Autentiškumo problema

grazi babce

Vienam blogeriui (arsonistprayers.wordpress.com) panorau atsakyti ilgu komentaru, nes jo įrašas priminė problemą, apie kurią karts nuo karto vis pagalvoju, bet galvoje nesusiriša sklandus tekstas. Tai gal dabar pavyks. Štai tas arsonisto įrašas:

Rašytojai Pelevinas ir Nabokovas man susimaišė galvoje, ir pirkdamas šią knygą maniau, kad perku būtent Pelevino romaną. Tik vėliau, kai jau pradėjau skaityti, susipratau, ką laikau rankose – taigi čia „Lolitos“ autorius, taip taip, tas pats. 

„Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas“ yra romanas, privertęs mane susimąstyti apie tai, jog literatūroje naujų idėjų surasti vis sunkiau. Šioje knygoje pasakojama istorija apie tai, kaip pagrindinis veikėjas bando parašyti biografiją apie savo vyresnį brolį – žinomą, bet uždarą rašytoją Sebastianą Naitą. Aš irgi turėjau tokią idėją – sukurti istoriją apie fiktyvų rašytoją. Maža to, net trumpą apsakymą panašia tema parašiau rugsėjo mėnesį. O štai dabar perskaičiau romaną, kuriame labai gražiai ši idėja yra panaudojama. Nesakau, kad liūdžiu dėl to, ar kad mane pradėjo kankinti nemiga, kai suvokiau, jog turbūt bet kuri mano idėja jau yra anksčiau kažkieno sugalvota. Viskas natūralu.

Apie patį kūrinį neturiu daug ką pasakyti. Romanas labai lengvai skaitosi, ir net toks lėtas skaitytojas kaip aš jį gali greitai perskaityti. Istorija nėra labai įtraukianti, viskas čia vyksta saugiu greičiu ir ramiai, nėra jokių netikėtumų, tačiau mane žavėjo pati idėja aprašyti kito žmogaus gyvenimą, todėl aš dar prieš atsiversdamas knygą jau buvau jos užverbuotas. (nuoroda)

Neskaičiau šitos Nabokovo knygos, bet šiek tiek pasidomėjau ja. Šiaip ar šaip kalbėti norėčiau ne tiek apie šį konkretų romaną, kiek apskritai apie autentiškumą, bet visgi pasinaudosiu Nabokovu, kaip pavyzdžiu pradžiai.

Pirmiausia, ar romano Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas” idėja yra kito žmogaus (fiktyvaus rašytojo) gyvenimo aprašymas? Nemanau. Šios knygos idėja galėtų būti tokia:

Romanas, prasidedantis Sebastiano Naito biografija, simultaniškai tampa V. autobiografija. Tuo pačiu metu Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas” yra parašytas taip, kad būtent nebūtų Nabokovo autobiografija; Sebastianas Naitas vienu metu ir yra, ir nėra Nabokovas. (nuoroda į visą straipsnį)

Idėja: pagrindinė mintis, karkasas, planas, dizainas, koncepcija, tikslas, taikinys, išvada.

idė́j‖a (1): 1. mintis, sąvoka, atspindinti tikrovę: ~os yra žmogaus mąstymo padaras; 2. vadovaujamoji kurio nors darbo mintis; pagrindinė veikalo mintis: Romano, apysakos i.; 3. pagrindinis, esminis pasaulėžiūros, politikos principas: Viešpataujančios ~os. Politinės ~os.

Tema: diskusijos objektas, dalykas, kūrinyje nuolat pasikartojanti idėja, žinia, motyvas.

temà, tèmos (2):  1. kūrinio, pasikalbėjimo, tyrinėjimo objektas: Paskaitos, veikalo t. Nukrypti nuo tèmos; 2. užduotis, teiginys, kurį reikia išplėsti; 3. pagrindinis muzikos kūrinio motyvas: T. su variacijomis.

Kartais ir man, kaip arsonistui, painiojasi idėja ir tema, nors šiaip jau tie du dalykai skiriasi. Idėja pavadinčiau romano karkasą, koncepciją. Tema – pasakojimo objektas, pasikartojantis motyvas (ir dėl jų nespėliosiu, neskaičiusi Nabokovo romano). Juk negalėtume sakyti, kad fiktyvus rašytojo gyvenimo aprašymas yra pasikartojantis romano motyvas. Tai tik dalis koncepcijos.

