Mirusi šiam pasauliui

Apie Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus”, išleistą leidyklos „Tyto Alba”, 2008.

Norėjau perskaityti šią knygą ir vėl, po labai ilgo laiko tarpo. Pirmą kartą skaičiau dar mokydamasi vidurinėje, pasiskolinusi iš klasės draugės – tuomet oficialiai uždrausta knyga būtent dėl to draudimo ėmė keliauti iš rankų į rankas, ir atsivertusi ją skaityti, jaučiausi daranti kažką neleistino, todėl tai buvo saldu. Tačiau užverčiau knygą be didesnio jaudulio, nusivylusi. Faktas: po to kitų Ivanauskaitės knygų neieškojau. (Prieš tai buvau skaičiusi jos novelių knygą „Pragaro sodai”.)

Manęs ypač netraukia visa ta orientalistinė pakraipa arba greičiau „religinis turizmas”, kai visos religijos suplakamos, galima šokinėti iš vienos į kitą (tik ginkdie nesakyk, kad netiki nė vienu dievu, o visais iškart – puiku, galima!), polinkis į okultizmą, gerbėjų polinkis kurti iš jos kultą. Ypač atgrasiai atrodo tai, kas prasidėjo po autorės mirties… Ei, bet juk autoriai nemiršta! Didžiausias, stipriausias dalykas, kuris lieka po jų asmens išėjimo iš šio pasaulio, yra kalbantys už save kūriniai. (O gal kai kurie autoriai visgi miršta? Tik meistrams lemta tapti nemirtingais?)

Vis galvoju, nes tikrai įdomu, koks tas Jurgos Ivanauskaitės atvejis, kas tai buvo per žmogus ir jo situacija? Tikras pinigas ar netikras? Asmeniškai jos nepažinojau. Per plauką nesusitikom vienuose skaitymuose, bet jai tuomet buvo depresija (oficiali versija, baisiau tuomet, rodos, dar nesirgo). Kol kas nerandu įdomesnio straipsnio už tikrai nuostabų Solveigos Daugirdaitės „Knyga apie Jurgą Ivanauskaitę” (nuoroda). Mat recenzijos autorei kyla tie patys klausimai, kaip ir man. Pagaliau kažkas žiūri į Ivanauskaitę ne kaip į antgamtinį fenomeną, mitologinę būtybę, o kaip į gyvą žmogų.

O ką apie knygą „Ragana ir lietus”… Leidinys išpūstas iki 350 psl., toks minkšto, puraus popieriaus kepalas, o viršelis – tiesiog hm. Turiu omeny ne tiek autorės panaudotą piešinį (ragana, iškritusiais pro iškirptę papais, raudonais speneliais ir t.t.), kuris atrodo mėgėjiškai, kiek pavadinimo šriftą ir išdėliojimą virš piešinio, o ir spalvas… Kokio velnio galinis viršelis su pilkšvais „box’ais”? Ir kodėl autorės nuotrauka profiliu, sustačius lūpas, tarsi ką tik pūtė balioną, bet tas išsprūdo ir nuskrido… Žaisminga? Juokinga?! Graudu. Viduje, tarp viršelių – stambus, apvalainas šriftas ir korektūros klaidos. O knyga išleista greitai po autorės mirties…

Pats kūrinys – šiomis dienomis nebeturi to uždrausto vaisiaus saldumo. Prisiminiau, kodėl galėjo nepatikti man, kai skaičiau dar būdama paauglė. Sekso scenos – persunktos liguistumo, bjaurios, iškrypusios. Moterys – žaginamos ir pačios save prievartaujančios („Aš nesimasturbuoju! Aš nesimasturbuoju!”), pasimetusios, sekiojančios vyrus, kuriems jų nereikia. Vyrai – šventieji, pakylėtieji, pateptieji, tačiau elgiasi kaip paskutiniai niekšai. Jėzus vienintelis gal ir ne niekšas. Apie jį ne bet koks interpretatorius gali parašyti kažką naujo, įdomaus – juk šitą personažą sutinkame itin dažnai… Jėzaus, kaip Marijos Magdalietės potencialaus, bet „Dievo valia” – impotento, meilužio vaidmuo, be abejo, skandalingas. Arba ne. Bet galėjo būti skandalingas pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, kai Bažnyčia įtikėjo, jog Baltijos kelyje mes stovime, padedami Viešpats (kažką panašaus girdėjau vieno iš Bažnyčios hierarchų pasisakyme) ir griežtai griebėsi moralinio reguliuotojo lazdos. Turbūt kunigams romanas pasirodė visai be gilesnės idėjos, tik pornografinė literatūra, tikrai skirta pardavinėti sekso reikmenų parduotuvėse, kaip teigia vokiečių recenzentas?

