Pelenė ieško prievartautojo

 fashion rape

Apie Elenos de Strozzi Aktorės vaidina tiktai scenoje“ (Alma littera, 2007) ir Nora Roberts „One Summer“ (vertimas „Vieną vasarą“, Svajonių knygos, 2008).

Perskaičiau savo pačios straipsnį apie lietuviškų meilės romanų rašytoją Eleną de Strozzi (nuoroda). Ir kaip gi aš liaupsinau ją už gerą siužetą. Ir kaip griebiau skaityti kitą jos meilės romaną. Ir kaip gi radau tą pačią istoriją, įvilktą į kitą suknelę…

„Šiaurės rožė“: nekalta ir tauri meniškos profesijos mergina įsimylėjusi turtingą kilmingą dieviškai gražų vyriškį, išvažiuoja į užsienį, dėl vyro nesveiko pavyduliavimo ir kerštavimo patiria daug smurto, aplink yra kitų įsimylėjusių ją vyrų, daug geresnio charakterio, bet merginos jie nedomina, galų gale ji išteka už to pavyduolio.

„Aktorės vaidina tik scenoje“: nekalta ir tauri meniškos profesijos mergina įsimyli turtingą kilmingą genialų vyriškį, išvažiuoja su juo į užsienį, dėl vyro nesveiko pavyduliavimo ir egoistiškumo mergina patiria daug smurto, aplink ją yra kitų įsimylėjusių ją vyrų, kurie jai nesavanaudiškai padeda, tačiau ji visus atstumia ir galiausiai išteka už to pavyduolio.

Skirtumas tarp dviejų romanų (tarp jų išleidimo – 12 metų) yra toks: antrajame mergina praranda nekaltybę su tuo pavyduoliu ne po vestuvių, o beveik iškart. Va toks šuolis į modernumą.

Žinoma, „Aktorės vaidina scenoje“ skaičiau susidomėjusi, kaip gi autorė aprašys aktorės profesiją. Turiu pasakyti, kad medžiagą romanui ji tikrai rinko kruopščiai, tačiau informacija man pasirodė keliais dešimtmečiais pasenusi. De Strozzi mano, kad Lietuvoje aktoriai vis dar svaigsta nuo rusų teatro mokyklos ir visi žino legendinių rusų aktorių vardus. Išties net būdama Dalios Tamulevičiūtės (studijavusios Maskvoje) studentė aš tų vardų negirdėjau.

Daugiau nei keistos man pasirodė ir kai kurios kitos smulkmenos. Pavyzdžiui, romane rašoma, kad prieš diplominį vaidybos egzaminą dėstytoja su studentais išeina repetuoti į Lukiškių aikštę. Taip būti negali! Pirmiausia, diplominiai spektakliai rodomi teatruose, o ne akademijos scenoje, todėl ir repetuojami ten, kur bus rodomi. Antra, jokio spektaklio neparepetuosi aikštėje, kur pilna praeivių. Mes su kurso draugu kažkada bandėm repetuoti tuščioje Kalnų parko estradoje – netgi tai buvo per sunku. Trečia, repeticijoms reikia scenos mastelio pojūčio, drabužių bei rekvizito… Ypač diplominio spektaklio paskutinėms repeticijoms.

O dėl pavadinimo – sentencijos, kuri kartojama romane ne vieną ir ne du kartus, galiu pasakyti – nėra taip, kad aktorės vaidintų tik scenoje. Aktorės juk normalios moterys. O normalios moterys gyvenime vaidina, kaip, beje, ir normalūs vyrai. Mes vaidiname, žaidžiame, apsimetame. Mes turime ne po vieną rolę kišenėje. Gyvenime yra daug vaidybos, kaip ir vaidyboje – daug gyvenimo. O, kad autorė žinotų, kaip aktorių aplinkoje (bent Lietuvoje) nekenčiamas žodis „vaidyba“ – ji prilygsta nudavinėjimui ar apsimetinėjimui, falšui, kitaip tariant. Nieku gyvu scenoje negalima vaidinti, scenoje reikia būti, gyventi!

