Totalus romanas

ivan shishkin-pole-detail_thumb

Apie Michailo Šiškino romaną Laiškų knyga”, kurį išleido Vaga”, 2011.

Galvodama apie tai, ką galėčiau pavadinti didžiausią įspūdį man palikusiais šių metų įvykiais, nusprendžiau vėl sugrįžti prie Michailo Šiškino. Metų pradžioje perskaičiau jo Laiškų knygą” ir nusipirkau rusišką originalą kito, prieš tai parašyto romano, kurį, kaip girdėjau, irgi greitai turėtų išleisti Vaga” – Veneros plaukas” (Venerin volos”). Prieš savaitę sėdau skaityti pati ir… palikau nebaigtą. Šioks toks nusivylimas ištiko? Taip. Kitą vertus – įdomu pasiaiškinti, kas ir kaip, ir kodėl.

Visų pirma, mane labai nustebino tai, kad abu romanai labai panašūs savo idėja, struktūra, temomis. Pasieškojau informacijos apie kitus Šiškino romanus ir radau, kad yra dar vienas toks pat kūrinys – romanas Vziatije Ismaila” (Izmaelio paėmimas”). Skaitydama Laiškų knygą” žavėjausi idėjos originalumu, paprastumu, stiliumi, žodžiu, aš ir dabar manau, kad tai geniali knyga. Norisi sužinoti, kaip autorius mąsto ir dirba su kitomis temomis, kokios dar idėjos aplankė jo talentingą galvą. Tačiau kaip nuobodu atrasti, kad kitose knygose jis mąsto lygiai taip pat! Tiesą sakant, manau, kad Laiškų knyga” – jo geriausioji. Iki tol jis tarsi repetavo, kaip parašyti šį romaną. O po to gal išvis nieko nebeparašys geresnio. (Nors tai galėtų būti komplimentas, aš jam nieko geresnio neparašyti nelinkiu!)

Ne, žinoma, ne, nieko jis nerepetavo. Akivaizdu, kad jis – iš tų rašytojų, kurie ilgam stringa savo schemoje. Šiškino schema tiesiog visai įdomi ir gera na liubitelia” – tie, kas jį įsimylėjo, gali skaityti ir skaityti vienodas jo knygas, savotišką pismovniko” serialą. Taip, kaip savotiškus serialus” skaito Laszlo Krasznahorkai, W.G. Sebaldo, Thomaso Bernhardo gerbėjai ir pasekėjai. Gal net Andrių Jakučiūną su jojo lalagėmis čia nebūtų labai šventvagiška paminėti – juk lalės jis visą gyvenimą ir lalės, o jau turbūt yra tokių, kurie šito iš jo ir telaukia, nes tiesiog – myli jį. Bet kaip su ta meile… Kaip tame rusiškame anekdote, kur Ivanas (rusiškasis Jobas?) skundėsi, kad Dievas jį skriaudžia, baudžia, visus myli, o jo – ne, ir Dievas iškišęs galvą pro debesį jam paaiškino: Nu nemyliu aš tavęs, Ivanai, ne-my-liu!” — Širdžiai neįsakysi…

Romano pavadinimą Šiškinas pasiskolino iš XVIII amžiaus rašytojo Jefimo Kurganovo epistolinės (laiškų) knygos – Pismovnik”, kuri gal net pasufleravo pačią idėją Šiškino romanui, nes tai yra įvairiausio pobūdžio – nuo verslo raštelių iki meilės prisipažinimų – laiškų rinkinys. Pažodžiui išvertus, pavadinimas turėtų būti Laiškynas”. Man atrodo, kad Laiškynas” geriau atitinka turinį, negu Laiškų knyga”. Šioje vietoje išgirdau dvi versijas, kodėl pavadinta Laiškų knyga”, o ne artimesniu originalui žodžiu (labai gaila, nes šiuo atveju galima buvo pasiūlyti tokį tikslų atikmenį rusiškam originalui!). Pagal pirmąją, romano kalbos redaktorės versiją, žodis laiškynas per daug gerai rimuojasi su durnynas ir šiukšlynas (nuoroda). Pagal antrąją (šaltinio nenurodysiu), neva norėta, kad keistas” žodis laiškynas neatbaidytų kartais perdėm išrankaus ir baugštaus lietuvių skaitytojo (pirkėjo). Dar kartą viską apgalvojusi visgi pasakyčiau, kad geriau tegul atbaido tuos, kuriems ta knyga ir neskirta. Nes kaip gi užmaskuosi asociacijas su venerinėmis ligomis pavadinime Veneros plaukas”? (Žinoma, galima padaryti taip, kaip anglai ir vokiečiai padarė: išvertė, kaip Mergelės plaukas” – The Maidenhair”…)

