Rašymas iš gimdos

Apie Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną Kvėpavimas į marmurą“, išleistą leidyklos Alma littera“, 2010 m. (pirmasis leidimas 2006 m.).

Černiauskaitę sutikdavau LMTA Teatro ir kino fakulteto koridoriuose. Abi tais pačiais metais įstojome, tik aš studijavau aktorystę, o ji – TV režisūrą. Asmeniškai nesam pažįstamos. Nežinau, ar ji prisimena mane. Iškart pastebėjau ir įsiminiau ją dėl keistumo: eidavo atkišusi smakrą, atrodė, kad neša dailų veidelį, bet atsilošusi, tarsi tuoj nukris atbula, nežymiai tūpčiodama su kiekvienu žingsniu. Na, ir mergina su dviem vardais, o antruoju dar ir egzotišku, signalizavo apie norą atrodyti ypatingai.

Kai išgirdau, kad Černiauskaitė laimėjo Pirmosios knygos konkursą, tučtuojau susiradau jos apsakymų rinkinį ir perskaičiau. Jau anuomet ieškojau šiuolaikinio lietuvio autoriaus, kuris kalbėtų apie mus (Gavelis ir Ivanauskaitė buvo nuvylę). Šiek tiek pavydėjau – juk irgi buvau rašanti“, tačiau apie savo tekstus galvojau taip savikritiškai, kad rimčiau tuo neužsiėmiau. Kaip ten bebūtų, Černiauskaitės knyga man nepatiko, ir pamenu, kad pagalvojau: prasilenkta su tiesos jausmu. Kitaip sakant: falšas“.

Po to jos tekstų ir neieškojau, tik pastebėdavau interviu, kuriuose ji dar ir dar kartą mane įtikindavo savo nenuoširdumu, o gal reiktų sakyti nuoširdžiu falšyvumu“. Taigi tam, kad perskaityčiau jos kūrinius iki galo, reikėjo šiokių tokių valios pastangų ir pastatyto į kampą išankstinio nusistatymo.

Černiauskaitės pirmąjį romaną (mažąjį – knygoje turbūt apie 35 tūkst. žodžių, o tai normaliai“ formatuojant būtų ne 200, o 130 psl.) Kvėpavimas į marmurą“ perskaičiau du kartus. Pirmą kartą (prieš metus) nuo pusės skaičiau įjungusi penktą bėgį ir beveik nieko neprisiminiau (nors įstrigo tai, kad moteris atleidžia savo vaiko žudikui). Dabar perskaičiau antrą kartą ir visai nesunkiai. Turbūt sumažėjo nusistatymas prieš ją. Štai neseniai ji gavo premiją už novelę Nekaltutis“, publikuotą almanacho Metai“ gruodžio numeryje. Ši ir kita novelė man labai patiko. Nėra abejonės, kad jų autorė – talentinga. Nerimą kelia tai, iš kur ji kildina talentą:

Man atrodo, kad nieko negalima parašyti be Dievo dovanoto talento, valios ir nusiasmeninimo. Kas tas nusiasmeninimas? Kai esi ne išsipūtęs ir nuo savo sulčių apsunkęs kopūstas, o plonytis, lankstus, vos regimas laidelis, kuriuo teka Visatos grožis.*

Tas kopūstas man giliai įstrigo… Ką ji norėjo tuo pasakyti? Kartais atrodo, kad suprantu, ką ji kalba, o kartais ima ir nuslysta į kažkokį kliedesį, kurį skaitai keletą kartų, kaip pavyzdžiui atvarte ant romano Kvėpavimas į marmurą“:

(…) [P]ersonažai lengvai atpažįstami, kaip ir autorė – truputį užstrigę praėjusiame šimtmetyje. Vieni jų žudo, kiti miršta, o likę gyventi pučia šiltą kvapą į stingstančius pirštus. Visą laiką jų prašiau – miegodami nesugniaužkite kumščių, net jeigu sapne tenka krist į bedugnę ar prieš užmiegant beprotiškai skaudžiai tiksi laikrodžiai. Nes vienas Dievas žino, kas tamsoje gali nukristi į atvirą delną. Tekdavo rasti ir angelo pūką…

