Migdolinė Elena de Strozzi

 

Apie Elenos de Strozzi romaną „Šiaurės rožė”, išleistą leidykloje „Alma littera”, 1995 m.

Radau štai tokį įdomų daiktą Melburno lietuvių namų bibliotekoje. Čiupau, nes seniai norėjau perskaityti bent vieną bene skaitomiausios lietuvių autorės knygą. O paaiškėjo, kad tai netgi jos pirmoji.

Elena de Strozzi pasirašinėja slapyvardžiu, dėl kurio aš anksčiau net pasišaipydavau. Ko gi ta šiaulietė dangstosi itališkais vardais?! Ar neapgailėtina? Bet tas dangsymasis patvirtino vieną mano teoriją: tiek lietuvių rašytojai, tiek skaitytojai nenori matyti savo lietuviškumo. Užsienietį perki iškart, negalvodamas – jeigu tik tinka žanras, viršelis ir kaina. O dėl lietuvio nesi tikras. Todėl pirmas autorės de Strozzi įspūdis (prie gero viršelio ir geros kainos) jau nesugadintas. O dėl žanro tai irgi problemų nėra – pramoginis romanas turi savo skaitytojų ratą.

Jau ne vienais metais LATGA-A (autorinių teisių agentūra) didžiausią premiją už knygų panaudą bibliotekose išmoka de Stozzi. Pernai (2011 m.) jos knygas iš bibliotekos skolinosi daugiau nei 16 tūkstančių kartų. (Palyginimui Sigito Parulskio knygas – apie 5 tūkstančius kartų.) Jai populiarumu prilygsta tik jos dukterėčia, taip pat pramoginių romanų rašytoja (ji sakosi rašanti „šeimos romanus”, jeigu ką) Irena Buivydaitė-Kupčinskienė.

„Knygų klubo” internetinėje svetainėje į skaitytojo klausimą, ar šiandien galima išgyventi vien iš kūrybos, de Strozzi atsakė:

Šito nežinau. Tačiau žinau, jog nepatinka žmonės, kurie savo knygoms išleisti prašo dotacijų, kai dar yra daug vargstančių ir ligotų, kuriems pagalba reikalinga nepalyginamai labiau. Teko skaityti knygelę, silpną meniniu požiūriu, kurioje bjauriai ir melagingai šmeižiama lietuvių tauta. Knygelė išleista parėmus Kultūros ministerijai. Bijau, tokių yra ir daugiau. (nuoroda)

De Strozzi, kurios profesija hidrotechnikė-inžinierė, savo pirmosios ir antrosios knygos rankraščius sudegino. Trečiąją  – „Šiaurės rožę” – rašė trejus metus ir išleido būdama penkiasdešimt aštuonerių. Susižinojau, kad skaitau romaną apie meilę, kurį parašė ne jauna mergaitė, o subrendusi moteris. Visgi pristatymas atvarte juokino ir nieko gero nežadėjo:

Pramoginės literatūros naujiena! Pirmasis lietuvių autorės sukurtas romantiškos meilės romanas apie lietuvaitės pianistės Lauros ir graikų aristokrato grafo Niko Diamandidžio meilę, išsiskyrimą ir keistą likimą vėl suvedusį mūsų herojus po saulėtu Heladės dangumi.

Tačiau pirmieji puslapiai maloniai nustebino ir privertė pamiršti tiek ironiją dėl autorės slapyvardžio, tiek išankstinį nusistatymą prieš jos knygas (anksčiau knygyne buvau varčiusi keletą ir niekas neužkabino). De Strozzi balsas tikras, kalbėjimas tiesus, atviras, paprastas. Kalba suvaldyta, jokių betikslių papuošimų. Intriga prasideda jau nuo pirmų puslapių ir iškart pajutau, kad iš šitos knygos nesijuoksiu, o skaitysiu rimtai ir su pasimėgavimu, kaip ir tinka skaityti pramoginį romaną (jei jau esi nusiteikęs).

