Pedantiškoji papūga

jbarnes tarp jaunimoApie Juliano Barneso romaną „Flobero papūga”, originalas („Flaubert’s Parrot”) išleistas 1983 m. Londone, lietuviškas vertimas (vert. Nijolė Chijenienė) – „Baltos lankos”, Vilnius, 2011 m.

Ne iškart supratau, kad Julianas Barnesas – mano naujas draugas ar netgi „tete”. Prieš pusmetį jo esė rinkinį „Nothing to Declare” radau bibliotekos skyriuje prie knygų apie įvairių pasaulio šalių istoriją, nors tai greičiau trijų šimtų puslapių preliudas (arba papildas) knygai apie Gustave’ą Flaubertą – „Flobero papūga”. Paskaičiusi keletą skyrių nusprendžiau griebti paties Flauberto „Madam Bovary” (tai pirmas romanas, kurią perskaičiau e-skaityklėje Kindle). Didelio įspūdžio Flauberto stilius man nepaliko, gal kad senoviškas vertimas (į anglų) – dabar yra naujesnių, geresnių. Bet jaučiu, kad skaitysiu jį dar.

Nes prieš kelias savaites knygyne – tam, kad sąskaita būtų suapvalinta – prigriebiau ir Barneso išliaupsintąjį romaną „The Sense of an Ending” („Pabaigos nuojauta”), kuris nuo 2011 m. vis dar guli perkamiausių lentynoje ir vis gundo mane gražiu viršeliu. Ir ką. Apstulbau. Taip gerai parašyta!

Tuomet atėjo laikas prisiminti, kad seniai turiu įsigijusi Barneso apsakymų rinkinį „Pulse”, o galiausiai juk galima pagaliau perskaityti ir „Flobero papūgą” (deja, skaičiau ne lietuvišką vertimą, bet žinau, kad jo kokybė įvertinta Metų verstinės knygos vardu). Tai dabar jau mano galva pilna Barneso.

Pagalvojau, keista lietuviškoje spaudoje vis dar rasti, kad žodžiai „netradicinis romanas” skiriami kūriniui, parašytam kone prieš trisdešimt metų. Ar taip jau netradiciška yra atsisakyti linijinio pasakojimo? Jau tikrai nebeoriginalu. Tais laikais, kai „Flobero papūgą” rašė Barnesas (maždaug 1983–iaisiais), ir jam tai buvo trečiasis romanas, jis nusprendė pažaisti su forma taip, kaip kiti postmodernistai žaidė iki jo. Ir gerai gavosi.

„Flobero papūga” – žanrų mišinys. Čia randame dalis, kurios galėtų būti pavadintos novelėmis, randame beveik publicistinį straipsnį, tiesiog literatūros kritiką (nors autorius slepiasi po išgalvoto veikėjo kauke – viename interviu sakė, kad taip gali atviriau kalbėti, būti agresyvesnis), prancūzų rašytojo Gustave’o Flauberto biografiją, laisvos formos esė, su sąrašais, enciklopedijomis, pamąstymais apie rašymą ir šiaip gyvenimą. Barnesas kartais vadinamas idėjų romano rašytoju, taigi jo kūryboje apstu filosofinių apmąstymų (nenuostabu – jo brolis filosofas), veikėjai gali atstovauti kurią nors idėją, būti jos išsakytojais, vaizdingiau kalbant – ruporais.

Pavyzdžiui, romane „The Sense of an Ending” (kuris man, beje, patiko labiau, nei „Flobero papūga”), autorius vėl grįžta prie paprasto, bet labai neprasto, tiesiog meistriško linijinio pasakojimo. Įdomu lyginti šiuos du romanus.

Jų parašymą skiria trisdešimt metų laikotarpis. (Sutapimai: Barnesas yra mano tėvo amžiaus, o „Flobero papūgą” parašė būdamas mano amžiaus – trisdešimt aštuonerių.) Tačiau abiejų romanų pagrindiniams veikėjams – tiek pat metų (virš šešiasdešimt). Abu jie yra vienaip ar kitaip netekę žmonos (mirusi, išsiskyrusi). Dar įdomu, kad pats Barnesas tapo našliu 2008-aisiais (taigi rašydamas „Flobero papūgą” jis dar nežinojo, kaip neteks žmonos). Barneso žmona – kuri buvo ir jo literatūros agentė – kuriam laikui buvo jį palikusi dėl moters, kitos rašytojos (Jeanette Winterson, jos romaną „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai” šiemet išleis „Kitos knygos”), bet vėliau sugrįžo į šeimą. Tikras detektyvas!