Hm. Tai yra knygos anonsas! Personažai ir autorė kažkuo panašūs, gerai. Antrasis sakinys irgi suprantamas. O kas atsitinka trečiajame? Autorė kalbasi su savo personažais taip, tarsi jie būtų gyvi, tikri, nes, kaip prisipažino tame pačiame interviu, jie jai yra kažkas panašaus į vaikystėje turėtus nematomus draugus“? Nematomi draugai Černiauskaitei – metafora ar tikrovė? Nes jeigu tikrovė, tai… Ne, negalvokim apie blogiausia. Atsiverskim romaną ir pradėkim kelionę.

Jau nežinau, kiek kartų skaičiau pirmuosius tris puslapėlius. Kalbos grožybių čia tiek, kad velnias koją nusilaužtų. Tarytum… kaip… lyg… tarytum… tarsi… plius metaforos. Dažnai keli palyginimai viename sakinyje:

Plentas blizga žolėje kaip į vakarus įsmeigtas peilis, o šešėliai ritasi per galvą ir pečius, ir retų automobilių ūžesys tarytum palieka smegenyse garuojančias šliūžes. (p. 7, bet iš tiesų pirmasis)

Tai nėra klaida. Manyčiau, tai netgi laikoma autorės stiliaus savitumu. Juk ir pats romanas vadinamas poetiniu, taigi grožio čia turėtų būti daugiau, negu detektyve. Tik man tai visai negražu. Perkrauta. Gerai, kad pati Černiauskaitė tai supranta:

Anksčiau norėdavosi sunkiasvorių metaforų. Kai rašiau „Kvėpavimą į marmurą“, metaforos mane tiesiog atakavo. Daug jų išbraukiau. Šiuo metu, kai atsiverčiu, tai kažkokie šešiaaukščiai hibridai.

Dabar, jei galiu išsiversti be palyginimo, jo ir nerašau. Norisi paprastumo, lakoniškumo. Paprastumas gali veikti lygiai taip pat stipriai ir gal net stipriau nei išpuoselėtos vingrybės.

Puiku. Nors pavarčiusi vėlesnius jos kūrinius vis tiek randu hibridų. Tačiau tai jau nebe ornamentų kiekio, o jų kokybės problema, apie kurią rašiau straipsnyje Beprasmė metafora“ (nuoroda). Černiauskaitės palyginimai kartais išeina už proto ribų. Jie išties netikėti, ryškūs, įspūdingi, tačiau ne visuomet tinkantys situacijai, ne visada padedantys ją aiškiau suvokti ir išgyventi. Dažnai jie atitraukia dėmesį, trukdo ir trikdo.

Skaitydama Černiauskaitės prozą visuomet jaučiu jos rašymo džiaugsmą ar net ekstazę. Jokios kančios. Tai persiduoda skaitytojui ir gali būti visai malonu. Nelabai malonu tam, kuris tekste ieško emocinio balanso ir sąmoningumo apraiškų. Vien tik ekstazė greitai ima varginti, o teksto nestabilumas – kiekviename sakinyje gali iššokti vis naujas netikėtas vaizdinys – ima kelti įtarimą dėl autorės psichinės būsenos. Ar saugi ji yra rašydama? Ar saugūs skaitydami mes? Ar galima rašyti vien tik atsiduodant pasąmonei (kuri artima nesąmonei), nesiklausant proto, neatsitraukiant ir neapmąstant?