Paaiškėjo, kad turiu būti nusiteikusi ne tik pramogai, bet ir pasakai. O gal muilo operai. (Nepasimetinėsiu, kad ankstyvojoje jaunystėje „nesusileidau” „Vergės Izauros”, „Visos upės teka” ir „Marianos”…) Skaitant sublyksėdavo tokie lyg matyti, lyg girdėti epizodai, aistros, jau patirtas smalsumas sužinoti, kas bus toliau, nors iš tiesų žinai, kas bus toliau: jeigu iki pabaigos liko dar šimtas puslapių, tai du pagrindiniai veikėjai niekaip nesusieis į porą, o kankins skaitytoją, erzins ir vers versti puslapius… Kai kada siužeto posūkiai taip negailestingai griovė mano lūkesčius, kad garsiai juokdavausi!

Ir tai visai padoriai sukalta. Siužetas ir visa kita. Viskas tiksliai žanro rėmuose (kiek aš apie šį žanrą iš serialų ir kelių perskaitytų romanų galiu išmanyti). Mane stebino ir žavėjo tai, kad atpažinau lietuvaitę ir lietuvišką aplinką (jos atsiminimuose), tačiau autorė manęs nenukėlė į lietingąją tėviškę, apie kurios niūrumą ir klimatą viską ir taip žinau, ne, ji mane nukėlė į vietą, kurioje daugelis, jei dar nėra buvę (buvusios), tai turbūt norėtų pabuvoti bent sapne, bent vaizduotėje. Tas atpažįstamos realybės ir svajonės derinys savotiškai (maloniai) dirgino. Turbūt taip dirgintis ir yra pramogos didžioji esmė?

Dar labiau mane nustebino tekste jaučiamas autorės kultūrinis išsilavinimas. Kai kada skaitydama jaučiau gėdą dėl savo menko išsilavinimo (bet paskui apsiramindavau – man dar nėra penkiasdešimties metų, dar turiu laiko pasiekti panašų lygį). De Strozzi galbūt visą gyvenimą projektavo vandentiekius (spėlioju), bet įtariu, kad be to ji dar ir grojo fortepijonu, skaitė knygas anglų kalba, skaitė ne tik grožinę literarūrą, bet ir filosofiją, o taip pat daug keliavo arba bent jau skaitė knygas apie Graikiją ir mokėsi graikų kalbą, nes jos aprašytoji Helada mane visiškai įtikino tikrumu (tiesa, nesu ten lankiusis). Dar daugiau, skaitant atrodė, kad autorė ne turistavo Graikijoje, o ten gyveno keletą metų, buvo įsimylėjusi graiką, ir sužinojo apie Graikijos kultūrą daugiau, nei tūlas lietuvis per visą gyvenimą sužino apie Lietuvos kultūrą. Abejoju, ar graikai patys apie save taip gražiai atsiliepia!

Tačiau po visų šitų liaupsių turiu prisipažinti, kad knygos veikėjos laimė gale mane paliko abejingą. Ar netgi sukėlė susirūpinimą. Išsiblaiviusi nuo romano apžavų ėmiau galvoti: tai gerai, kas čia buvo? Kodėl visa tai buvo? Kas čia vyksta?

Be abejo, lietuvaitė Laura yra tobula moteris: skaisti (ta prasme, negyvenanti lytinio gyvenimo, nors jai jau kokie dvidešimt penkeri metai), talentinga pianistė, nuostabaus grožio (blondinė, aukšta, liekna, mėlynų akių), darbšti, geros širdies, pasiaukojanti… Na, pasakykit dar kokią gero žmogaus savybę ir ji Laurai tiks.

Be abejo, jos mylimasis grafas Nikas yra tobulas vyras: vyresnis (jau žilstelėjęs), aukštas, aistringas, kilmingas, turtingas, protingas, neskaistus (vyrui skaistumas netiktų), bet galintis mylėti tik vieną kartą.