Tam vokiečių recenzentui romanas pasirodė labiau apie vienos nakties meilės nuotykius: eine kleine Betten-Bumsen-Beichten-Epopöe (nemoku vokiečių, šiek tiek padėjo Google translate, bet jei kas mokat, išverskite, prašau, teisingai pažodžiui). (nuoroda) Man visai pakaktų ir tokios romano minties, jei tik taip ir būtų. Bet kodėl manęs šis skaitinys nei lytiškai sužadino, nei literatūriškai patenkino?

Pagrindinė veikėja – trijuose asmenyse ir trijose epochose. Jėzaus laikais (nuliniai metai), viduramžiais (raganų medžioklės laikai) ir „atšilimo” laikotarpis Tarybų Sąjungoje – visuomet ji yra „balta varna”, nepritapėlė, visų vadinama ragana. Skaitant pirmuosius romano puslapius, nevalingai imi galvoti, kad persikūnijanti veikėja yra pati autorė. Išorinis panašumas, aukos vaidmuo, polinkis į meną (be konkrečios profesijos), maištą, nemylima taip, kaip norėtų. (Bet čia tikrai veikia ir viešasis Ivanauskaitės įvaizdis, kurį atpažinau. Ką padarysi – yra kaip yra.)

„Dabartyje” ragana Vika guli ant psichologės (iškalbingu vardu – Norma) kušetės. Normai galima drąsiai skirti pačios neprofesionaliausios psichologės titulą! Erzinantys dialogai! Mane tokia išvestų iš proto per pirmą konsultaciją, tačiau romano veikėjos – mazochistės, joms reikia pažeminimų… (Turbūt režisierių Algimantą Puipą ši veikėja sužavėjo, nes jo filme „Nuodėmės užkalbėjimas” itin išplėtotas Normos charakteris. Bet šitos temos neplėtosiu. Filmas tiesiog groteskiškai prastas.) Autorė pasirenka leisti Vikai išpasakoti savo santykius su kunigu. Lygiai taip pat išpasakoja savo santykius, tik su šventuoju Povilu Paukštiečiu, viduramžių ragana M.V. (nujaučiamas Marijos ir Vikos vardų junginys). Marija Magdalietė pasakoja tiesiai mums, skaitytojams.

Trys laiko linijos, pasakojimai (kartais dvigubi) iš trijų personažų perspektyvos – puikus struktūros sprendimas. Taip tikrai lengviau rašyti didelės apimties romaną – nė viena linija pačiam neatsibos, nersi vis į kitas aplinkybes. Tuo lengviau, jeigu kiekvienos linijos siužetas nedaug skiriasi. Kai kurios pastraipos netgi pakartojamos, jos dar labiau sieja tris moteris, gyvenančias skirtingu laiku, tačiau esančias ta pačia siela (reinkarnacija). Taigi kiekvienoje linijoje esantis efektas pasikartoja ir išdidėja, tampa labai reikšmingas. Kiekvieną kartą moteris, ne, sakykim Moteris – isteriškai pamilsta vyrą, kuris jos negali (?) mylėti, seka jį, nepasiduoda, priešinasi jo norui (arba aplinkinių valiai), visaip žudosi, kol galiausiai vienokiu ar kitokiu būdu žūna. Jei jau taip viskas „tripliuojasi”, tai galima sakyti, kad paskutinė romano pastraipa užkrečia prieš tai pasibaigusių kitų dviejų linijų pabaigas, nušviečia situaciją: viskas baigiasi Moters savižudybe.

Nežinau, ką šitame kūrinyje sau naudingo galėtų įžvelgti feministės… Bandžiau įsivaizduoti, kad Moters mazochizmas ir savinaika čia vaizduojama mokymo tikslais: kuo šiurpiau pavaizduosi pragarą, tuo geriau paveiks, mergaitės nenorės ten patekti. Bet kodėl, o kodėl skaitant atrodė, kad tais pragaro vaizdais autorė mėgaujasi? Kad „apvalančioji” kančia ją neva priartina prie Dievo Sūnaus, pranašo, kunigo – kitaip tariant – Falo, kurio ji taip nori! Pikta darosi matant, kad psichologė Norma neįžvelgia savo pacientėje įsisenėjusio Tėvo komplekso. (Nors vienas sarkastiškas dialogėlis apie tai užsimezga.)