Beje, Černiauskaitė (turbūt intuityviai) susitvarko su struktūra. Ji gan paprasta, teksto apimtis nedidelė ir visą medžiagą galima aprėpti, nedarant juodraštinių schemų. Manding siužetas galėjo būti dar paprastesnis, nes muilo operos tipo viražas p. 38 (Liudo ir Beatričės slaptas pasimatymas) gero nežadėjo, bet vėliau tapo reikalingas. Rašoma scenomis, kiekviena scena turi savo vidinį veiksmą, konfliktą, o ir išeities taškas pasirinktas naudingai: pamestinukas supjausto pavežėjusią jį moterį, o taip pat nuduria berniuką, apie kurį mes nedaug žinome, tačiau norime sužinoti. Tai – intriga.

Autorė yra minėjusi, kad nerašo detektyvo ar socialinio romano, jai esą rūpi tik psichologija ir poezija. Man neatrodo, kad detektyve turi būti mažai veikėjų psichologijos, o taip pat man nesuprantama, kaip galima atskirti veikėjų socialinę padėtį nuo jų psichologinės būsenos. Tačiau viskam uždėjus poezijos antspaudą, daug kas gali likti neišteisinta. (Nors kodėl poezijai leidžiama tai, ko neleidžiama prozai?)

Poetinė proza (poetic prose) – tai proza, turinti daug poezijos savybių, jos tekstas nėra eiliuotas, jame daug metaforų, gali pasigirsti ir ritmas, ir rimas, gali atsirasti ir viena kita eilutė. Jei poezija yra subjektyvi, tai poetinė proza ko gera – irgi. Gali būti konkrečiosios poezijos/prozos savybių, kai ima veikti, tampa svarbus ne tik teksto turinys, bet ir teksto formatas. Apie tai rašiau straipsnyje Konkreti proza“ (nuoroda).

Riba tarp poezijos ir prozos vis plonėja. Kritikai kartais nesutaria, ką skaito: poetinę prozą ar prozą poezija? Išties būtų aiškiau, jei pavadinimai būtų suteikiami atsižvelgiant tik į teksto formatą: kaip ilgas tekstas vadinamas romanu, o trumpas – novele, taip ir eiliuotas tekstas galėtų būti poezija, o rašytas ištisai – proza. Man patinka, kai eilėraštyje atsiranda siužetas, naratyvas, veikėjo balsas. Taip pat man patinka, kai prozos tekste – muzika.

Skaitant Černiauskaitę tos muzikos neišgirdau. Tekstas sklandus, tačiau ritmas nepatraukia dėmesio. Iš visų poezijos atributų labiausiai atpažinčiau palyginimus ir metaforas. Ir ne tik sakinyje, bet ir visame kūrinyje, pačioje idėjoje, siužete. Romanas nuo pat pradžių priminė sapną ar pasaką (išties abu dalykai labai artimi). Kadangi autorė atsiriboja nuo socialinės prozos ir detektyvo – nors jos veikėjai akivaizdžiai turi socialinį statusą, o siužetas nuo pat pirmos dalies primena detektyvą – tai galime atsipalaiduoti ir neieškoti objektyvumo ir veikėjų veiksmų išteisinimo.

Nuo pat pradžių iškyla klausimai, kuriuos tenka ignoruoti. Kodėl šeima (Izabelė ir Liudas) nusprendė įsivaikinti našlaitį iš prieglaudos? Kodėl tik moteris renkasi našlaitį, o vyras yra nuošalyje? Kaip realiai galėjo atsitikti toks blatas“: našlaitis įvaikinamas šeimai, kuriai išties nebūtų suteikiama tokia teisė? Nelegaliai įsivaikinti padeda Izabelės draugė Beatričė – išties ji padaro veiksmą, kuris vadinamas… prekyba žmonėmis? Įvaikinti atiduodamas berniukas, akivaizdžiai turintis emocinių problemų, negana to, Beatričė žino baisią paslaptį, dėl kurios juolab nereiktų berniuko atiduoti draugei, tačiau nedaro pastangų pakeisti jos nuomonę. Be to, ar galima neatpažinti biologinių vaiko tėvų, kai matai ir vaiką ir abu jo gimdytojus, nors ir ne visus tris vienu metu? Abejotina. Galbūt. Apie tai autorė nesiplečia, mes turime tai priimti kaip faktą.