Lauros trūkumas vienas: sykį ji suabejojo savo jausmais ir atstūmė graiko pasiūlymą tuoktis. Graikas tuo metu kaip tik susirgo, todėl pasijutęs visai sutriuškintas grįžo atgal į Graikiją, pasiryžęs visą gyvenimą mylėti ir nekęsti Lauros. Jo trūkumas toks: jis liguistai pavydus.

Taigi iš to išeitų, kad Laura visgi absoliučiai tobula, tik sykį suklydo. O štai graikas Nikas demonstruoja savo liguistą pavydą ne vieną kartą ir tai tikrai galėtų būti nerimą keliantis simptomas, jeigu įsimylėjusi Laura bent kiek protautų. Tačiau kalbame ne apie realistinį romaną, o apie pramoginį meilės. Čia turi būti meilė ir tik meilė. Ir net jeigu abu veikėjai meilės procese žūtų, vis tiek nugalėtų meilė!

Gal tuomet nieko tokio, kad meilės procese nuolat savo mylimojo smurtą patiria Laura? Visų gražiausia atsitiko finale: per plauką vėl neišsiskyrę, mylimieji visgi susitinka ir tučtuojau be kalbų susituokia. Jokių pasiaiškinimų, nė užuominos apie tai, kad jie pasikalbėjo, išsiverkė, vienas kitam atleido (ypač daug ką atleisti turėtų Laura, nes viso romano veiksmo metu ji kentėjo ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą). Paskutiniai skyriai turėtų būti medus, šokoladas, šampanas su braškėmis mūsų sielai. Bet keista, kad būtent tada, kai išsipildo tai, ko skaitydama lyg ir troškau (čia nieko negali žmogus padaryti – tokie instinktai – susitapatinęs su pagrindine veikėja, lauki laimės), būtent toje pasakos dalyje, kai sakoma „ir taip jie ilgai ir laimingai gyveno”, mane apėmė rūgšti nuotaika.

Tai ką, vadinasi, graikas gali atvažiuoti į Lietuvą ir išsivežti jauną merginą? O jeigu ji atsitokėja ir atsisako tokios santuokos (juk tai išmintinga – neskubėti, palaukti, suaugti), tai jau yra baisi skriaudikė? Tuomet tas subrendęs senbernis pradeda žaisti su ja žaidimus, kurie, beje, tokie naivoki: turtuolis sutinka sumokėti pinigus už Lauros tėvo išgydymą, tačiau reikalauja pasirašyti sutartį, kurią Laura neperskaičiusi ir pasirašo. Vėliau paaiškėja, kad tai ne bet kokia, o vedybinė sutartis! Nekalbėdami apie sutarties turinį (ir išvis, daugelio muilo operų ar romantinių komedijų peripetijos atsitinka todėl, kad kažko nesakoma, nuslepiama tiesa, vyksta nesusipratimai, apsipažinimai – taip nuo senovės graikų teatro laikų), veikėjai kiekvienas savaip supranta situaciją ir todėl taip išeina, kad Laura įdarbinama viešbučio kambarine, vėliau netgi virtuvės plovėja, o dar ją visaip skriaudžia piktoji moteris (irgi tipiška serialų varomoji jėga), kuri trokšta pati ištekėti už tobulojo graiko… Ir po visų tų vargų mergina nusipelno tik įtarinėjimų turint lytinius santykius su kitais graikais. Liguistų įtarinėjimų, kurie dar labiau kaitina (sadomazochistines?) abiejų aistras!

Tai tas sadomazochizmas ir baigiasi vestuvėmis – trumpai ir, mano akimis, nelaimingai.