Tas Tėvo kompleksas ir pačioje Ivanauskaitėje itin ryškus. Ir Daugirdaitė apie rusą žymų scenografą užsimena. Tačiau Vikipedijoje, o ir kitur, Ivanauskaitės biografija prasideda dažniausiai nuo lakoniškos informacijos (tėvų vardai, pavardės, profesija) ir pirmasis svarbus gyvenimo įvykis: mokėsi Čiurlionio menų mokykloje… Žinome arba iš skirtingos jaunėlės sesers pavardės susiprantame, kad Ivanovas negyveno su Ivanauskaitės motina. O ar Ivanauskaitė bendravo su tėvu? Internete nerandu nė vienos tėvo nuotraukos, nei su dukra, nei be jos. Toks mistinis. Tarsi Dievas Tėvas, kuris yra visur ir niekur. Gal iš čia ta Moters savinaika, tas noras kastruoti dievo sūnus, o ir bandymas iš kiekvieno vyro padaryti sau tėtį?

Ivanauskaitė atveria mums savo sielos patamsius, šešėlinę pusę, bet ar tikrai atsiveria? Ar tikrai suvokia, ką daro? Štai apsivelka šventosios kankinės kruviną ašutinę suknią iki žemės ir nekenčia visų vyrų. Normalių vyrų turbūt pasaulyje net nėra. Nes visi tie, kurie „paėmė” jos veikėjas, tikrai nėra paprasti, normalūs. Tai ypatingos asmenybės – sadistinės.

O tai kur Ivanauskaitės Moters stiprybė tuomet? – galėtų paklausti feministės. Mano įsivaizdavimu, ragana yra stipri moteris. Būtent tuo, kad stipri, lygi vyrui, nepriklausoma, žinanti, išmintinga, laisvai mylinti, besirenkanti ką mylėti ir kuo tikėti – tuo ragana yra pavojinga falocentristinei Bažnyčiai. Ivanauskaitės ragana yra atvirkštinė. Tai gal ir gerai, kad tokia ji žūsta visuose trijuose laikmečiuose.

Dar apie intertekstualumą, jeigu teisingai suprantu šį reiškinį. „Raganoje ir lietuje” prikaišiota nuorodų į visokiausius veikalus, atrodo, ką tuomet skaitė, tą ir įpynė. Šiaip tai būtų nieko tokio, tačiau man tos infiltruotos citatos trukdė skaityti, nes jos iškrenta iš konteksto. Suprantu, kad autorė bandė įjungti jas, papildyti ar paremti savo (anti)feministinius pasirinkimus, bet man tai jie atrodo „pro šalį”. Ypač liūdna ten, kur Jėzus. Čia autorei tenka konkuruoti su orda pasaulio rašytojų, kurie interpretuoja Jėzaus legendą. Ar sužinome ką nors naujo apie tai? Tik tiek, kad Jėzus – ojėzau! – mylėjo Mariją Magdalietę. (Lyg nebūtume girdėję tokios versijos. Nebent „atšilimo” laikais… Bet tai tokia maža „sensacija” pasauliečiui.) Kai jie jau guli pusnuogiai, Jėzus, vietoj to, kad pasakytų ką nors, ko dar nesam girdėję, nustebina tiek Mariją, tiek mus, skaitytojus, banaliomis (ha!) savo frazėmis – pastėrusiomis akimis „cituoja” iš Evangelijos. Tai bent seksas! Jėzaus santykiai su savo mokytiniais ir visa jo situacija galėjo būti daug labiau apgalvota, galima buvo ką nors per tai pasakyti. Atrodo, kad autorei tai nebuvo svarbu arba ji tiesiog nesusimąstė, pakerėta tos jų aistros.

Taip ir lieka, užvertus paskutinį puslapį, įspūdis, kad romanas – apie nekokį, tartum mėgėjišką, seksą.

Dabar man atrodo, kad prie Ivanauskaitės pavardės kada nors galėtų likti ne populiariosios literatūros autorės (elitine juk netapo), o mėgėjos titulas. Mėgėjiškumas, jeigu sąmoningai prisiimamas, yra nuostabus ir visai ne gėdingas dalykas. Svarbu kritiškai suvokti savo gebėjimus juk, ar ne? Štai ir aš, rašau šituos komentarus apie skaitomas knygas, ir galiu vadintis kritike mėgėja. Jokiu būdu ne profesionale, nes tuomet turėčiau būti krimtusi daugiau ir kitokių mokslų. Esu rašytoja amatininkė ir kritikė mėgėja, ir man tai patinka. Bet štai Ivanauskaitė, nors buvo devynių amatų mėgėja, nenorėjo tokios savęs matyti.

Tikrai atrodo keista kalbėti apie per mažą jos talento pripažinimą… Tiek apdovanojimų, knygų, parodų, tokia minia pasiruošusių sudievinti gerbėjų… Ir ko dar negana?