Bet gal tai ir nėra svarbiausia. Čia juk meilės romanas, todėl jo ašis yra meilės, santykių tarp vyro ir moters linija. Tai kas ten su tom merginom, kad jos vis prašosi būti skriaudžiamos nuostabaus grožio, gerokai vyresnių, turtingų vyrų?

Atsakymą radau knygoje „Why Women Have Sex“* („Kodėl moterys nori sekso“ – angl.). Kai kurie psichologai mano, jog moterų fantazijos apie tai, kaip jos yra prievartaujamos vyrų, išduoda psichologinę patologiją (iškrypimą) arba iliustruoja visuomenėje įsigalėjusius lyčių scenarijus, kur seksas susiejamas su paklusimu vyrui. Tačiau neseniai atlikti moksliniai tyrimai rodo ką kita. Apie jėgos panaudojimą sekso metu fantazuoja ne silpnos ir paklusnios moterys, o atvirkščiai – stiprios, valdingos, dominuojančios, nepriklausomos ir labiau pasitikinčios savimi.

Meilės romanų herojus paprastai yra vyriškis, kuris yra tobulas geismo objektas: jis gražus, vyriško veido ir kūno, vyriškai besielgiantis, ypatingai aukšto socialinio statuso (kilmingas, pripažinto talento, sėkmingas verslininkas) ir fantastiškai turtingas. Evoliucijos požiūriu, kiekviena moteris norėtų pastoti nuo tokio vyro. Negana to, meilės romanuose šitoks vyro tipas aistringai ir aklai įsimyli pagrindinę veikėją. Jo visaapimanti aistra sąlygoja tai, kad jis bus ištikimas (jis tiesiog negali pagalvoti apie kitas moteris – tikrai, taip ir yra de Strozzi romanuose!) taigi moteris kontroliuoja situaciją. Vyras jaučia jai vos ne liguistą priklausomybę.

Daugelyje erotinių meilės romanų vyras seksualiai „paima“ pagrindinę veikėją, panaudodamas fizinę jėgą, nors moteris protestuoja ir priešinasi.  Bet paradoksaliai, toks vyro nesivaldymas liudija apie temdantį protą moters patrauklumą, kuriam neįmanoma atsispirti. Taigi tai moters jėgos, o ne silpnumo ir paklusnumo išraiška! „Jis mane taip myli, kad net išprievartavo….“ O lia lia, kaip pasakytų prancūzai!

Bet štai perskaičiau žymios meilės romanų rašytojos Noros Roberts knygą „Vieną vasarą“ (skaičiau originalo kalba) ir šiek tiek pasidomėjau apie jos meilės įsivaizdavimą. Iškart paaiškėjo, kad tai rašytoja, pakeitusi meilės romanų kanoną: jos veikėjos jau nebe vargšės skaisčios pelenės, ir vyrai jų „neima“ jėga. Tai stiprios arba romano eigoje atrandančios savo stuburą veikėjos. Tarp jų ir vyrų kuriasi draugiški, lygūs santykiai.

Turbūt tai išplaukia iš to, kaip pati autorė įsivaizduoja meilę. Viename interviu ji minėjo, jog romantiškiausias dalykas, kurio ji sulaukia iš savo (antrojo) vyro – po vakarienės išplauti indai. Ir ji tai sako be ironijos. Meilė – tai draugystė ir bendradarbiavimas. Ir aš su ja labai sutinku.

