Nekantrybė

keturios verksnes

Romano leidyba. Finišo tiesioji. Jau nuo pernai metų visiems besidomintiems leidybos eiga atsakau, kad „išėjom į finišo tiesiąją”, bet kuo toliau, tuo aiškėja, kad ta tiesioji – ilgoka.

Šiam įrašui svajojau rasti ištrauką iš Andrejaus Tarkovskio filmo „Veidrodis”, kur Margaritos Terehovos vaidinama motina uždususi ir vos beturėdama jėgų bėga per lietų į leidyklą, kur dirba bene korektore, susiranda surinktą, spausdinamą (o gal tik spausdinimui patvirtintą) knygą, atsiverčia puslapį, ieško žodžio su klaida, neranda jos, juokiasi, verkia… Sutrikusiai bendradarbei paaiškina: „Atrodo taip aiškiai mačiau tą klaidą. Ir dar tokią nepadorią…”

Pastaruoju metu ir man teko ieškoti korektūros klaidų, bet kol kas tik rankraštyje, ne makete (maketuoti mano romaną pradės tik kitą savaitę). Kiekviena surasta klaida pasirodo besanti visiškai idiotiška, kartais sunkiai pastebima, o kas baisiausia – šimtą kartų pro ją praslydo akis. Aptinku su pasidygėjimu – kaip kokią utėlę – ir taisau! Tai šiek tiek aprankiojau. Bet dar lauks maketo šukavimai…

Šiais metais, kaip buvau planavusi, pradėjau rimtai dirbti prie knygos apie rašymą. O šios savaitės pradžioje netgi pradėjau rašyti pirmąjį eskizą. Po kelių dienų vos nepatrūkau – perspaudžiau. Per dieną parašau per daug, todėl labai pavargstu, nebegaliu nieko daryti, tik vaikštau apipezusi. Pergalvojau: niekas neveja, dirbsiu lėčiau.

Galvoje vis šviečia lentelė: RAŠYK GRAFOMANIJAI. Bet vietos mintims apie straipsnius nėra. Todėl ir rašau jums atvirai: artimiausiais mėnesiais čia rodysiuosi rečiau. Maloniai kviečiu naršyti po visą tinklaraštį ir susirasti senus įrašus. Pati, rinkdama medžiagą knygai apie rašymą, radau pamirštų visai įdomių ir vertingų. (Vis dar kviečiu rašyti man laiškus apie savo rašymo baubus ir siaubus.)

Prieš Naujuosius iš Lietuvos parsisiunčiau daug lietuviškų knygų, bet kai apsižiūrėjau (paskaitinėjau, pavartinėjau) paaiškėjo, kad beveik nėra ką skaityti. Daugumą jų parašė pradedantieji autoriai arba autoriai, kurių kūrybą retai analizuoja literatūros kritikai – suprantu, aš irgi nebemėgstu teptis rankų. Kiek beatsiverčiu – vis pirmieji eskizai, patekę tarp viršelių. Gal ir gera medžiaga knygai apie rašymą. Tiksliau, patvirtinimas, kad tokios lietuviams labai reikia. Verkiant.

Net Kristinai Sabaliauskaitei praverstų pasiskaityti (nebūtina laukti maniškės, juk skaito angliškai) knygą apie kūrybišką rašymą. Perskaičiau jos novelių knygą „Danielius Dalba…” – iš pradžių pasižadėjau nekomentuoti, paskui ėmiau abejoti, paskui bandžiau bent sau pasirašyti komentarą, paskui susinervinau berašydama… Išties Sabaliauskaitės situacija yra gan savotiška ir, kaip neseniai pradėjusiajai rašytojai (o juk vos iškišo galvą – kai taip pagalvoji, juk pirmosios dvi knygos – vienos serijos pradžia, o antroji – tarsi bandymas pradėti iš naujo, kitaip, nuo trumpojo žanro), gan pavojinga.

Aš asmeniškai labai laukiau, kada Sabaliauskaitė parodys, kad ji geba puikiai pasakoti ir šiuolaikinę istoriją, o ne barokinę, ir ne „litanijos” stiliumi. Paaiškėjo, kad grožinę literatūrą ją gundo rašyti tik tuoju specifiniu stiliumi (betgi tai tik viena priemonė, angliškai vadinama parataxis), ir jos pasakojimai skęsta pastatų, daiktų, maisto ir drabužių – gero skonio, iš gyvenimo stiliaus serijos – aprašymų detalėse. Keista ir gaila, nes jos tinklaraštyje Rafinerija – visai kitas autorės balsas. Gyvas ir įtaigus. Išsilavinusios, kultūringos moters. Aš nežinau, kodėl taip yra.

Kodėl Sabaliauskaitės situacija pavojinga? Na, ne mums, o jai pačiai, kaip pradedančiajai, augančiajai ir auginančiajai savo reputaciją autorei. Ji pati interviu sakė, kad nebijo rizikuoti, atkreipdama dėmesį į rizikos faktorių. Šaunu, kad drąsiai rizikavo. Anksčiau ar vėliau tą būtų reikėję padaryti, ypač jei ji nenori vadintis populiariosios literatūros autore, „lengvaplunksne”. Tačiau jos novelės – kol kas tik gera medžiaga, iš kurios galima buvo tiek sukurti noveles (ar net romaną), tiek publicistiką (straipsnių ciklą kokiam glamūriniam žurnalui).