Pabandysiu panaudoti savo pavyzdį. Štai kai galvojau apie savo vis dar kuriamą romaną Iškrypėliai”, aš galvojau apie trijų žmonių santykius, bet šito niekaip nebūčiau pavadinusi idėja, gal tik užsikabinimu, koncepcijos užuomazga. Nes juk parašyta šimtai romanų apie trijules, radau keturioliką filmų su meilės trikampiais.

Begalvodama apie trijulę, apie tai, kas tarp jų atsitiko (realiai gyvenime) arba galėtų atsitikti (fiktyviai mano kūrinyje), ieškojau pasakojimo struktūros idėjos (koncepcijos): kaip tas mano romanas galėtų prasidėti, rutuliotis? Ir vieną dieną atėjo įsitikinimas, kad mano pasakojimas bus iš trijų perspektyvų, ir personažų nuomonės apie įvykius ne visada sutaps, pasakotojai bus nepatikimi. Staiga viskas tapo aišku. Sėdau rašyti. Kokia pagrindinė šio kūrinio tema, iki šiol nežinau. Rašydama ir pirmąjį, ir antrąjį eskizą, lyg ir numaniau, turėjau kažką omenyje – kiti rašytojai irgi sako, kad to visiškai pakanka. Beje, temų yra ne viena, bet dauguma – šalutinės. Pagrindinės temos tebeieškau. Kitaip tariant, nežinau, apie ką šis romanas, bet kai sužinosiu, galėsiu jį užbaigti.

Galima rasti ne vieną knygą, kurioje taip pat aprašomas (fiktyvus arba nelabai) rašytojo gyvenimas. Tokių romanų parašyta net ne dešimtys, o šimtai. Štai J.M. Coetzee  keliose fiktyviose autobiografijose (būna ir tokių!) rašo apie tai, kaip žmonės atsimena Johną Coetzee, kurio gyvenimo detalės iš tiesų beveik viskuo sutampa su jo paties. Beveik viskuo, nes autobiografijose nurodoma, kad Johnas Coetzee jau miręs, rasti jo dienoraščiai, o pasakoja viską jo fiktyvus biografas… Dar keliuose (tikrojo) Coetzee romanuose (Slow Man”, Elizabeth Costello”, The Lives on Animals”) veikia ta pati fiktyvi rašytoja Elizabetha Costello, su kiekviena nauja knyga skaitytojui tampanti vis realesnė” (aprašomi jos romanai, jos politinės pažiūros, autorius jai suteikia savo paties pranešimus, skaitytus konferencijose ir pan.).

Rašytojai mėgsta rašyti apie save netiesiogiai. Ar negalėtume pasakyti, kad Virginios Woolf Orlando buvo ji pati? Bet tai irgi fiktyvaus rašytojo gyvenimo aprašymas (su fantastikos elementais). Kai kurie rašytojai susidvejina ar net susitrejina ne tik kūriniuose, bet ir realybėje. Štai Fernando Pessoa atvejis – šis portugalas savo kūrybinės karjeros metu sugebėjo pasirašinėti trimis slapyvardžiais, rašyti skirtingais stiliais, nuo trijų asmenų vesti korespondenciją su leidyklomis, spauda ir būti nesusektas! (Šiaip tai jis pasirašinėjo ir daugiau slapyvardžių, bet tie trys žinomi portugalų poetai – Alberto Caeiro, Ricardo Reis ir Alvaro de Campos – po Pessoa mirties buvo didžiausias atradimas.) Bet manrods aš jau krypstu nuo temos.

Aprašyti fiktyvų ar numanomai tikrą rašytojo gyvenimą galima milijoną kartų. Temos originalumas visai nesvarbus. Dar daugiau. Mano giliu įsitikinimu, nebūna banalių ar originalių temų. Temos tos pačios ir daugmaž amžinos. Skiriasi tik tie, kas apie jas kalba, rašo. Autoriai suteikia bet kuriai temai savo asmeninį požiūrį, pasuka ją kitu kampu (sėkmės atveju). Taip atsitinka, jeigu jie klauso savo instinktų, intuicijos ir renkasi temą ne pagal tai, kad ji dar mažai tyrinėta, o svarbiausia kad jinai asmeniškai jam aktuali. Taigi didžiausia problema rašyme yra ne temų ar net idėjų originalumas, o autoriaus autentiškumas.