Palaukit, Barnesas, prisidengęs slapyvardžiu, rašo (tiksliau, rašė) ir detektyvus. Barneso žmonos vardas ir pavardė Pat Kavanagh. Barneso, kaip detektyvų rašytojo, pseudonimas – Danas Kavanaghas ir jis netgi turi savo internetinį puslapį (nuoroda), kuriame pristatomas taip:

„Danas Kavanaghas gimė 1946 m. Sligo grafystėje. Prisiekęs pamokų praleidinėtojas, ištvirkautojas ir menkas vagišius, septyniolikos jis paliko namus ir įsidarbino Liberijos laive padėjėju. Pasprukęs iš laivo Montevidėjuje, jis klaidžiojo po Ameriką užsiimdamas įvairiais darbais: rodeo tramdė bulius, Tuskono drive–ine dirbo padavėju ant riedučių, San Francisko gėjų bare – apsauginiu. Šiuo metu jis dirba Londone, tačiau atsisako pasakyti kur konkrečiai. Gyvena Šiaurės Aislingtone.”

Vargau, versdama šį prisistatymą, nes jis puikiai iliustruoja autoriaus humoro jausmą ir polinkį į saviironiją. Tikrai britiškas jo humoras, kartais juodas. Ironija Barnesą patraukė ir mėgstamiausias prancūzas rašytojas Flaubertas.

Bet grįžtant prie detektyvo. Galima sakyti, kad ir šio žanro pėdsakų esama abiejose mano lyginamose knygose. Autorius intriguoja mus, neatverdamas kortų iškart (o, kokia tai naudinga priemonė bet kokio žanro kūriniui!): tai kuri kimšta papūga yra tikroji, ta, į kurią rašydamas žiūrėjo Flaubertas, ir išvis – kodėl mes apie ją skaitome? Tai kas iš tiesų nutiko tam žmogui, kuris mums dėsto savo teoriją apie faktus iškraipančią atmintį, istorijos nepatikimumą ir nerimą dėl tuščiai nugyvento laiko? Tik tuomet, kai visi mazgeliai atrišti, mus palieka. Sutrikusius. Patyrusius išgyvenimą.

Barnesas netuščiažodžiauja. Jo romanai – itin mažos apimties, palyginus su kitais. Minimali romano suaugusiems apimtis šiais laikais – trys šimtai puslapių, o Barnesas sau leidžia šimtą penkiasdešimt. Ir vis tiek nekyla noras pavadinti tai apysaka ar mažuojou romanu. Savo turiniu, o ypač – poveikiu, jo kūriniai yra dideli. Kita vertus, skaitant kelintą Barneso kūrinį ima smelktis mintis, kad jis rašo vieną ir tą pačią knygą. Gal dėl to, kad anglas? Patologiškai pastovus žmogus? O gal tai vis tas autoriaus strigimas savoje schemoje… Na, bet dar per mažai jo perskaičiau, kad kaltinčiau tuo.

Skaitydama galvojau apie literatūros skirstymą, apie žanrus, kurie dabar dažna mano apmąstymų tema. Barnesą daug negalvodama priskirčiau prie intelektualiųjų, aukštosios literatūros kūrėjų. Tačiau jis yra lengvai skaitomas, gerai perkamas, galima sakyti, netgi madingas autorius. Priimdamas Man Bookerio apdovanojimą, Barnesas sakė, kad nemano, jog gera literatūra yra nepaskaitoma. Daugelis knygų iš pasaulio literatūros lobyno yra lengvai skaitomos ir suprantamos. Tikrai, kažkoks keistas stereotipas, kad aukštoji literatūra turi būti nuobodi ir nesuprantama plačiai skaitytojų auditorijai. Ir kas tą stereotipą „paleido į apyvartą”? (Seniau įtariau, kad lietuvių kritikai, bet dabar aišku, kad jie ne vieni…)

Barneso kalba yra aiški, tiesi, netgi sakyčiau skaidri. (George’o Orwello priesakai rašyti švarią it stiklas prozą – pildomi.) Tačiau toji kalba ir turtinga – man vietomis nebuvo lengva suprasti dėl anglų kalbos. (Turbūt ir versti į lietuvių buvo labai nelengva, todėl – ovacijos meistrei Nijolei Chijenienei.) Tas anglų aukštasis stilius tikrai žavi paprastumu ir drauge talpumu, parinktais tikslesniais, nors rečiau vartojamais, žodžiais, kur ne kur paskanintas lakia frazė ar vaizdiniu.