Gerai, patikėsim, tačiau nuo šiol apie Černiauskaitės romaną kalbėkime ne kaip apie realistinį, o kaip simbolinį, mistinį.

Pagrindinė romano veikėja Izabelė (nuo Elžbieta – hebrajų kalboje prisiekiu dievu“) vadovaujasi nuojautomis, o ne sveiku protu. Jos problema prasideda anaiptol ne tuo momentu, kai įvaikinamas emocinių sutrikimų turintis pamestinukas rusišku vardu – Ilja Voronovas (Ilja – iš graikų dievo galia“). Tai jau atoveiksmis į kitą problemą – Izabelės vyras Liudas jai neištikimas. Nuo pat santykių pradžios tarp jų stovėjo moteris – Beatričė. Izabelės ir Liudo sūnus Gailius – ligotas vaikas, jam nutinka epilepsijos priepuoliai. Jis mirs – tokia motinos nuojauta, kuri persiduoda vaikui (Gailius net garsiai išsako savo įsitikinimą, jog tėvai ruošiasi jo mirčiai, todėl iš anksto priėmė į šeimą kitą vaiką, tą patį byloja jo dienoraštis).

Prieglaudoje Izabelė išsirenka Ilją, kuris yra tarsi pasiutęs lapiukas: nuskriaustas, sužalotas, paliktas, jis keršyja pasauliui. Sveikas protas galėtų pasufleruoti, kad tokio vaiko nereikia parsivesti, tačiau taip neatsitinka. Izabelė bando prisijaukinti laukinuką, o jis elgiasi nenuspėjamai, smurtauja – netgi įkanda jos tikram vaikui! Motinos instinktas tyli, motina nepaiso pavojaus signalų, nedaro nieko, kad apsaugotų savo tikrą vaiką. Tuo pat metu vėl problemos su vyru – jis neištikimas. Ji žino su kuo – su Beatriče. Ji sužino, kad Ilja yra jos vyro ir Beatričės vaikas. Įtampa tarp jų auga ir pagaliau sprogsta. Nuoga paklaidžiojusi po pievas naktį, Izabelė randa jėgų išmesti Liudą iš namų. Pareikalauja, kad Liudas grąžintų Ilją į vaikų namus. Po kelių metų Ilja pabėga iš vaikų namų ir nuduria Gailių. Izabelė tyčia neišduoda žudiko. Liudas ima globoti protą pradandančią savo žmoną ir vėl bando suartėti, tačiau Izabelė išsilaisvina ir mokosi gyventi viena.

Nuo pat pradžios iki galo romane neaišku, kas čia darosi? Kas vyksta? Apie ką ta istorija? Sakyčiau, apie moters intuiciją. Intuicija – pernelyg abstraktu. Ar tai apie berniuko nužudymą? Ar tai apie atleidimą žudikui? Ar tai apie santykius tarp vyro ir moters? Ar tai apie meilę? Jeigu apie viską – tai apie nieką. Kas yra pagrindinė vidinė romano problema? Nes nužudymas ir intriga pradžioje – tik išorinė ir jeigu tik ji svarbi, tai mes skaitome detektyvą, o ne psichologinį romaną…

Pažiūrėkime į simbolius. Didžiausią vaidmenį romane atlieka lapės. Ilja vadinamas lapiuku, papjauna lapę, kurią buvo prisijaukinę prieglaudos vaikai, po to panašiai papjauna Gailių. Lapės kailis yra oranžinis, ryžas“ – kaip Izabelės ir jos tėvo rausvi plaukai, kaip apelsinai, per kuriuos po Gailiaus mirties bendrauja Izabelė ir Liudas. Rausva ar raudona taip pat ir gaisro spalva – kai liepsnojanti Izabelė“ pati uždega tvartą. Įtempus vaizduotę galima būtų oranžinę spalvą susieti ir su koriais, kurie pirmiausia pasirodo namo verandoje (spalvoti stikliukai), o vėliau ir Izabelės bei Liudo pirmosios kūniškos sueities scenoje.

