Tolstant nuo juodraščio

Taigi per gerą mėnesį perrašiau kokį ketvirtadalį romano „Katė“, ir vis atrodo, kad kuo toliau, tuo tekstas geresnis, tačiau sunku savo įspūdžiu pasitikėti. Darbas trunka jau ne mėnesius, o metus. Greitai bus lygiai treji metai, kai konstruoju, ardau, perrašau, kad būtų vientisa, padedu į šalį, perskaitau, kritikuoju, pergalvoju, vėl perrašau. Šitas romanas – tai ilga kelionė per kopas. Įdomu, kad prasidėjo jis nuo gan sentimentalaus tekstuko, o išaugo į tokį sudėtingą organizmą. Keitėsi pagrindinis personažas, dar labiau keitėsi šalutiniai – kai kurie atsirasdavo viename eskize, dingdavo kitame…

Darbas, kurį dariau šią savaitę, man labai patinka. Tai galutinis, prieš atiduodant redaktorei, teksto klaidų ravėjimas. Iki tol klaidas taisydavau kiekvieną rytą, prieš pradėdama rašyti (toks mano ritualas: skaitau tai, ką parašiau vakar, taisinėju, įsijaučiu į situaciją ir varau toliau). Tačiau klaidų vis pasimato. Kai kurių tiesiog dėl neišprusimo nematau, todėl verkiant reikia akies iš šalies.

Korektūros klaidas irgi vis atrandu. Jas tai reikia ne ravėti, o tiesiog pešioti pincetu – vos matomos. Kad būtų lengviau jas rasti, naudojuosi geru patarimu: atsispausdinu tekstą kokiu nors mano akiai neįprastu šriftu.

Dar vienu patarimu naudojuosi (ir patinka): atsispausdink tekstą negražiu šriftu ir jeigu kūrinys vis dar įtrauks, tai gerai. Nes sykį, prisipažinsiu, mane buvo patraukusi šriftų estetika. Tarsi nebegaliu kurti jokiu kitu šriftu, tik gražiu (pvz. Caslon). Ha. Atsispausdinau „Katę“ atsibodusiu Times New Roman (kuriuo patartina formuoti tekstą ir siunčiant redaktoriams). Deja, tai, ką perskaičiau, man vis tiek atrodė gražu.

Bet ne tiek gražu, kad galėčiau su pasididžiavimu publikuoti! Taigi jau dukart paprašiau vyro, kad darbe lazeriniu spausdintuvu pagamintų man tuos šimtą su viršum lapų (taupau popierių, spausdinam ant dviejų pusių). Iš pradžių jie tokie švarūs, tekstas atrodo toks sveikas, tarsi neliestinas, šventutis. Paskui sėdu prie jo su geltonu markeriu ir jis suserga gelta.

Rašau čia tiek daug apie teksto redagavimo vargus ir džiaugsmus todėl, kad pati pamenu, jog nežinojau, kiek darbo laukia po to, kai jau knyga tarsi parašyta. Labai didelis ravėjimas, o iki derliaus nuėmimo toli… Jei esate „pirmojo ir paskutiniojo eskizo autorius“, tai gal net manysite, jog redagavimas yra sunkesnis už sukūrimą. Jei ne emociškai, tai bent fiziškai.

O paskui dar gali pasakyti sau, kad tekstai niekuomet nebus sukurti, jie visuomet tik kuriami. Ir nusišauti.

* * *

J.-C. C.: Vienintelis dar vis – paprastai – ranka rašomas dalykas yra gydytojo receptas.

U. E.: Vaistininkus išrado tam, kad jie juos iššifruotų.

J.-C. C.: Jei dingtų ranka rašyta korespondencija, išnyktų daug profesijų. Grafologai, viešieji laiškų rašytojai, autografų kolekcionieriai ir pardavėjai… Nuo kompiuterių atsiradimo labiausiai ilgiuosi juodraščių. Ypatingai dialogų scenų. Ilgiuosi klaidų, paraštėse prikeverzotų žodžių, chaoso, visur pribraižytų rodyklių – visų tų judesio, gyvenimo, neaiškaus ieškojimo ženklų. Paskui dar viso teksto apžvelgimas. Kai rašau sceną filmui, kuri gali užimti šešis puslapius, mėgstu prieš save laikyti šešis rankraščio puslapius, kad jausčiau ritmą; tokiu būdu visos per ilgos pastraipos tučtuojau pasimato. Kompiuteryje negaliu to padaryti. Turiu atsispausdinti ir išsikloti lapus priešais save. O kaip jums, ką jūs vis dar rašote ranka?