Įdomus paradoksas. Šiškinas yra minėjęs, kad geros knygos retai patenka į bestselerių sąrašus, o dažnai pradedamos skaityti ir tampa reikšmingos, įžymios jau po autoriaus mirties. Nes genialių autorių kūryba, kaip taisyklė, pralenkia laiką. Tai kaip čia išeina su pačiu Šiškinu, jeigu jį sversime pagal tą patį matavimą? Jis jau nuo pirmosios savo knygos buvo apdovanotas visokiausiais titulais. Jo knygos (bent jau) vadinamos bestseleriais. Šiaip jau pats kalbėjimas apie genialumą, lyginant su skaitomumu ir pardavimais man pakišo mintį, kad galbūt Šiškinas jaučia, jog juo (dar) nesidomima taip, kaip kitais mūsų meto pasauliniais talentais. O gal nenori būti populiarus? Gal ir nėra toks? Pastebėjau, kad jo Veneros plaukas” jau išverstas į anglų kalbą, yra Amazon.com, tačiau nekomentuojamas ir kainuoja nepadoriai pigiai, apie dvyliką dolerių… Taip kaip čia išeina: ar reikia vengti pripažinimo ir neplatinti savo knygų, kad tik netyčia užgriuvęs populiarumas netaptų įrodymu, jog esi Paulo Coelho lygoje?

Šiškinas, mano akimis, yra profesionalas ir darbo į savo knygas įdeda daug. Laiškų knygos” herojus jis (vardu Volodia) patenka į taip vadiniamąjį Boksininkų sukilimą Kinijoje (apie 1900-uosius metus). Taigi padarytas istorinių aplinkybių tyrimas, žinoma, labiausiai kreipiant dėmesį į tai, kas autoriui atrodo reikšmingiausia: autentiška aplinka, ano meto tikrovės pojūtis. Žinoma, nesugrįši laiko mašina ir nepatikrinsi, bet stiprų įspūdį tas jo sukurtas tikroviškumas tikrai daro. Radau paminėta, kad Šiškinas Berlyno istoriniuose archyvuose susirado laiškus, kuriuos parašė anuomet Kinijoje dirbęs vokietis daktaras, nes tame pačiame kare dalyvavusių rusų kareivių atsiminimai ir dienoraščiai buvo išspausdinti tik iškart po karo ir šiais laikais juos sunku rasti.

Sykį skaičiau tokią knygą apie rašymą, kurioje buvo patariama rasti labai patikusią knygą ir įvertinti jos sudėtines dalis, paskirstant šimtą balų tarp: siužeto, personažo, kalbos, temos ir vaizdinio. Šiškino Laiškų knygą” ką tik po perskaitymo įvertinau taip:

siužetas – 10
personažas – 10
kalba – 20
tema – 30
vaizdinys – 30

Dabar, praėjus geram pusmečiui ir po mano bandymo skaityti kitą Šiškino romaną, paaiškėjus kai kuriems dėsningumams, padaryčiau kitokį vertinimą:

siužetas – 5
personažas – 5
kalba – 30
tema – 20
vaizdinys – 40

Balai atspindi tam tikros sudėtinės dalies svorį kūrinyje, o ne jo atlikimo kokybę. Viskas tvarkoj su Šiškino personažais, tik jų charakteristikoms romane neskiriamas svarbus vaidmuo. Charakteristika – ne tik tai, kokios spalvos personažo plaukai, ką jis mėgsta valgyti ar ką jis myli ir ko nekenčia. Charakteris yra atpažįstamas tipas. O atpažįstame žmogų ne nuluptą ir išmirkytą formaldehide, o gyvą, kalbantį, turintį kažkokią profesiją, pasaulėžiūrą, išpažįstantį kažkokią religiją. Pavyzdžiui, pagalvokime apie Dostojevskio idiotą” – kunigaikštį Miškiną. Jis yra ir gero, naivaus, švaraus žmogaus idėja, bet ir gyvas, atpažįstamas tipas. Šiškino herojus yra žmogaus idėja per se, jį matome išvilktą iš (socialinio) apvalkalo, tikrai tarsi beodį, todėl jis gali būti bet kas – gali būti Šiškino alter ego, gali būti bet kurio skaitytojo alter ego. Operuojant tokiose gelmėse, visi žmonės yra vienodi. Kaip dainuoja Depeche Mode”: People are basicly the same. Tai va, čia tas labai gilus – basic, generic – esmingumas. Šiškinas sako:

Visi vyrų personažai yra apjungtas aš”, o visi moterų personažai yra mano įsivaizdavimas, kas yra moteris. Taigi visos mano knygos yra persipynę, išlaikoma tik riba tarp vyro ir moters. Ir visuose mano romanuose iš tiesų tėra du veikėjai – jis ir ji.

(nuoroda į straipsnį anglų kalba)

Beje, antraplaniai, šalutiniai Šiškino personažai dažnai yra labai ryškūs, kiek šaržuoti. Jie tikrai nenusivilkę savo socialumo. Išrengti (o gal suabsoliutinti? sutotalinti?) pagrindinius veikėjus – nėra atsitiktinumas, tai yra autoriaus sąmoningas sprendimas.

Siužetas Šiškinui nėra svarbus. Nors jis visgi yra. Kartais kritikai net painiojasi, bandydami jį nusakyti. Apskritai, visi painiojasi (ir aš ne išimtis), bandydami nusakyti, kas yra siužetas ir kas yra istorija ar konfliktas. Šiškino romane Laiškų knyga” įvykiai rutuliojasi ne toje plotmėje, kaip, pavyzdžiui, Tolstojaus ar Dostojevskio romanuose. Tai vėlgi ne socialiniai įvykiai. Socialiniai – keli, suteikiantys vidiniam veiksmui atspirtį tiek, kiek jos reikia pradiniam išjudėjimui. Vaikinas išeina į karą, mergina lieka. Jie rašo vienas kitam laiškus. Toliau prasideda postmoderno žaidimai, todėl apie tikrovišką romano socialinę aplinką kalbėti neverta. Štai merginos žiniai vaikinas žūna, ir ji išteka už kito, bet laiškai toliau rašomi ir keliauja į abi puses. Ar jie išvis pažįsta vienas kitą? Gal tai tik vardų sutapimas? Ar kada nors kuris laiškas pasiekė adresatą? Gal pradžioje. O gal ir niekada. Ar tai svarbu? Ne.

Viena iš siužeto dalių yra laiko linija. Juk siužetas – tai įvykių seka, o tam, kad įvykiai sektų vienas po kito, juk reikia laiko linijos, ar ne? Tai kaip galima kalbėti apie siužetą, jeigu laikas Šiškino yra ignoruojamas, juo tiesiog manipuliuojama taip, kaip norisi autoriui, juo žaidžiama? Beje, visuose savo romanuose Šiškinas nepavargsta kalbėti apie laiką tekstuose, panašiu stiliumi, kaip ir iš šio interviu:

Kalboje būtasis ir būsimasis laikai yra kaip gramatinė kategorija, tačiau nėra nei būtojo, nei būsimojo. Bunino traukinys vis važiuos ir važiuos pro Kamargą. Į vagoną vis įeis ir įeis kvapą gniaužianti patelė, ir kažkas žiūrėdamas jai pavymui visuomet atsidūsės, galvodamas apie savo mirtį, nebaisią ir gyvą, gyvesnę už gyvenimą. Laikas žodžių erdvėje prasisuka kaip varžtas nutraukta galvute. Laiką galima atverti kiekvienoje eilutėje. Šimtą kartą asiversk pirmąją eilutę – šimtą kartą privertinėsi Jį sutverti dangų ir žemę ir lėkti virš vandenų. Štai ir dabar, jeigu atsiversi, Jis lekia.