Jei lietuviai dar pripratę (nežinia, iš kur, nuo kada), kad gera literatūros kalba turi būti literatūriška ir metaforiška, įdomu pažvelgti, kas gi vertinama brituose. Pastebėjau, kad jų aplinkoje literatūriškumas yra tolygus dirbtinumui, o tirštos metaforos tinka nebent poetiniam romanui. Barneso tekste ilsiesi nuo literatūriškumo ir metaforų. Saiko jausmas jam padeda atsidurti arčiau skaitytojo, be trikdžių vesti į gilų pokalbį rimtomis temomis. Tačiau vis atpalaiduojant humoro dozėmis! Šis autorius tiesiog žino, ką daro. Ir tai taip malonu jausti skaitant…

Jo tekste jaučiamas saikas. Irgi angliška, ar ne? Viskas, kas angliška, Barnesui nesvetima. Dar viena savybė jam būdinga – pedantiškumas. Jis pats tai supranta ir neslepia. Pedantiškumas praverčia ir virtuvėje! (Barnesas yra išleidęs kulinarinę knygą „Pedant in the Kitchen” , bet jos dar neteko vartyti.) Tai gera rašytojo savybė, ypač jei jis ketina rašyti, remdamasis istoriniais ar biografiniais faktais ir vaistų gamintojo tikslumu…

Tą jo klinikinį susidomėjimą angliškumu pastebėjo ir kritikai. Štai, ką rašo Michaelis Woodas:

„Julianas Barnesas specializuojasi angliškume taip, kaip kai kurie gydytojai specializuojasi kaulų lūžiuose ar nervų sutrikimuose. Kaip daugelis tikrų anglų, jis neturi chroniškų nusiskundimų šia liga, kuri, bet kuriuo atveju, yra labiau temperamento, negu paso reikalas. Tačiau jis begal susižavėjęs ja, ir niekas taip, kaip jis, nepažįsta šios patologijos tamsių, tylių užkampių.“ (nuoroda)

Iš Barneso galima pasimokyti ramybės ir pasitikėjimo savo pasakojimu. Posakis „ne nupasakok, o parodyk” visai gali būti nurašytas. Taip stipriai gali veikti vien aiškus autoriaus balsas, nuvedantis gilyn minčių ir idėjų labirintais. Grįžtant prie „Flobero papūgos” – atsitinka panašus dalykas ir nelinijiniame pasakojime. Ar mums kalba pats Barnesas? Ar tai žaidimas – jis slepiasi po buvusio gydytojo Braitvaito kauke? Abu dalykai arba nei tas, nei anas. Mus išmeta iš fikcijos pasaulio, esame ir ten, ir čia, laikantys rankose knygą. Sekantys, kuo baigis pedantiškojo anglo patologija: vaikytis po Prancūziją seniai mirusio rašytojo šmėklą, spoksoti į kimštos papūgos akis ir šiurpti nuo minties, kad štai pats Flaubertas yra arti ir tikras.

Beje, nuo tos frazės ir aš maloniai pašiurpau. Ir vėliau vis galvojau, kad nuo šiol ir pati būsiu tarsi pastovėjusi priešais tą papūgą – ir patį Flaubertą. Būsiu patyrusi jo groteską. Mat papūga šiame romane yra bendrai rašytojo metafora, ištraukta interpretuojant Flauberto apsakymą „Paprastoji širdis”. „Ar rašytojas yra kažkas daugiau už kalbančią papūgą?” – retoriškai klausia Barnesas/Braitvaitas. Na, tikrai, panašumų yra.

Nepatikimas Barneso knygų pasakotojas. Panašu, kad jį, o ir mane, labai traukia tokie „nepatikimi” pasakojimai ir jų galimybės. Smagu užsukti detektyvą. Klausai klausai (tiksliau, skaitai) ir imi netikėti, imi galvoti pats, o galiausiai susidėlioja visai kitas paveikslėlis, negu galėjai numanyti iš pradžių. Man tai – sofistikuoti žaidimai forma.

Johnas Updike’as recenzijoje (dar 1985-aisiais) apie „Flobero papūgą” rašė, kad jei tai

„…yra, kaip kukliai informuojama jos viršelyje „apsimetėlis romanas… romanas, kuris nuolat stebina”, tai savo žanre (kurį esu skaitęs) jis – keisčiausios formos atstovas po Vladimiro Nabokovo „Blyškios ugnies”. Kita vertus, jei tai biografinis-kritinis traktatas apie mirusį rašytoją, tai tuomet tai keisčiausias ir žaismingiausias atstovas po Nabokovo „Nikolajaus Gogolio”.” (nuoroda)

Aš pati nesu skaičiusi tiek daug (kiek norėčiau) šios formos atstovų, kad gebėčiau giliau analizuoti Barneso kūrybą, tad šis straipsnis tegul ir liks panašesnis į reklamą, negu į recenziją. Malonu Barnesą skaityti ir stiebtis. Malonu jausti, kad tai intelektualas, kurį supranta ne tik kiti intelektualai. Juokiausi, viename interviu išgirdusi, kad Barneso mama apie savo dviejų sūnų darbus sako: brolio filosofo knygas galiu skaityti, bet nesuprantu, o Juliano knygas suprantu, bet negaliu skaityti! Mat jai sūnaus literato kūriniai atrodo pernelyg – neangliškai – nepadorūs… (Anglai kaltina Barnesą europietiškumu!)