Nepamenu, kuris rašytojas gan pašaipiai atsiliepė apie romano idėją. Jis pasakė, kad tai neturi reikšmės. Nes kai pasižiūri atidžiau į kokio žinomo romano idėją, kai išimi ją iš kūrinio, tai net sunku suprasti, ką gero joje galima buvo rasti. Pavyzdžiui, jeigu J.K. Rowling nebūtų parašiusi “Hario Poterio” ir ši serija nebūtų taip plačiai žinoma, ar kas patikėtų, kad galima parašyti įdomiai apie paauglių burtininkų mokyklą?

Panaši diskusija apie originalumą man jau yra iškilusi su viena jauna filologe. Buvau nusiuntusi jai savo nebaigtą (iki šiol taip ir…) novelę apie tai, kaip moteris nori pastoti nuo nepažįstamo vyro. Gavau pastabą, kad pastaruoju metu ši tema tokia nuvalkiota, kad jau iškart norisi neskaityti, vos apie ją sužinojus. Pasiūliau mums abiems pamąstyti, ar tema gali būti nuvalkiota? (Net mano novelės koncepcija tik iš tolo primena vieną L.S. Černiauskaitės novelę – moteris deda skelbimus ir viešbutyje laukia nepažįstamojo, kuris ją apvaisins. Maniškė nededa skelbimų, ji skrenda į Paryžių – meilės miestą…) Ar galėtume pasakyti meilės romanų rašytojams, kad jų tema – meilė – jau atsibodusi? O kriminalų mėgėjams? Na, kiek gi galima rašyti apie žudymą – raskite kitą temą! Arba kiek gi galima rašyti apie Antrą pasaulinį karą, po galais!

Galima kartoti temas daug, be galo. Kiekvienas gali ir turi rašyti savaip. Ir skaitome ar neskaitome mes ne todėl, kad tema banali ar originali, o todėl, kad parašyta gerai arba prastai. (Pastabą apie mano novelės temos banalumą priėmiau kaip signalą apie tai, kad kažkas joje šiaip, techniškai, negerai. Ir iki šiol manau, kad buvau teisi.)

Idėja ir tema išvis gali būti gryna nesąmonė ir nuobodybė. Svarbu tai, kaip meistriškai ji bus išpildyta. Pvz. drąsiai atiduočiau grupei rašytojų tą pačią idėją ir tikrai tikiu, kad sulaukčiau labai skirtingų rezultatų. Taip atsitinka, kad iš to paties pratimo gimsta keli geri kūriniai. Vienas atvejis prasidėjo ne nuo pratimo, o nuo užstalės anekdoto. Tai atsitiko žymiai amerikiečių novelistui (novelių rašytojui) Raymondui Carveriui. Tegul papasakoja pats. Iš jo interviu The Paris Review”:

Aštuntojo dešimtmečio viduryje lankiau draugus Missoula [mieste]. Besėdint ir begeriant kažkuris papasakojo istoriją apie padavėją vardu Linda, kuri su savo vaikinu vieną naktį prisigėrė ir nusprendė išnešti visus miegamojo baldus į kiemą. Ir jie tai padarė, išnešė viską, net kilimą ir naktinę lempą, lovą, naktinius staliukus, viską. Patalpoje kaip tik buvo keturi ar penki rašytojai, ir tam žmogui baigus pasakoti istoriją kažkas pasakė: Na, kuris parašys apie tai?” Nežinau, kas dar parašė, bet aš parašiau. Ne tada, bet vėliau. Po ketverių ar penkerių metų, manau. Kai ką pakeičiau ir pridėjau, žinoma. Iš tiesų, tai buvo pirmoji novelė, kurią parašiau galutinai metęs gerti.

Aš ją skaičiau, tą novelę, nes namie turiu Carverio novelių rinkinį. Vadinasi ji Why Don’t You Dance?”. Jos sukūrimo priešistorė dar labiau pagardina gerą novelę, kurios veiksmas prasideda jau po to, kai daiktai išnešti. Čia įdomu, Carveris anekdotinei istorijai suteikė savo emocinį turinį. Perskaičius norisi pamąstyti, kas pražudo santykius tarp dviejų žmonių? Apie tai Carveris kalba netiesiogiai. Čia galima būtų įtarti alkoholį. Arba susvetimėjimą. Arba alkoholizmą dėl susvetimėjimo. Arba atvirkščiai. Kas baisiausia, niekas nuo to neapsaugotas.