O negana to, kas yra vos milimetras. Bet tas milimetras yra ilgas ir baisiai svarbus – jis skiria profesionalą nuo mėgėjo, tikrą menininką nuo žmogaus „prie meno”. Ar netgi „prie menų”. Literatūroje man Ivanauskaitė atrodo taip, kaip dailėje jos „Angelariumas” atrodo šalia Fridos Kahlo paveikslų…

Šio straipsnio pavadinimą parinkau pagal citatą (žr. žemiau), kuri turėtų paaiškinti Ivanauskaitės liguistą potraukį mirčiai. Man neatrodo gera žadantis toks „numirimas pasauliui”. Tai liūdna ir man labai svetima. Ivanauskaitės mandalos – šiurpios, tragiškos ir rėkiančios, kad žmogui reikia pagalbos. Dievinti, garbinti tokį dalyką? Dar labiau liguista…

„Bet kokia iniciacija, ekstazės aktas — taip pat simbolinė mirtis, mirties būsenos išgyvenimas, po kurio seka atgimimas. Religijotyrininkas Mircea Eliade teigė, kad mirtis yra paradigminis visų svarbiausių žmogaus gyvenimo permainų modelis, perėjimas į kitą — viršesnę egzistavimo formą. Taip pabrėžiama dvasinė mirties funkcija: mirtis žmogų paverčia dvasia, bekūniu vaiduokliu, nors meilė kūniškam pavidalui, gyvybei kūne išlieka neįveikiamai stipresnė už visas dvasingumo pastangas. Mistinių patirčių siekiantis žmogus krikščionybėje, hinduizme ir islame miršta pasaulietiniam gyvenimui, miršta šiam pasauliui.”

(Мирча Элиаде. Оккультизм, колдовство и моды в культуре. – К.: София; M.: Гелиос, 2002, p. 68–71. Iš katalogo „Sankryžos”, straipsnio autorė Ramutė Rachlevičiūtė.)

Advertisements

7 responses to “Mirusi šiam pasauliui

  1. Man nepatinka, kad savo komentaruose apie knygas vis daugiau kalbu apie autorių psichiką (nors tai irgi svarbu, ypač kalbant apie lietuvių autorius) ir vis mažiau – apie techninius dalykus, amatą.

    Pavyzdžiui, šiame įraše buvo labai gera proga paaiškinti, ką turiu omenyje, išvadindama Ivanauskaitę mėgėja… Galėjau paanalizuoti romano klaidas, kurių buvo visai nemažai (kai kur nevykusios metaforos, ilgi nuobodūs dialogai, ištęstos scenos, bendras stiliaus nevientisumas, pagaliau skirtingų pasakojimo linijų (“dimensijų”) sudurstymai – nesilaikoma vienos taisyklės ir t.t.).

    Na, tiek to. Šiomis dienomis esu išsiblaškiusi “šiam pasauliui”, nes vyksta paskutiniai, svarbiausi mano pačios romano taisymai, o tai sunku ne tiek fiziškai, kiek psichiškai. Planuoju susirasti dar ne vieną Ivanauskaitės knygą (pvz. “Sapnų nublokšti”) ir tuomet tikrai analizuosiu vien iš rašymo technikos taško!

  2. Prie Sandros savikritikos pridėčiau dar vieną pastabą. Dėl viršelių. Išsakyti priekaištai primena kabinėjimąsi dėl kabinėjimosi. Argi neįprastai sudėtos lūpos kažką svarbaus pasako apie kūrinį? Kai recenzentas kimba prie trečiaeilių smulkmenų, susidaro įspūdis, kad jis neturi ką pasakyti.

  3. Man patiko nuoroda i S. Daugirdaites recenzija. Kazkada bandziau skaityti Ragana ir lietu, bet nieko gero is to neisejo. Daugiau J. Ivanausaites kuriniai nesuviliojo. Taciau mielai paskaityciau apie jos asmenybe, jei butu isleista biografija. Del keistai suciauptu lupu: mane tokia nuotrauka ant knygos virselio ir prajuokintu ir suerzintu. Tikrai neliktu nepastebeta :)

  4. Jaučiu, PN metodiškai mane auklėja. Gal negaiškit laiko? Geriau pakalbėkim apie lietuviškas knygas, o ne tai, kaip Sandrai nesiseka rašyti recezijas :)

    Ir dėl “trečiaeilių” smulkmenų neteisybė. Smulkmenos ir išduoda esmę.

  5. Na, nereikia įsižeist. Nematau didelio skirtumo ką komentuoti, lietuviškas knygas ar lietuviškus tinklaraščius. Jei tekstas publikuojamas, kokybės reikalavimai visur tie patys. Ir komentuoju ne tiek dėl jūsų, kiek dėl savęs, nes labai dažnai tik pakomentavus paaiškėja, kiek pastebėjimas buvo taiklus. Šį kart jis taiklus.

  6. PN, elgiatės kaip paskutinis “trolis”. Jeigu dar mane auklėsit, trinsiu be paaiškinimų.