Pasakose lapė yra gudrus, apsukrus gyvūnas, kuris gali pagelbėti, tačiau gali būti ir pavojingas. Kai kuriose vakarų šalyse lapė laikoma raganos įsikūnijimu, todėl turi antgamtinių galių – sugeba iššaukti audrą, kalnų griūtį, numarinti žmogų. Kinijoje ir Japonijoje tikima, kad lapė gali moterims sukelti isteriją ir sudrumsti protą. Mitologijoje, o taip pat Viduramžių alegorijose lapės vaidmuo yra paradoksalus: gudri ir žiauri, gašli ir padlaižūnė, tačiau labai atsargi ir moka mėtyti pėdas. Lapė taip pat ir dievo Dioniso gyvūnas, o vienas iš Dioniso alternatyvių vardų yra Bassareus, iš graikų kalbos išvertus – lapė. Lapės simbolis perėjo į krikščioniškąsias alegorijas: čia ji tapo tikėjimo simboliu, kadangi tyrinėja pasaulį pasikliaudama klausa, kaip ir krikščionis priima dieviškąsias paslaptis pasikliaudamas savo ausimis (per žodį), o ne akimis. Taigi lapė yra ta, kuri pažįsta tai, kas nematoma. Saint Exupery Mažajame prince“ Lapė sako, kad tikri dalykai yra tik tie, kurie išorėje nematomi, tačiau matomi širdimi.**

Įdomu, kad Černiauskaitės romane lapės įvaizdis liečia tris pagrindinius veikėjus: Izabelę, Gailių ir Ilją. Jie visi, kaip ir lapė, gyvena ir geriausiai jaučiasi miško prieglobstyje. Miškas pasakose – pasąmonės buveinė. Autorė priskiria šią sferą moteriai. Namas prilyginamas įsčioms, verandos vitražų koriai“ (prie kurių mėgsta būti lapiukas“ Ilja) siejasi su sekso metu varvančiais koriais“, moteris ir vaikai guli lapės oloje arba sniege išsikastoje oloje (gimdos simbolis), o vyras yra svetimkūnis, iš miesto, iš sąmonės, jis gali tik lankytis moters pasaulyje: Tas eglynas yra Izabelės“, sako Liudas p.127.

Jei lapė gali būti ir raganos (krikščionybėje ji susijusi su Šėtonu), ir tikėjimo Dievu (Ilja – dievo galia) įsikūnijimas, tai mums tenka iš jos veiksmų spręsti, kuriai pusei ji priklauso.

Lapės atstovai – Izabelė ir Ilja – veikia išvien. Moteris pagimdė vaiką išdavusiam vyrui. Ji jaučia, kad yra išduota, todėl intuityviai parsiveda į namus būtent to vyro nesantuokinį vaiką. Tas vaikas yra jos ginklas – ji jaučia jo galią. Kai vyras paliks ją, tai bus tas, kuris nužudys jų bendrą vaiką. Ji neišduos žudiko. Žiūrint iš krikščioniškos perspektyvos, tai galima būtų pavadinti atleidimu. Nežiūrint iš krikščioniškosios perspektyvos – suveikė Izabelės šešėlinė pusė, tamsioji pusė, ji yra ragana – ir pati, kito rankomis, nužudė savo vaiką! Beje, ar toks elgesys neprimena vieno mito?

