendromis sienomis. Tas kambarių apsijungimas tarnauja bendrai namo funkcijai. Antraip namas nebūtų gyvenamas. „Palyginimas beveik idealus. Gera knyga, kaip geras namas, yra tvarkinga dalių struktūra. Kiekviena didelė dalis turi tam tikrą nepriklausomybę. Kaip matysime, ji gali turėti savo atskirą vidinę struktūrą, ir vidinis dekoras gali skirtis nuo kitų dalių. Tačiau ji turi būti ir sujungta su kitomis dalimis – tai yra, susijusi bendra paskirtimi – nes kitaip ji neprisidės prie bendro visumos aiškumo.“

Kaip namai gali būti daugiau gyvenami arba mažiau gyvenami, taip ir knygos gali būti daugiau paskaitomos arba mažiau paskaitomos. Geriausiai paskaitoma knyga yra architektūrinis autoriaus pasiekimas. Geriausių knygų struktūra yra aiškiausia, nors dažniausiai jos yra daug sudėtingesnės, negu prastai parašytos knygos. Sudėtingesnės, bet ir paprastesnės, nes jų dalys yra geriau sutvarkytos ir susietos tarpusavyje.

Todėl stipriausios knygos yra taip pat ir geriausiai paskaitomos, skaitomiausios knygos. Silpnesnius darbus skaityti yra labiau varginantis užsiėmimas. Tačiau ir stiprias, ir silpnas knygas skaitant, reikia visų pirma sugebėti įžvelgti jų vidinę struktūrą, permatyti knygos audinį tarsi rentgeno pagalba. Jei autorius pats bent kiek galvojo apie knygos vidinę struktūrą, tai ją atrasti bus įmanoma. Jeigu autorius neįdėjo pastangų tvarkos kūrimui – gal neverta ilgai ieškoti jos ir skaitytojui. Gal tai tik dalių rinkinys, jokia ne vienovė.

2.

Šiais metais ir vėl išklausiau tris scenarijaus vystytojo (script developer) Stepheno Cleary paskaitas. Beje, jis pagaliau atidarė savo puslapį, kur galima išklausyti jo paskaitų garso įrašų, o ir šiaip panaršyti, taigi griebkite informaciją iš pirmų rankų: www.stephenclearyfilm.com

Šįkart buvo visai neminimas Aristotelis (nuoroda į paskaitų ciklą apie jį), apie kurį, kaip tikėjausi (o gal tebesitikiu) garbusis dėstytojas visgi parašys knygą. Ekrane buvo rodoma daug ir labai sudėtingi scenarijaus grafikai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodė tiesiog baisiai – jei scenarijų rašyme tiek daug matematikos, galėjo pagalvoti tūlas studentas, tai ar tai menas? Bet geriau įsižiūrėjus, toji matematika viską kaip tik supaprastino. Be to, Cleary daugiausia aiškina ne „autorinio“ kino, o komercinio kino paslaptis. Todėl tai aktualiausia tiems, kurie nori išmokti sukalti stiprų siužetą, o ne rašyti vedamiems vien intuicijos, kurią didieji autoriai turi puikią, bet visada stoja klausimas, ar pats įsitikinęs, jog esi būtent tas „intuityvusis genijus“?

Man pasirodė pravartu išgirsti tai, ką ir nujaučiau: norėdamas įtraukti žiūrovą į veikalą, tučtuojau parodyk jam labai aiškią situaciją, labai aiškiomis aplinkybėmis – per paprastą išorinį veiksmą. Pagrindinis scenos veikėjas turi siekti labai paprasto dalyko (pvz. stiklinės vandens), ir tai turi būti labai akivaizdu. Tai tik išorinio siužeto veiksmas, tačiau išorinis siužetas pirmajame skyriuje yra svarbiausias – jis prikausto, neleidžia žiūrovui užduoti šalutinių klausimų. Vidinės veikėjo problemos, klausimai, pagrindinis tikslas – visa tai būtinai bus atskleista eigoje.

Didžiausias pagrindinio veikėjo klausimas yra nežinomas nei pačiam veikėjui, nei žiūrovui, tačiau turi būti žinomas rašytojui (scenaristui). Didžiausias siužeto klausimas turi būti iškeltas kaip galima anksčiau kūrinyje. Esminis dramos klausimas yra klausimas, stumiantis į priekį siužetą ir visą istoriją, tačiau jis negali būti išspręstas vien tik per siužetą, nes priklauso ir nuo to, kaip bus išspręstas pagrindinio veikėjo klausimas. Taigi siužeto vystymasis ir veikėjo susivokimas nuolat sąveikauja, ir per tai išreiškiamas kūrinio esminis dramos klausimas. Gerai subalansuoti siužeto ir veikėjo linijas yra sunkiausia, todėl taip dažnai kino kūrėjai nukrypsta arba vien į siužeto kūrimą, arba vien į veikėjo charakterio atskleidimo istorijas.

Gerame scenarijuje dažnai yra apie aštuonias scenas. Žinoma, jų gali būti mažiau arba daugiau. Tačiau jei scenų yra apie keturiasdešimt, tai jau signalas, kad kažkas ne taip. Atsižvelgiant į filmo trukmę, tiesiog fiziškai neįmanoma spėti giliai atskleisti kiekvieną situaciją ir veikėjo charakterį jose, todėl liks tik išorinis veiksmas. „Scenų skirstymas turi gilesnę reikšmę,“ – užsirašiau tokį sakinį antrosios paskaitos pabaigoje be jokio tolimesnio paaiškinimo. Kokią reikšmę dėstytojas turėjo omenyje? Gilesnę, hm?

Galbūt paaiškintų toks priminimas: formos ir turinio vienovė. Tai, kaip sudėliosi scenas scenarijuje (tas pats tinka romano struktūrai), toji tvarka – yra forma. Forma yra neatsiejama nuo turinio. Paprasta – nes turinys yra išreiškiamas ne per ką kitą, o per formą. Negalėsi išreikšti aiškaus turinio per suveltą formą. O tvarkydamas struktūrą, žiūrėk, ir suprasi, ką nori pasakyti, atrasi savo turinį, kuris iš vidaus veržiasi. Tai ėjimas link tikslo iš dviejų priešingų pusių. Jei susitikimas kažkur apie vidurį įvyksta – štai ir sėkmė.

Dar Cleary sakė, kad rašytoją reikia labai gerbti ir saugoti nuo emocinių traumų, t.y. nejaudinti jo be reikalo, ginkdie nekritikuoti, bet tik iki tol, kol baigs scenarijų, kuris visais atvejais (pabrėžė jis) yra autoriaus gyvenimo istorija. Kai scenarijus baigtas, tą intymią istoriją teks atimti iš scenaristo ir atiduoti režisieriui – praktiškai sudraskymui. Tai visuomet skausminga, labai. Bet kam jau tai berūpi. Rašytojas privalo su tuo susitaikyti ir pats tvarkytis su savo emocijomis. Arba pats imti režisuoti ar prodiusuoti filmą. Beje, Cleary pasakojo tai salei, kurioje dauguma buvo esami ar būsimi rašytojai. Savotiška.

(Prisiminiau rašytojo Trumano Capotes pasakymą, kad užbaigti romaną – tai tas pats, kas nusivesti savo vaiką už namo ir nušauti.)

Advertisements

2 responses to “Tekstų architektūra

  1. Labai įdomios Stephen Cleary paskaitos, ačiū už nuorodą!