Jei skaitau liaudies pasakas, vis prisimenu, kad visas veiksmas iš tiesų vyksta psichikoje. T.y. jei veikia vyras ir moteris, tai jie yra vienos psichikos vyriškoji ir moteriškoji dalis. Bendravimas tarp jų, problemos, nesutarimai, išbandymai ir galiausiai išsikapstymas arba žlugimas – irgi vienos psichikos istorija. Jei iš šitos pusės analizuotume de Strozzi „Šiaurės rožę”, tai ar atrodytų, kad vyriškumas gerai susiderino su moteriškumu? O gal visos romano moterys galėtų atstovauti moteriškąją pusę, jos šviesiąsias ir tamsiąsias jėgas, o vyrai – vyriškumo šviesiąsias ir tamsiąsias? Įdomu pažiūrėti iš tokio kampo.

Tuomet man atrodo, kad šios saldžios pasakos finale abi pusės susitiko ir apsijungė, hm, teisingai. Nes nei Laura, nei Nikas nėra atskiri, savarankiški, pilni personažai. Jie tik simboliai, vienas aspektas to vyriškumo ir moteriškumo, kuris išdalintas visiems, ne tik pagrindiniams, bet ir šalutiniams romano personažams. O tarp jų būta tikrai įvairių ir daug tauresnių už pavydųjį grafą (tik Lauros šventumo niekas nepranoks). Gražiosios karalaitės užduotis – ištverti karalaičio bei raganos kankinimus ir išlikti dorai, gerai, švariai mergaitei. Viskas taip ir atsitiko.

Kita vertus, jei neįsivaizduosime pasakos veiksmo kaip vienos psichikos, Laura atrodo liguistai apsėsta savo Animus projekcijos. Jos kelyje pasitaiko daug vertesni žmonės, kuriuos galėtų pamilti, jeigu būtų kaip nors išsivadavusi iš Animus, jei praregėtų, suvoktų, kokioje mazochistinėje pozicijoje pati yra atsidūrusi. Tačiau ko aš čia rūpinuosi, juk romanas ne psichologinis ir ne apie tai… O apie ką? Apie mistinę „moters laimę”.

Keista, bet kuo nerealesnė pramoginio romano istorija, tuo labiau imi galvoti apie realų lietuvės moters gyvenimą. Graiko smurtas tampa, kaip sakoma, tarsi drambliui „bambonkė”. Lietuvė gali pasiaukoti meilei. Lietuvė gali (turi?) išsaugoti skaistybę vyrui. Lietuvė, beje, jaučia savo promočių dvasią (Laurai vis galvoje kalba tobulos išminties ir gerumo mirusi močiutė – nenutyla ištisai), kuri ją pamoko, kaip elgtis taip, kad nesusiteptum, išliktum ori, tarsi karalienė. Ta vidinė savigarba drauge ir kelianti pasigėrėjimą, ir bauginanti. Ar ji padeda nesusidėti su sadistu? Ne, atsiprašau, tai ne sadizmas, o švelnios bausmės, palyginus su lietuvės tikraisiais išgyvenimais, ištekėjus už lietuvio…

Nemanau, kad pati autorė prastai sugyventų su savo vyru. Iš jos atsakymų minėtoje svetainėje netgi atrodo atvirkščiai – vyras remia jos kūrybą, skaito ir pataria (be to, slapyvardis nusiskintas iš vyro giminės medžio). Jaučiu, kad daug kas, ką rašo de Strozzi, parašyta nesąmoningai, įsijautus į tam tikrą situaciją, kuri leidžia išgyventi emocinius „linksmuosius kalnelius”, o ta tamsioji pusė, kuri iškilo mano akyse, autorės nei jaudina, nei jai yra matoma. Bet, kaip moko ir liaudies pasakos, tamsusis pamušalas egzistuoja nepriklausomai nuo to, suvokiam jį ar ne.