(Itogi”, rusų kalba, nuoroda)

Taigi Šiškino romanuose nei laiko, kaipo mums įprasto išmatavimo, nei vientiso siužeto nėra. Bet man tai iškart patiko, aš priėmiau tokias žaidimo taisykles. Mergaitė gyvena tarybinėje Rusijoje, berniukas – carinėje. Mergaitė gyvenimą leidžia taikos laikotarpiu, berniukas – pačiame karo pragare, Kinijoje. Kaip jau pasakyta pirmuose romano puslapiuose: Teliko išsirinkti karą.” Karas visuomet kažkur pasaulyje vyksta. Mergaitės visuomet kažkur pasaulyje gimdo vienos ir ne nuo savo pirmosios meilės.

Beje, ta meilė, kai taip blaiviai, jau paleistas romano magijos, pagalvoji, Šiškino suvokiama labai idealistiškai, o gal net… infantiliai? Kaip ten sakoma: tikra meilė yra ta, kurios objektas yra miręs? Tai tik pirmoji meilės pakopa. Tai visaapimanti aistra, priepuolis, psichologiniais terminais kalbant – projekcija. Antrosios pakopos tokia meilė net neturi pasiekti, nes tuomet nuo jos bus nuvilktas magijos šydas. Dar ko! Kad paaiškėtų, jog meilė – tai sunkus darbas (su savimi)? Ne, tegul lieka meilė neišsipildęs sapnas, svajonė, atsiminimimas, vizija, siekiamybė, nenusakomybė. Dėl jos galima mirti, bet jos iliuzija mintant galima ir gyventi. Vienam. Tai, kas aplinkui – gyvenimo banalybė, buities patamsiai, daug žiaurumo ir mirties (Šiškinas stebėtinai gabus šiurpintojas). Šviesos spindulys – nerealios meilės egzistavimas nerealioje erdvėje. Ta erdvė – tekstai.

Susirašinėjimas laiškais, atvirlaiškiais, dienoraščiais, o gal tik mintimis – autoriui yra pretekstas kalbėti apie tai, apie ką jam norisi, kas jam yra svarbu. Tema… Kodėl manau, kad ji sveria” tik dvidešimt balų? Ko gera, galėčiau duoti ir mažiau, kad ir penkis. Mat Šiškinas sako, jog rašo apie… viską. Jis teigia, kad jo romanas (ir ne tik šis) yra totalus romanas”. Bet mano nuomone pasirinkdamas rašyti (ar kalbėti) apie viską, išsisuki nuo atsakomybės pasirinkti vieną ar dvi, ar tris pagrindines temas, apie kurias galėtum pasakyti daug giliau. Kalbi apie viską – kalbi apie nieką. Visgi Laiškų knygoje” išryškėja viena svarbi tema, tiksliau, dvi, kurios tą viską mano akyse ir išgelbėjo: meilė ir mirtis. Tai savaime labai jau sunkios” temos. Taipogi jos įeina į bet kurio gero romano tematiką. Šiškinui Laiškų knygoje” nepasirodė baisu pakelti jas į pirmą planą, užauginti ant jų visą kūrinį. Nors tokia mintis nėra labai originali (ir tikrai per dažnai pasikartojanti jo paties pasisakymuose), ji visgi pasiekia”: Jeigu kažką myli, mirtis neįmanoma”. Tarkim. Net jeigu mano protas čia kelia klaustuką, širdį toks sakinys suvirpina, ir kartais to net su kaupu pakanka (pvz. tam, kad gale knygos apsiverktum, kaip tai atsitiko man).

Veneros plauke” štai to autoriaus bandymo mane pasiekti” aš jau neištvėriau. Keista, kad Laiškų knygoje” tai suveikė kuo puikiausiai. Gal tiesiog tai dar buvo mano kantrybės ir tolerancijos rusiškai intervencijai, sentimentaliam brutalumui ribose? Abiejose (ir įtariu gal net visuose) romanuose Šiškinas rodo gyvenimą iš mirties pozicijos. Pasijunti gulįs savo mirties patale, kuomet eilinė prabėgusio gyvenimo detalė tampa svarbi, reikšminga, stebuklinga. Užvertus knygą, išgyvenus ją, gali sau pasilikti tą gyvenimo stebuklo pojūtį. Jis keičia, praturtina. Tačiau kai kitame romane jauti, jog autorius vėl tave guldo į tą mirties patalą, suima siutas. Vieną kartą suveikė – ar manai, kad suveiks visada? Aš jau turiu tam tikrą imunitetą. Beje, tokie pernelyg akivaizdūs bandymai spustelti mano emocinius mygtukus primena du mano netoleruojamus kino režisierius: Larsą von Trierą ir Michaelį Hanekę. Tas jų sadizmas reikalauja mazochisto žiūrovo. Šiškino idealus skaitytojas irgi turbūt mazochistas.