Kas, jeigu Izabelė – Medėja? Taptų suprantama, kodėl Izabelė/Medėja neišduoda savo sūnaus žudiko. Romane tai nepaaiškinta, dangstomasi pasąmoningais dalykais, kurių neįmanoma, o gal nevalia suvokti, teisinama moteriška intuicija…

Išties tai nėra taip jau mistiška. Šiais laikais vis atsiranda moterų, kurios aiškinasi savo santykius su vyrais per vaikus – keršija vyrams per vaikus, kai kada juos sunkiai emociškai traumuoja arba net nužudo. Tai vadinamasis Medėjos kompleksas.

Krikščionybė iš esmės yra patriarchalinė sistema ir yra nusistačiusi prieš antrąją lytį“ – moterį, moteriškumą, moters seksualumą (seksualinį moters ryšį su vyru). Černiauskaitė, galbūt pati to nejausdama, perteikė moters savinaikos schemą. Nesugebėdama bendrauti, kurti sveikų santykių su vyru, jos veikėja turi pateisinti savo nepilnavertiškumą, išgrynintį savo, kaip kekšės, praeitį, išsivalyti – ir ji tai daro gimdymo, kūdikių pagalba. Tad logiška, kad sunykus ryšiui su vyru, vaikas irgi turi mirti. Tai – kerštas, gilus, kylantis iš pasąmonės, o gal iš gimdos. Tai baisus kerštas visų pirma sau. Tai gryna moters savinaika. Net orgazmas pagrindinės veikėjos jaučiamas kaip mirties rutulys [kuris] nežmonišku greičiu atrieda palaimos koridoriais“.

Kitas romano veikėjos Izabelės gyvenimo momentas – paauglystėje, po motinos mirties, su ja vienoje lovoje miegodavo tėvas, kuris darė keistus veiksmus: (…) suveržė ją iš nugaros rankomis ir kojomis, karštu lanku, ir iki aušros pasiinkšdamas alsavo į kaklą. (…) Iš pradžių ji galvojo, kad turi paklusti, palikti tą gėdingą karštį tamsai, o dieną gyventi po senovei.“ Izabelė stengėsi uždegti šviesą, kad tėvas nesigultų šalia, bet sykį lempa neužsidegė (perdegė) ir: Jis surakino delnais Izabelei pakaušį ir nugręžė į sieną, verksmingai dūsavo į kasas. Ir pamažėle, tarsi kovodamas su tamsa, veržė karštu lanku.“ (p.51-53) Vadindamas dukrą savo žmonos vardu – Judita…

Šis įvykis ne esminis, aprašytas glaustai, tačiau jis duoda suprasti apie Izabelės santykių su vyrais problemų šaknį. Buvusi savo tėčiaus žmona“, po jo mirties ji parsiveda vyrą, apie kurio neištikimybę iš anksto nujaučia – viskas baigsis tragiškai…

Negaliu nekreipti dėmesio į socialinę veikėjų aplinką. Juk tyčia autorės pasirinkta, kad pagrindinė veikėja yra dailininko duktė, bandanti eiti tėvo pėdomis, o jos išrinktasis yra baigęs Pedagoginį institutą, lituanistiką – jie yra tam tikro sluoksnio atstovai. Ne, nėra jie tokie pat, kaip koks santechnikas ir buhalterė. Kai įsivaizduoju dailininkę su lituanistu, mintyse kai ką jiems atleidžiu – keistenybes, išsišokimus, betvarkę aplinkoje ir galvoje… Bjaurus stereotipas! O gal autorė jiems profesijas parinko netyčia?

Gerai, Černiauskaitė tikrai prisišaukė“ personažus, apie kuriuos pasakojo ne pirmuoju, o trečiuoju asmeniu – tačiau tai dar nereiškia, kad pasakojimas objektyvus – jie taip panašūs į ją pačią, kad tenka gūžtelėti pečiais: o ar tai nėra jos asmeninės dramos, nuoskaudos ir iš pasąmonės iškylančios problemos? Ar tai visgi nėra autorės intymi išpažintis?