Galima parašyti dar ne vieną novelę, kurioje kažkokiu būdu vidury nakties iš miegamojo būtų išnešti baldai. Galima suteikti šiam veiksmui savą priežastį, savą paaiškinimą. Galima pasakoti iš vyriškio perspektyvos, iš moteriškės, iš kaimynų, praeivių. Galima parašyti kriminalinės kronikos stiliumi. Galima pakeisti laikmetį, šalį, planetą. Galima suteikti žanrą (siaubas, detektyvas, erotika?). Garantuotai kiekvieno autoriaus novelė atspindės patį autorių, jo gyvenimą. Pagrindinė idėja kils būtent iš to. Taip, kaip Carveriui šios novelės prireikė tuo metu, kai jis galutinai metė gerti. Štai jo novelės personažas dėl gėrimo prarado viską. Yra net dviprasmiškas sakinys, kai girtas veikėjas suklūsta, ar nesustojo prie jo namo mašina, bet nesustojo. Ir aš jo vietoje nesustočiau,” – pagalvoja jis. Ir nesustoja gerti.

Svarbiausia bėda, mano manymu, yra tai, kad bijodamas nebūti originalus nepatyręs rašytojas atsisako gerų temų ir visai puikių idėjų, kurias galėtų nedvejodamas griebti ir imtis rašymo. Vietoj to, jis suka galva, ieškodamas, ką čia dar gudresnio, niekur neskaityto, sugalvoti. Tai bergždžias reikalas! Nesakau, kad neįmanoma rasti to, apie ką dar niekas nerašė. Bent jau teoriškai galima tuo tikėti. Beje, tai, kad viskas jau sukurta, dažniausiai yra tinginių dejonė – tiesiog jiems jau viskas sukurta, todėl neverta ir vargintis… Tikrai kad neverta! Tie, kas bus atkaklūs, vieną dieną galbūt parašys savo knygą, ir ne vieną.

Tam, kad mano pastarosios mintys turėtų tvirtesnį pamušalą, išverčiau trumpą ištrauką iš Mario Vargas Llosa knygos Letters to a Young Writer”, iš skyriaus The Catoblepas”:

[G]rožinės literatūros rašytojai neatsako už savo temas (nes jas paskiria gyvenimas), tačiau yra atsakingi už tai, kaip jie paverčia jas literatūra ir kad to pasekoje galima sakyti, jog jie galiausiai atsakingi už savo sėkmę ar nesėkmę – už savo vidutiniškumą ar genialumą (…).

Ką reiškia būti autentišku rašytoju? Kas tikrai aišku, tai yra tai, kad grožinė literatūra [fiction] pagal apibrėžimą yra apgavystė – kažkas, kas nėra tikra, tačiau apsimeta tikra – ir kad visi romanai yra melai bandantys būti priimti už tiesą, kūriniai, kurių įtaigumo galia priklauso vien tiktai nuo romanisto įgūdžių atliekant optinės apgaulės ir rankų miklumo triukus, tarsi būtų cirko ar teatro magas. Taigi ar yra prasmės kalbėti apie grožinės literatūros autentiškumą, autentiškumą žanro, kuriame labiausiai autentiškas dalykas yra būti fokusininku, akių dūmiku? Turi prasmės, tačiau tokiu būdu: autentiškas romanistas yra romanistas, kuris nuolankiai paklūsta gyvenimo diktuojamoms taisyklėms, rašydamas tik tomis temomis, kurios gimsta iš patirties ir savyje turi kraštutinį poreikį, vengdamas visų kitų. Štai kas romanistui yra autentiškumas ar nuoširdumas: savųjų demonų priėmimas ir apsisprendimas tarnauti jiems kaip įmanoma geriau.