Juokingas momentas: de Strozzi labai tankiai mini „negrus” ir suteikia jiems blogio rolę. Atseit Graikijoje juodaodžiai pagauna ir išprievartauja patiklias mergaites. Tai žino lietuvaitė, tačiau nežino vietinė graikaitė, todėl Laurai tenka garbė ją išgelbėti. Ji nespėja sulaikyti mašinos, kuria išveža graikaitę, bet mąsto taip: „Laimė, negrai mėgsta ryškias spalvas (…), tokią mašiną nebus sunku rasti šiame ne per didžiausiame mieste.” (p.72) O paskui, kai susiduria akis į akį su niekadėjais, pataria ir močiutė: „Nebijok jų, Laura. Pulk į pagalbą mergaitei. Griežtai juos išbark ir sugėdink. Kuo griežčiau. Kiekviename negre tebeslypi vergas. Griežto, drąsaus balso negras visada klausys ir bijos. Tai yra jų genuose.” (ten pat) Laura sudrausmina „negrus” va kaip: „Linčo teismo panorote? Tuojau pat paleiskite merginą!” O toliau pasakotojo balsas mums paaiškina: „Išgirdus žodžius „linčo teismas”, ir labiausiai įsiaistrinusiam negrui geismas dingsta.” (p. 73) Staiga kažkodėl taip pakvipo sovietiniu mentalu… Ar man vaidenasi, ar tais laikais buvo normalu niekinti juodaodžius? Gal ir ne oficialiai, bet tarpusavyje – atvirai. Nes juodaodžio tais laikais dar niekas nebuvo matęs ne per televizorių. Vis ta geležinė uždanga…

Ir daug gyvenimo tiesų, sentencijų, pamokymų primena naivokas praėjusio šimtmečio vertybes, kurios Lietuvoje dar labai gajos. Štai keletas citatų: „Ne veltui Remarkas rašė, kad moteris visada grįš tenai, kur ji paliko savo sukneles” (p. 91) „Kai mylime, esame labai lengvai pažeidžiami. Jeigu esi abejinga savo mylimajam, tai abejinga ir jo poelgiams.” (p. 137) „Bijojo būti atstumtas ar neleido išdidumas? Ir viena, ir kita – įsimylėję vyrai nedrąsūs ir jautrūs.” (p. 162)

„Pasakyti „ne” milijonieriui, geram žmogui ir puikiam draugui nėra lengva.” (p.183) — Paskui autorė stebisi, kad Jurgis Kunčinas savo recenzijoje jos veikėjas pavadino pragmatiškomis, o ne romantiškomis…

„Darbas, net ir įdomiausias, negali užpildyti viso moters gyvenimo. Jai visada trūks meilės ir šeimos.” (p. 177) „Moterų draugija, nors ir labai puiki, ilgainiui apkarsta kaip ir migdoliniai pyragaičiai.” (p. 201) — Neveltui sakoma, kad didžiausios feminizmo priešės yra pačios moterys…

Apibendrinus pasakyčiau, kad de Strozzi tekstas man pasirodė tikrai šimtą kartų geresnis, nei tikėjausi (ir ji tikrai rašo geriau už Edmundą Malūką), o dar suprantant, kad tai buvo vienas iš pirmųjų bandymų rašyti… Dėl to tai tikrai – pagarba. Naivumas ir iškypę dalykėliai – autorės kartos ženklas, ir nieko čia nepatarsi, juolab nieko nepakeisi. Tačiau buvo vietų, kurias galėjo pataisyti redaktorius. Tikriausiai pramoginei literatūrai taikomi žemesni standartai? Laikmečio dėl kalbos ir stiliaus klaidų nekaltinčiau…

Būtinai griebsiu skaityti kokį nors vėlesnį de Strozzi romaną. Kartais norisi ne tik raudonos mėsytės, bet ir karstelėjusio migdolinio pyragaičio. Juk meilės romanus skaitome, norėdami užsimiršti, pailsėti nuo tikrovės ir juose randame tokių aistringų vietų, kad jėzusmarija! Šitą net mintyse skaitau „su intonacija”:

Laura pajuto Niko lūpas ant savo lūpų, jis bučiavo ją, jo lūpos slinko žemyn, kur buvo atsegtos suknelės sagos… Laurai linko kojos, darėsi silpna ir svaiginamai malonu. Paukščių Takas nusileido žemyn ir sūpavo ją. Dar akimirka, ir Laura būtų atsakiusi į glamones, bet grafas Diamandidis staiga ją paleido ir su lengva ironija balse pasiteiravo:

– Ar aš turiu atsiprašyti?