Nepavadinčiau „gera medžiaga” svarbiausios, ašinės knygos novelės (oi, tai tikrai ne novella (apysaka, mažasis romanas), kaip norėtų manyti pati autorė, nei apimtimi, nei turiniu). „Danielius Dalba” man pasirodė kaip nevykęs bandymas juokauti. Perskaičiau du kartus, pabandžiau ištraukti novelėn įpintą Sabaliauskaitės traktatą „Dalba per lietuvių literatūrą”, bet greit pavargau knaisiotis po tą caca de lux (galėtų būti išversta: liuksusinis šūdas – Sabaliauskaitė pavartojo šį terminą paskutinėje novelėje).

Kaip suprantu, pačiai autorei ta novelė žaisminga, ironiška, juokinga, nes ji taip pristatė ją. Bet man, skaitytojai, ji pasirodė pikta, isteriška ir vulgari. Tai autorės „kūrybiškas” atsakas lietuvių literatūros kritikai, kuri, pasirodo, neatpažino žanro (net nepastebėjo, kad „Silva rerum” – brendimo romanas?! – atsiprašau, bet nė per kur!) ir nepripažino talento (šito net nesuvokiau, kol neperskaičiau to „dolbinimo” ir nepasiknaisiojau po spaudą internete). Gerai, bet kuo čia dėta aš, skaitytoja? Perskaičiusi visą tą knygą, aš pasijutau apšikta. Apšikta už keturiasdešimt litų. Ar dar kartą už tokį malonumą mokėsiu?

Kaip tik skaitau knygą, kurioje detektyvų rašytojos (vien moterys, tokia knygos koncepcija) dalinasi savo meistriškumo patarimais, ir radau vieną tokį, kuris praverstų visiems ir visoms, kurie nori didžiuotis savo puikiai atliktu žurnalistiniu/moksliniu tyrimu prieš rašant prozos kūrinį:

Persistengimas su faktais yra spąstai bet kuriam rašytojui, nesvarbu ar jo knyga istorinė, ar apie šiuos laikus. Detalių ir aplinkos apkrovimas vietoj to, kad scena taptų gyva, gali nužudyti. (…)

Gerai, brangioji, mes pripažinome tavo diplomus geografijos, istorijos, politikos, ekonomikos ir sociologijos srityse, bet kur po velnių čia istorija (story)? (…)

Jei rašote šiuolaikinį romaną, kuriam reikalingos eksperto žinios, gundymas tarsi komposto krūvoje sukrauti sluoksnį po sluoksnio detalių gali būti lygiai taip pat pavojingas. Triukas – ir tai nelengvas triukas – yra įpinti tik tiek detalių, kad pasakotume įtikinamai, neatrodydami kaip egzaminuojamieji. (…)

Viena kruopščiai parinkta detalė yra verta tuzino bet kaip sumestų į viena.

Gillian Linscott „Hunting the Galosh” (knygoje „A Career in Crime”)

Toliau Linscott pasakoja, kaip geri rašytojai prisirenka daug laikmečio ar aplinkos detalių, tačiau panaudoja tik vieną kitą – vaizdingiausią ar reikalingiausią. Visa kita medžiaga irgi labai reikalinga – pačiam rašytojui ji leidžia pajusti to laiko dvasią, įkvepia kuriant vaizdinius… Bet medžiaga nėra ir negali būti savitikslė.

Tikrai yra daug panašumų, bet ir daug skirtumų tarp menotyrininko (ar gido po istorines vietas) ir grožinės literatūros rašytojo profesijų. Gaila, kad Lietuvoje rašytojo profesija vis dar susilaukia mažiausiai pagarbos. Žinau, žinau, kad viskas po truputį gerėja. Bet aš jau nekantrauju, kad būtų kitaip. Tokia tat mano šiandieninė nekantrybė.

Advertisements

2 responses to “Nekantrybė

  1. Labai patiko, šita mintis: ,,Persistengimas su faktais yra spąstai bet kuriam rašytojui, nesvarbu ar jo knyga istorinė, ar apie šiuos laikus. Detalių ir aplinkos apkrovimas vietoj to, kad scena taptų gyva, gali nužudyti. (…)” Bet yra žmonių, kuriems patinka skaityti aprašymus, juos tai ramina”) Sėkmės leidybos kelyje! Jei reiktų pagalbos sumaketuoti viršelį, galite kreiptis į mane… Smagu skaityti jūsų įrašus:)

    • Ačiū, kad siūlote pagalbą! Šįkart jau turiu dizainerę-maketuotoją, bet turėsiu omenyje :)

      Man irgi patinka skaityti aprašymus, ypač jei knyga negrožinė, tačiau vien jų nepakanka kūriniuose, kur turėtų būti ir istorija…