Visgi iš Laiškų knygos” išsinešiau vertingą pamoką: matyti smulkmenose gyvenimą, akimirkos grožį. Daugelis gerų rašytojų moko to paties ir atranda gražių dalykų bei įpina juos į tekstą. Šiškino tekstas – ištisai toks. Ar įmanoma taip rašyti? Ar lengva? Įmanoma. Nėra lengva, bet įmanoma. Turbūt reikia labai ilgai viską stebėti, matyti būtent tokius stebuklus, juos užsirašinėti, o paskui suguldyti į tokius nesudėtingo siužeto romanus (Šiškinas prisipažino, kad labai daug ką surenka, perkramto ir išspjauna”). Tik, žinoma, tai, ką daro Šiškinas, yra jau tik Šiškino konceptas, o tie, kas bandys tai pakartoti, bus tik mėgdžiotojai, plagiatoriai.

Daugiausia balų daviau Šiškino kalbai ir vaizdiniams. Mano manymu, šie du dalykai romaną paverčia tirštu poetinės kalbos kilimu, po kurį norisi voliotis ir voliotis, ir nesikelti. (O dar puikusis Sigito Parulskio vertimas!) Net pasakyčiau, kad Šiškinui pavyko sukurti trijų šimtų puslapių eilėraštį.  Per plauką, beje, pavyko. Laiškų knygą” gelbėja tai, kad jos struktūra itin paprasta ir kerta tiesiai į dešimtuką – turinys atitinka formą. Kai kada sakiniai suguldyti kiekvienas atskiroje eilutėje, tuo išskiriant kiekvieną vaizdinį, leidžiant pasimėgauti juo, įsigilinti, tarsi skaitytum japonišką haiku. Šiškino kalba norisi mėgautis ilgai ir lėtai. Tai – tikrasis skaitymo malonumas. Tačiau jeigu struktūra būtų komplikuota, kaip kad yra kituose jo romanuose, tekstas taptų neįžengiamu grožybių mišku… Nors ką gali žinoti, gal dar po dešimties metų pavirsiu tokia aukštų antakių” intelektuale, kad imsiu ir įžengsiu į tuos miškus?

Šiškino knygos yra tai, kas brandinama ilgai, parašoma gan greitai ir turi ilgalaikę vertę. Gal čia dėl tos dokumentacijos, gal dėl to nuogo autoriaus atvirumo, gal dėl to akylo žmogiškosios kondicijos” (human condition) stebėjimo. Dokumentacija iš mirties pozicijos – kas gali dar stipriau būti, kokia dar tema gali varžytis? Visos kitos gali būti tik menkesnės, smulkesnės, paviršutiniškesnės. Ne visi drįsta imtis tos, giliosios, rimtosios. Šiškinas matyt kartais pasijunta atsidūręs ant mirties slenksčio pats, ir jaučia turįs teisę jos imtis. Kaip prisipažino viename interviu, Laiškų knygą” jis pradėjo kurti po juodo depresyvaus laikotarpio, kai manė, kad jau niekada neberašys ir galvojo apie savižudybę, vaikščiodamas apledėjusiu ežeru. Romanas, mano nuomone, gimsta ne iš idėjos, bet iš idėjos nebuvimo,” – sako Šiškinas.

Tokių knygų juk daug ir nereikia. Jei Šiškinas parašytų po knygą kasmet, tai visos jos būtų skystesnės, tačiau manau, kad vis tiek dokumentinės, ta pačia dvasia rašytos, apie tą patį – tai ar ne geriau bibliotekoje rasti tris puikias knygas ir jas visas perskaityti po tris keturis kartus, negu rasti dvidešimt neblogų ir perskaityti vieną dvi po vieną kartą (nes tokių knygų pilna biblioteka, ir vis ieškome tokios, kuri sukrėstų, prie kurios grįžtume dar ir dar, bent jau aš tokių ieškau).