U. E.: Pastabas savo asistentui. Bet tai ne viskas. Romaną visuomet pradedu rankraštinėmis pastabomis. Eskizais ir diagramomis, kurias sunku nupiešti kompiuteryje.

J.-C. C.: Juodraščių klausimas man primena, kaip Borgesas atvyko manęs aplankyti 1976-aisiais ar 1977-aisiais. Ką tik buvau įsigijęs namą Paryžiuje ir dar turėjome atlikti daug remonto darbų. Tai buvo chaosas. Pasiėmiau Borgesą iš viešbučio. Atvykome, per kiemą jis ėjo įsikibęs man į parankę, kadangi buvo beveik aklas. Užlipome laiptais ir aš neapgalvotai nusprendžiau atsiprašyti už netvarką, kurios jis akivaizdžiai negalėjo matyti. Jis atsakė: „Taip, suprantu. Tai juodraštis.“ Jis į viską, netgi į remontuojamą butą, žiūrėjo per literatūros prizmę.

U. E.: Kalbant apie eskizus, norėčiau paminėti labai iškalbingą fenomeną, susijusį su kultūrinėmis permainomis, kurias atnešė naujoji technologija. Naudojamės kompiuteriais, tačiau kaip pamišėliai viską spausdiname. Aš dešimties puslapių dokumentą spausdinu turbūt penkiasdešimt kartų, ir taip pražudau tuziną medžių, kai tuo tarpu prieš kompiuterio atėjimą į mano gyvenimą, būčiau pražudęs tik dešimtį.

Italų filologas Gianfranco Contini užsiėmė, kaip jis vadino, versijų scartafacci kritika, tai yra, studijavo skirtingus eskizus iki kūrinio galutinės formos. Kaip tokio pobūdžio versijų tyrimą vykdyti elektronikos amžiuje? Na, iš tiesų mes matome, kad kompiuteris ne sumažina, o padidina tarpinių pakopų skaičių. „Rožės vardą“ parašiau tais laikais, kai dar neturėjau procesoriaus, todėl savo ištaisytą manuskriptą duodavau perrinkti kitam žmogui. Po to ištaisydavau naują versiją ir vėl duodavau perrinkti. Tačiau tai negalėjo tęstis amžinai – tam tikru momentu buvau priverstas apsistoti ties versija, kurią laikiau rankose. Pakako.

Kaip bebūtų, dirbdamas kompiuteriu aš atsispausdinu, ištaisau, padarau taisymus dokumente, vėl atspausdinu ir taip toliau. Padarau daug daugiau eskizų. Tokiu būdu galiu ištaisyti 200 vieno teksto versijų. Filologas visiškai paskęstų. Ir tai dar nebūtų visos versijos. Dar yra versijos fantomai. Kompiuteryje parašau tekstą A. Atspausdinu jį. Ranka ištaisau. Dabar mes turime tekstą B, taisymus, kuriuos aš perkelsiu į dokumentą kompiuteryje. Tuomet aš atspausdinu jį vėl ir galvoju (kaip galvotų ir ateities filologai), kad tai, ką turiu, yra tekstas C. Tačiau iš tiesų tai yra tekstas D, nes kol perkėlinėjau taisymus į dokumentą kompiuteryje, tikrai padariau keletą spontaniškų sprendimų ir kelis naujus taisymus. Todėl tarp B ir D – tarp teksto, kurį aš taisiau ir ištaisyto teksto kompiuteryje – atsiranda versija fantomas, kuri yra tikroji C versija. Tas pats tinka vėlesniems taisymams. Todėl filologas turėtų atkurti tiek pat versijų fantomų, kiek buvo perkėlimų nuo popieriaus į ekraną.

J.-C. C.: Prieš penkiolika metų atsirado amerikiečių rašytojų protesto prieš kompiuterį judėjimas, kurio nariai teigė, kad ankstyvieji teksto eskizai atsiranda ekrane jau šrifto pavidalu ir todėl turi savaiminį pranašumą, kuris apsunkina analizę ar taisymą. Ekranas suteikia jiems jau beveik publikuoto teksto garbumą ir statusą. Iš kitos pusės, kita stovykla tikėjo – kaip ir jūs – kad kompiuteris suteikia begalines galimybes taisymui ir tobulinimui.

U. E.: Žinoma, kad suteikia, nes tekstas, kurį matai ekrane yra jau svetimojo tekstas. Ir todėl geras taikinys žiauriai kritikai.

Jean-Claude Carrier kalbasi su Umberto Eco, iš knygos „This is not the end of the book“.

Reklama

Komentavimo galimybė išjungta.