Koks didelis kokybinis šuolis – nuo moters dominavimo į lygius santykius. Šio skirtumo pastebėjimas man patvirtina anksčiau kirbėjusią mintį: dauguma lietuvių yra stiprios, dominuojančios matronos. Jos tik išoriškai vaidina, kad yra silpnoji lytis. Įsižiūrėjus, dažnai šalia mūsų moterų pamatysi silpnus, suluošintus mamyčių sūnelius, kuriems tik viešai leidžiama vaidinti didvyrius – namie jie patiria moterų psichologinį smurtą.

Gal todėl ir de Strozzi romanų tobuli vyrai atrodo tokie netikroviški. Gal todėl netgi būtina, kad jie būtų užsieniečiai ar bent negyventų Lietuvoje, antraip sunku patikėti, kodėl nesame sutikę tokių tipų, jei jau jie egzistuoja.

Nemanau, kad visi lietuviai yra silpni mamyčių (ir žmonų) sūneliai. Esu mačiusi ir kitokių vyrų, porų, šeimų. Tiesa, retai. Bet gal ir visame pasaulyje jų reta? Kaip ten bebūtų, dažnai netgi tokie nesuvokti, iš pasąmonės išnirę tekstai, kaip de Strozzi (ir kt.) romanai, gražiai iliustruoja, liudija apie tikrąją mūsų visuomenės situaciją. Ir gerai. Iš to žinome, kad yra ką keisti, apie ką kalbėti. Dar daug darbo laukia Lietuvos feminisčių ir feministų. Tik reiktų turėti omenyje, kad dabartinė moterų situacija greičiausiai pačias moteris… tenkina. Juk jos valdo situaciją. Todėl nenuostabu, jei moterys Lietuvoje bus pačios aršiausios feminizmo priešės.

Dar vienas milžiniškas skirtumas, lyginant Roberts su de Strozzi. Roberts kalba išties glausta, ritminga, išraiškinga, stilius nedaug skiriasi nuo publicistinio, bet ir grožio (beletristikos) pakanka (nežinau, ar toks pat įspūdingas yra vertimas). Sekso scenos – gyvos, jausmingos, įtraukiančios. De Strozzi „Aktorės vaidina tik scenoje“ sekso scenos primena parodijas, jos kalba daugelyje vietų naivi, net sakyčiau banali (kažkur skaityta, matyta, nuvalkiota). Romaną galima būtų trečdaliu trumpinti – daug tuščiažodžiavimo, nuobodžių dialogų. De Strozzi pirmojo romano teksto kokybė tikrai paliko geresnį įspūdį ir suteikė viltį, kad kiti darbai bus dar geresni. Tikrai nesitikėjau, kad kitame romane rasiu tą pačią istoriją… Taigi gali būti, jog rašoma tik pasikliaunant jausmais, ir autorė pateko į schemą. Išeiti iš jos padėtų protas.

Skaitydama Roberts romaną visiškai tikėjau tuo, kad du fotografai, vyras ir moteris, keliauja per visą Ameriką fotografuodami bendram projektui. Kokia paprasta bei originali tai idėja! Per ją ir fotografijos meną autorė bandė papasakoti ir apie Amerikos, kaipo didelės, įvairios šalies, grožį. Romano gale man ir akys sudrėko – autorė panaudojo vieną triuką, kuris iššaukė sentimentą… Tiesa, romanui trūko gelmės, buvo daug bereikalingų, pasikartojančių veikėjų būsenos aprašymų, dubliavosi vyro ir moters vidiniai monologai, žodžiu, mano protas nuobodžiavo, todėl perskaičiau greit ir labiausiai įsijaučiau tik į sekso scenas. Bet juk meilės romanai ir yra fantazijos apie vyriškumo ir moteriškumo santykį. Jeigu kartais vien to pakanka – why not?

———————————————-

* Autoriai: Cindy M. Meston ir David M. Buss.

 

Advertisements

One response to “Pelenė ieško prievartautojo

  1. Perskaičiau, nuo “P” iki “?” Galima praleist pačius romanus? Vis tiek Barbaros C. kurpaitėm nei jos, nei anos neužmėtys.