Gavoju, kad tokią (kaip Šiškino) literatūrą net sunku pavadinti fikcija (kaip grožinė literatūrafiction), nes juk sakoma, kad life is stranger than fiction – gyvenimas keistesnis už literatūrinį pramaną. Šiškino proza yra keistesnė už literatūros pramaną. Šitokių dalykų neišgalvosi, jie atsitinka. Gyvenime. Šita dokumentika tikrai įspūdinga, sukrečianti. Šiškinas geba kažkaip, pasitelkęs poetinę magiją, sudėlioti visas tas mikroskopines tragikomedijas, suverti karoliukus taip, kad juos galėtum suryti vieną po kito. Iš kitos pusės, jie tokie stiprūs, kiekvienas, kad springsti nuo kiekvieno. Man asmeniškai, to sprangumo Šiškino prozoje net per daug. Aš norėčiau atokvėpio, kokios nors kitokios, paprastesnės” problemos ir polemikos. O tai gaunasi dabar, kaip žiauriausiuose rusų literatūros kūriniuose: žmonės geria arbatą, o tuo tarpu dūžta likimai…

Nevalingai bandau atspėti, kur autorius pasakoja apie save. Nežinau, kodėl taip yra. Tai truputį trukdo skaityti. Šiaip jau Šiškino knygą turbūt galima paskaityti šiek tiek, padėti į šalį savaitei ar net metams, paskui vėl atsiversti nuo bet kurios vietos ir vėl skaityti, paverkti, vėl užversti, vėl palikti, ir taip toliau.

Bet nesu tikra, ar dar susitiksim taip intymiai su Šiškinu. Jau Laiškų knygoje” jutau iš jo kažką nemalonaus. Pabandžiau apibrėžti ir gavosi, kad nekenčiu to rusiško brutalaus sentimentalumo (arba atvirkščiai), primygtinio tiesų apie gyvenimą brukimo skaitytojui, paties gyvenimo pastatymą ant pjedestalo, rodymą į jį pirštu, šaukiant: Štai, štai, čia yra gyvenimas, štai koks tas gyvenimas, žiūrėk, žiūrėk!” Tą patį puikiai moka daryti tam tikros kartos lietuvių autoriai (ypač mūsų žymieji eseistai). Tarsi be gyvenimo ir mirties nėra kitų temų. Tarsi ne tokios gilios temos būtų ne tokios svarbios. Vėlgi, kalbėdami apie tokias gelmes, nuolat vaikštome dugnu, tačiau nebežinome, kas darosi paviršiuje, o ten gi – audros, cunamiai ir uraganai!

Dar vienas dalykas. Šiškinas viename interviu patarė savo tautiečiams rašytojams kurti labiau universaliomis temomis, tuomet jų knygos neva labiau domins pasaulio skaitytojus. Na, taip, jis pats tikrai užsiėmęs universaliomis temomis. Tačiau tuo pačiu labai stipriai juntamas ir jo tautiškumas. Šiškinas yra emigrantas, iš Rusijos išvykęs  1995-aisiais (nes vedė šveicarę), gyvena Ziuriche, kur vertėjauja, moko kalbos (turbūt rusų arba vokiečių – rusus). Rusui, kaip didelės tautos atstovui, turbūt yra natūralus ir problemų universalumo pojūtis. Kažkur tarp kita ko jis yra prasitaręs, kad pasaulio neįmanoma įsivaizduoti be Rusijos… Lietuviui, deja, visai nesunku įsivaizduoti pasaulį be Lietuvos. Daug kas okupacijos metais jau buvo gerai įsivaizdavę.

Nuo to rusiško tautiškumo ir pasaulio bambos pojūčio pareina ir gan familiarus artumas su pasaulio sutvėrėju”. Pastebėjau, kad visų laikų rusų menininkai yra ypač linkę į dvasingumą, tiesiogine to žodžio prasme: dažnai jie netgi pasirenka būti dvasininkais (arba ir dvasininkais), bent jau dvasiniais mokytojais. Ko jau ko, bet tėviškumo ir valdingumo aš tikrai negaliu pakęsti. Rusams tai turbūt visai natūralu (kaip turbūt vis dar natūralu” ir tai, kad rusų moters pozicija yra būti antrai po vyro). Štai tokie dalykai mane šiurpina:

Pats faktas, kad Laiškų knyga” buvo sutikta su tokiu entuziazmu, turi tam tikrą logiką. Rusijoje rašytojo įvaizdis dažnai siejasi su mokytojo ar pranašo, į kurį žmonės gali kreiptis, kaip į asmenį, propaguojantį tiesą ir teisingumą. Tokia rusų literatūra buvo XIX amžiuje. Šiškinas pabandė pratęsti tai savo darbuose, bet jo knygose išliko aiški postmodernistinės ironijos gija. Jo nevaržo tie, kurie rašė prieš jį. Sukūręs savo, kaip rašytojo, reputaciją, Šiškinas prisiėmė švietėjo” misiją.