Romanistas, kuris nerašo apie tai, kas stimuliuoja ir įkvepia jį iš gilumos, ir kuris šaltu racionaliu protu pasirenka dalykus ir temas todėl, kad tiki, jog tuo būdu turės geresnį šansą sėkmei, yra neautentiškas ir greičiausiai prastas romanistas (net jeigu ir sėkmingas – bestselerių sąrašai pilni tokių labai prastų romanistų, jūs tai puikiausiai žinote). (…)

Tie rašytojai, kurie atstumia savuosius demonus ir dirbtinai nustato sau temas, nes tiki, kad jų pačių temos nėra originalios ar tokios įdomios, daro didžiulę klaidą. Savaime nė viena literatūrinė tema nėra gera ar bloga. Bet kurios temos gali būti ir geros, ir blogos, o galutinis nuosprendis priklauso ne nuo pačios temos, bet greičiau nuo to, kuo ji pavirs, kai suteiktoji forma – pasakojimo [narrative] stilius ir struktūra – pavers ją romanu. 

Gale pridurčiau, kad painioti Nabokovą su Pelevinu nederėtų (o jei painioji, tai geriau nesigirti). Tai skirtingais laikotarpiais ir net kalbomis (Nabokovas daugumą kūrinių parašė angliškai) kūrę (Pelevinas vis dar kuriantis) autoriai. Kaip visada, tokiu atveju kaltinu ne skaitytoją, o leidyklą (šiuo atveju, tai viskam abejingoji Rašytojų sąjungos leidykla), kuri patingėjo į knygą įdėti anotaciją jei ne lietuvio literato, tai bent užsieniečio rašytą ir išverstą. Visgi knygų parašymo aplinkybės, kontekstas, priešistorė ir autoriaus asmenybė yra labai svarbūs dalykai. Kartais netgi svarbiau už patį kūrinį, kuris be anotacijos tampa tik dar vienu lengvai ir greitai perverčiamu skaitalu.

Advertisements

7 responses to “Autentiškumo problema

  1. Neydomiu temu nera! Priesingu atveju ir pats gyvenimas yra didziausia nuobodybe.Yra tik netalentingai papasakotos istorijos ir prastai parasyti tekstai. Skaitytojas ta suuodzia labai greitai, ir jokie autoriaus triukai ir pasiteisinimai jo neveikia.

  2. Labai įdomu, kad palietei anotacijų klausimą! Kiekvienąsyk, kai renkuosi, kokią nežinomo autoriaus knygą įsigyti ar pasiimti iš bibliotekos, sprendimą priimu pasiremdama anotacija, galiniu knygos viršeliu, atsitiktinai atversto puslapio pastraipa etc.

    Sunku spręsti apie knygą tik iš anotacijos, nes anotacijoje dažniausiai ir nurodoma knygos tema. Tai sykiu gali būti ir naudinga informacija, ir neišvengiamas tipizavimas, kuris iš tiesų nelabai daug pasako apie patį kūrinį.

    pvz O’Connoro romano “Kaubojai ir indėnai” anotacija:

    “Romano „Kaubojai ir indėnai“ herojus pankas Edis Virago su gitara atplaukia iš Airijos į Londoną tikėdamasis tapti muzikos žvaigžde. Edis nuolatos balansuoja tarp tikrovės ir iliuzijų. Ko vertos jo pastangos „prasimušti“ muzikos pasaulyje ir ko vertas jis pats kaip žmogus, atsiskleidžia kultiniame jaunimo romane, kuriame susipina tuščios ambicijos, išpūstas ego, jausmų sumaištis, saviraiškos alkis, savianalizės kančios, seksas, narkotikai ir t.t. ”

    Anotacija nemeluoja, tačiau sukuria įspūdį, tarsi knyga būtų dar vienas nuobodus jaunimo romanas a la ‘rugiuose prie bedugnės’ plius narkotikai. Jei nebūčiau žinojusi autoriaus, kuris, mano nuomone, pasižymi ypač geru veikėjų psichologinių portretų kūrimu, tikrai nebūčiau pasiėmusi šios knygos (Tarp kitko, knygą laikau tokia pat gera, kaip ir kitus O’Connoro romanus).

    Kitas, dar labiau klaidinantis, variantas – anotacijoje įterpti knygos idėją ir/arba pagyrų puokštę. Nežinau, kodėl, bet šitai itin būdinga spektaklių anotacijoms.

    atsitiktinis pvz: “”Raudoni batraiščiai” – pjesė, kalbanti apie žmonių baimę būti pačiais savimi. Bijant tenka dangstytis kaukėmis, apsimesti esant kažkuo kitu nei esi iš tikrųjų, vengti pripažinti savo tapatybę, arba priešingai – entuziastingai identifikuotis su tam tikromis grupėmis, kuriose jautiesi saugiai.”