O pabaigai – žvilgtelėjimui į darbo metodus – išverčiau keletą ištraukų iš jo interviu literatūriniam žurnalui „Paris Review” (nuoroda):

Etiketės man visuomet atrodo beprasmės ir erzinančios – ir, bet kokiu atveju, postmodernizmo aušroje jos berods išsibaigė. Sykį kritikas pavadino mane „pre-postmodernistu” – mano nuomone, tai nei aišku, nei naudinga. Romanas yra iš esmės realistinė forma, net kai interpretuojama labiausiai fantasmagorišku būdu. Romanas negali taip, kaip muzika, būti abstraktus. Galbūt, jei romanas pilnas teorijų (prisimenant nouveau romaną) arba lingvistinių žaidimų (prisimenant „Finnegans Wake”) jis gali nustoti būti realistinis; bet tuomet jis nustoja ir būti įdomus. (…)

Rašytojas romaną tik tuomet tikrai pradeda, kai randa formą, kuri atitiktų istoriją. Žinoma, gali eksperimentuoti ir sakyti sau, jog galvoji, kokias naujas formas gali šiam romanui rasti, tačiau kol neatsiranda ta tinkama idėja, tai tuščias reikalas; su idėja tos susikryžminančios formos ir turinio vielos ima kibirkščiuoti. (…)

Gali būti įtakotas neakivaizdiniu būdu ar net įtakotas rašytojo, kurio nemėgsti, jei jis daro kažką gan drąsaus. Pavyzdžiui, esu skaitęs romanus ir galvojęs, kad šitas dalykas neveikia arba šitas tikrai nuobodokas, bet galbūt formos brutalumas ar ataka, ar rizika sukelia mintį, jog toks rašymo būdas – ar jo variantas – galėtų suveikti. (…)

Neturiu nieko prieš tai, kad jie nori uždirbti pinigų – romanistai ilgą laiką visai neuždirbdavo pinigų – ir manęs neerzina dvidešimt penkerių metų jaunuolis, kuris priima šimto tūkstančių svarų pasiūlymą už pirmąjį savo romaną. Bet mane erzina, kad tokie sukuria dažniausiai kažką visiškai tradiciško, kokią nors istoriją apie grupę dvidešimties su virš amžiaus jaunuolių, apsigyvenančių viename bute, apie jų emocinių išgyvenimų pakilimus ir nuosmūkius, ir viskas pasakojama tokiu būdu, kuris bus lengvai ir greitai perkeltas į ekraną. Tai nėra labai įdomu. Parodykit man daugiau ambicijos! Parodykit man susidomėjimą forma! Parodykit man, kodėl ši medžiaga geriausiai perteikiama romano forma. O taip, ir prašau parodykit bent kiek pagarbos didiesiems praeities romanistams. (…)

Flaubertas sakė, kad menininkas turėtų nerti į gyvenimą kaip į jūrą, tačiau tik iki bambos. Kiti nuplaukia taip toli, kad pamiršta savo pirminį norą būti menininkais. Akivaizdu, būnant rašytoju tenka daug laiko praleisti vienam, o buvimas romanistu reikalauja ilgesnių laiko tarpsnių vienatvėje, negu buvimas poetu ar dramaturgu. Tas duodu-imu, vykstantis bendros kūrybos menuose, turi įvykti romanisto viduje. Tačiau tuo pat metu, ieškodami tikriausio gyvenimo atvaizdo, dėkingi vis atsigręžiame į literatūrą, argi ne? (…)

Bet kai būdamas dvidešimt pirmojo amžiaus anglų romanistu atsisėdu priešais savo IBM 196c, jokia kryptimi ar jokiu sąmoningu būdu nesigręžioju į didijį devynioliktojo amžiaus prancūzą, rašiusį žąsies plunksna. Romanas, kaip ir technologijos, pasistūmėjo į priekį. Be to, Flaubertas rašė kaip Flaubertas – kokia nauda būtų iš to, jei kas nors darytų tą patį? (…)

Nelabai pritariu tam vampyriškam nusiskundimui, nes niekas niekada rašytojo neprašė būti rašytoju. Girdėjau žmones sakant: oi, taip vieniša! Na, jei nemėgstat vienatvės, tai nerašykit. Dauguma besiteisinančių rašytojų, mano nuomone, tik vaidina. Žinoma, tai sunkus darbas – taip ir turi būti. Bet pavyzdžiui, ar susikeistumėt vietomis su hyper aktyvių dvynių aukle?

Advertisements

Komentavimo galimybė išjungta.