Nebebuvo Paukščių Tako sūpuoklių ir žalių žvaigždžių. Nieko nebebuvo. tik silpnumas ir nuoskauda. Sukaupusi visą savo valią ir jėgas, Laura nubėgo tiesiog per veją ir gėlynus, lyg ją vytųsi šimtas liūtų. Nesivijo niekas.

„Ką man daryti, močiute, ką man daryti?…” Močiutė tylėjo. Ji buvo išmintinga ir žinojo, kad mylinčiai merginai gali padėti tik mylimasis. Visų kitų žodžiai ir paguoda – beprasmiai. (p. 66)

Advertisements

5 responses to “Migdolinė Elena de Strozzi

  1. Iki siol visai nieko nezinojau apie apie Elena de Strozzi ir perskaicius yraso pavadinima net neytariau, kad tai apie lietuviu autore :) O pasirodo si knyga ypac populiari ir skaitoma! Na ir tamsuole as! :) Pries gera smota metu skaiciau viena lietuviska meiles romana, tai buvo Indres Jonusytes kazkuri knyga. Ir turbut ne pati geriausia. Atgrase ji mane nuo sio zanro ilgam. Beja, labai noreciau sulaukti yraso apie autorius, gyvenancius ne lietuvoje, bet rasancius lietuviskai.

  2. Na, ne tiek ši knyga populiari (ji – pirmoji), kiek visos kitos autorės knygos. Eleną de Strozzi galima drąsiai vadinti lietuviškąja bestselerių autore. Tik kažin ar pažodžiui best+sell galioja, ar tik best+borrowed bibliotekose…

    Indrės Jonušytės ir aš vieną knygą skaičiau, irgi apie meilę graikui ir Graikijai. Liko labai nekoks įspūdis. Pastebėjau, kad ji ir toliau rašo, tai gal geriau sekasi, nežinau.

    Aš ir pati domiuosi autoriais, gyvenančiais ne Lietuvoje, tačiau kol kas nelabai daug tokių žinau. Valdą Papievį galėčiau vėl peržiūrėti (Paryžius, Paryžius…), tik ne jo “Eiti”, kadangi perskaičiau ir palikau Lietuvoje (gražu, bet nuobodu). Tikiuosi kaip nors gauti Zitos Čepaitės “Emigrantės dienoraštį”. Kokybės požiūriu iš jos labai daug nesitikiu, bet tokią knygą komentuoti gal ir bus įdomu.

    Gal dar kokį autorių parekomenduotumėt “atrasti”? :)

  3. oi, Zitos Cepaites knyga galiu atiduoti/atsiusti, taciau kad apie ja butu galima ka nors gero parasyti – abejoju. Valdas Papievis – girdetas, taciau neskaitytas. Labai ydomu! Kazkada buvo isleista tokia knyga Baltu uztrauktuku tango. Taciau daugiau jokiu ziniu apie ja neturiu. Gal teko skaityti?

  4. Būtų smagu, jei atsiųstumėt Čepaitės knygą. Ir jums liks daugiau vietos lentynoje, ir man liks daugiau vietos lagamine. Parašysiu jums duotuoju adresu. Už tai kada nors savo knygą atsiųsiu ;)

    Valdas Papievis taigi pernai išrinktas Metų knygos autoriumi, čia galima visko apie jį pasiskaityti, netgi to paskutinio romano (plonytis toks, beje, romaniukas) “Eiti” ištraukas: http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt/index.php?-1059359446

    Kai pasirodė Birutės Jonuškaitės “Baltų užtrauktukų tango”, neieškojau vien dėl nesuvokiamo pavadinimo, bet jeigu pakliūtų po ranka, perskaityčiau.

  5. Puiku, sutarta del knygos! :) O Papieviu reiks rimciau pasidometi, aciu uz nuoroda!