    Nežinau, gal teatre šitai veikia kitaip, bet kai kas nors panašaus būna parašyta knygos galiniame viršelyje, man tenka kovoti su noru padėti tą knygą atgal į lentyną.

    Kol kas patikimiausias metodas (man asmeniškai) apsispręsti dėl knygos – paskaityti atsitiktinę pastraipą. Iš autoriaus stiliaus,iš to, kaip jis dėlioja sakinius ir reiškia mintis, dažnai gali daugiau suprasti apie knygą negu iš anotacijos.

    Hm, vėl netyčia parašiau labai ilgą komentarą:) Bet anotacijų klausimas visgi gana įdomus.

  3. Taip taip, Migle, anotacijos yra problema. O ką daryti, jeigu reikia parašyti anotaciją savo paties knygai? Arba štai teko man rašyti autorės prisistatymą “Gaisrui”. Kažkodėl reikia trečiuoju asmeniu, tarsi ne pats apie save rašytum. Tai man pavyko išsisukti tik su juoda saviironija. Tai pirmą kartą. O ką darysiu antrą, trečią?

    Bet jei šiek tiek arčiau mano įrašo temos, tai įtariu neteisingą žodį pavartojau. Gal tiktų ne anotacija, o įžanginis straipsnis. Anotacijas tai ant daugelio lietuviškų knygų viršelių rasi (ir sutinku, kad dažnai jos gali būti klaidinančios, bet manausi išmokusi perprasti naivias leidėjų apgavystes), o štai įžanginio (ar baigiamojo, nesvarbu) straipsnio – nelabai rasi.

    Turbūt ant Nabokovo knygos tebuvo parašyta, kad jis “Lolitos” autorius, o tai labai menka informacija. Prieš keletą metų ir aš maniau, kad jis tai “tas, kuris apie iškrypėlį parašė” (beje, to jo bestselerio neskaičiau, bet mačiau du ekranizacijų variantus, ir abu man nepatiko; užtat skaičiau eskizą, pagal kurį Nabokovas vėliau parašė “Lolitą” – ir tas man visai patiko). Dabar žinau, kad tai didis postmodernistas, mėgęs visokius suktus žaidimus tekstuose… Apie jį galima būtų labai įdomų straipsnį sukurpti!

    Melburno knygynuose ir bibliotekose dažnai randu skirtingus tos pačios knygos leidimus ir renkuosi, kurį leidimą imti, pagal tai, kokia leidykla išleido. Jeigu “rimta”, tai bus rimtas įžanginis straipsnis, kurį parašė koks nors žymus rašytojas. Žinoma, knygos vertė dėl to labai padidėja. Na, bet neseniai Grafomanijoj išsiaiškinom, kad Lietuvoje lyg ir nėra tokių “rimtų” leidyklų…

    (Ilgi komentarai yra pageidaujami!)

    • Tiksliai, įžanginis straipsnis labai geras dalykas!
      Sutinku, kad knygos vertė padidėja, net “amazon” kai perku knygas, pagal kainą matyti. Ir paieškoje dažnai išmeta ne tik autorių ir pavadinimą, bet ir “…su to ir to įžanginiu straipsniu”.

      Lietuviškose knygose įžanginiai straipsniai gal ir retesni, bet pvz “Abeliaro ir Eloyzos laiškai” turi puikų G. Dručkutės rašytą įžanginį str. Arba Emily Dickinson rinktinei išverstas ir originalus angliško leidimo įžanginis str, plius parašyta vertėjos įžanga. Gali būti, kad ilgesnius ir nuodugnesnius įžanginius str linkstama rašyti knygoms, kurios neva turėtų būti skaitytojui mažiau suprantamos (Viduramžių liteartūra, poezija)?
      šiuolaikinėje grožinėje literatūroje (Lietuvoje) įžanginis str gal ir retesnis variantas, bet kartais, pavyzdžiui, būna kokių trijų psl straipsnelis knygos pabaigoje (a la “apie autorių ir knygą”). Šitą praktiką tikrai laikau vertinga ir puoselėtina

      Tarp kitko, Nabokovą aš irgi buvau “nurašiusi” dar neperskaičiusi, bet kuo daugiau apie jį išgirstu, tuo labiau suprantu, kad jis tikrai buvo kietesnis, negu mano įsivaizduota:))