(nuoroda į straipsnį anglų kalba)

Propaguoja tiesą ir teisingumą! Oi. Rašytojas atlieka švietėjišką funkciją! Na, mano manymu, visos knygos vienaip ar kitaip šviečia. Bet perteklinis, primygtinis švietėjiškumas yra tai, ko aš, sykį užuodusi, nebegaliu pamiršti. Ar rašytojas žino kažką, ko nežino skaitytojas? Ar jis kažkuo ypatingas? Turi kažkokių dvasinių savybių, kurių mes neturim? (Ir ko gi nori mus pamokyti Šiškinas? Kad tam, kuris myli, negresia mirtis? Ar mes čia džiaugiamės poetiniu išsireiškimu, ar kalbam apie tikėjimą? Pravoslavų, šio autoriaus atveju.) Mokytojas, kuris žiūri į mane iš aukšto ir kažką aiškina, užuot atsisėdęs šalia ir kalbėjęs, kaip normalus žmogus, man yra atgrasus. Arba mes lygūs, arba eik atgal ant lentynos!

Štai, kas man liko po Laiškų romano” skaitymo. Prisiminimas apie tai, kaip man rodė pirštu į gyvenimą ir šaukė: Štai, žiūrėk, žiūrėk, va kur tikras gyvenimas!” Kai tai per ilgai, nėra malonu. Tarsi prisėstum su dešimt metų už save vyresniu žmogumi išgerti kavos (ar vyno, ar alaus), pasikalbėti apie ši bei tą, galbūt rasti kokią bendrai abu dominančią intelektualią temą – socialinę, lytinę ar politinę – tačiau matai, kad žmogus negali kalbėti, jis apsėstas minties apie mirtį. Pradėjęs bet kokią temą, jis tučtuojau prisimena, kad viskas vieną dieną baigsis, todėl viskas yra (vienodai) svarbu ir būtina pastebėti. O dar vis kalba apie tai, kad nuo mažens norėjo būti nemirtingas, ir tikėjosi, kad būdamas rašytoju taps nemirtingas, bet dabar, kai jau žilė galvoj (jis didžiuodamasis timpteli savo sidabruotus smilkinių šerius), pagaliau suprato, kad tekstai – tai kaip Nojaus laivas, tu jį pastatai, paleidi, jis išplaukia, o tave patį, rašytoją, palieka ant kranto. Mirsim mes visi, mirsim, aaaa!

Neurotikas toks. Arba vaidina menininką su akmenuku bate, sakyčiau. Norisi griebti meniu, trenkti tokiam per galvą ir sušukti: Atsipalaiduok, Miša, nu atsipalaiduok!”

Reklama

3 atsakymai į “Totalus romanas

  1. Vis dar šypsausi po paskutinių 2 pastraipų :)

    Man ši knyga pasirodė išties puiki. Gal net geriausia, ką skaičiau šiais metais. Iš jos lietuviams daug būtų galima pasimokyti – Šiškino kalba neįtikėtinai vaizdinga, bet nėra perspaustų metaforų, palyginimų reikia nereikia.
    Dar perskaičiusi šitą jūsų atsiliepimą pagalvojau, kad gal tas žiūrėjimas į gyvenimą iš mirties perspektyvos kyla dėl autoriaus depresijos? Depresija sergantis žmogus dažnai panašiai ir jaučiasi. Tik ne visi sugeba šitaip meistriškai aprašyt.

    • Dėl depresijos — tikrai gali būti.

      Ir man ši knyga geriausia. Turbūt ne tik šiais metais, bet ir šiame penkmetyje :)

      Genialu tai, kas paprasta. Mažiau yra daugiau. Lengva pasakyti – sunku padaryti…