Kol kas visa Černiauskaitės kūryba man atrodo kaip rašymas iš nuosavos gimdos. Sukus apsukus ji vis tiek sugrįš prie palyginimų, simbolių, metaforų, kurios nurodys į fiziologinę moters savybę – gebėjimą gimdyti. Iš esmės nesutinku su tokiu moters vietos apibrėžimu. Taip, mes galime gimdyti. Tačiau galime ir negimdyti – argi tuomet netampama moterimi? O gal prarandamas moteriškumas? O gal ne moterys yra tos, kurios rašo mokslinius darbus kvantinės fizikos srityje? Atrodo, jau turėtų būti pasenęs stereotipas, kad intuicija – išimtinai moterų sfera, o vyrams – tik sausas protas. Tai skamba neįtikinamai vien prisiminus, kiek krikščionybėje buvo mistikų vyrų… Arba kiek Romantizmo poetų tarp kojų nešiojo kiaušinius… Jau nekalbant apie jausmingą homoseksualių vyrų pasaulį – beje, kai kurie iš jų taip groteskiškai pamėgdžioja išorinį moteriškumą, kad supranti jo dirbtinumą – tai tik manieros. Japonų No teatro aktoriai – vyrai – suvaidina moterį geriau, negu moterys…

Teiginys, kad visa tai, kas miglota, protu nepaaiškinama ir mistiška, priklauso moters psichikai, manęs neįtikina. Gyvenime sutinku daug išmintingų, racionalių moterų ir, tiesą sakant, su tokiomis mane ir traukia bendrauti. Paslapties ir mistikos, neįspėjamo seksualumo, neišsakomų pažadų nešiotojos man atrodo netikros, o vyrai, susisiejantys su jomis – nelaimingi.

Skaitydama šį romaną aš pasigedau moters… žmogiškumo. Černiauskaitės moteris – ligota, nesubalansuota, negalinti giliai susisieti su vyru, nerandanti su juo kontakto, o galiausiai ir nebeieškanti jo. Nesiplėsiu apie tai, kokia vieta ir kiek jos skiriama romane vyrams, bet trumpai tariant – jų personažai daug lėkštesni, jie yra tik figūrėlės, vaisintojai, kuriais atsikratoma, kai pašaukia Motina Gamta (beje, tai ne tiek krikščioniška, kiek pagoniška ar net New Age). To liguistumo ir mirties persunktas visas kūrinys, nors bandyta išvesti viską į optimistinį galą.

Krikščionybė išstūmė, nužudė, sudegino ant laužo, uždraudė minėti tamsiąją moters prigimties pusę. Tačiau tai, kas represuojama, sugrįžta dviguba jėga. Jei Černiauskaitė neignoruotų tamsiosios pusės, tai galbūt jos pagrindinė veikėja Izabelė susidorotų su savo vidine problema.

Finale klausimas – kodėl? – lieka atviras, o gal pačios autorės net nesuvoktas, net neiškeltas, nes problemos sumaltos, sumestos į viena. Izabelė išsivaduoja iš nevykusios sąjungos su vyru, ji keliauja į kalnus (toks štampas) atrasti naujos savęs, tačiau vėl sutinka Ilją, žudiką, kuris taip ir liko laisvas. Tai jos pačios šešėlis, kuris klaidžios ir visą gyvenimą neduos ramybės, vers bėgti, slėptis. Nuo ko? Nuo savęs…

Autorės ryškus, vietomis nuostabą ir pasigėrėjimą keliantis impresionizmas, sugebėjimas įsigyventi į veikėjų charakterius ir duotąsias aplinkybes, tūlam skaitytojui (o ypač skaitytojai) gali užtemdyti protą ir sukurti įspūdį, kad taip ir turi būti, moterys turi būti nesuvokiamos, nesuvoktos, jos yra tamsa. (Vieno rusiško filmo personažas, kai nesuprasdavo, kodėl jo pavaldinės verkia, sakydavo: Eto štoto ženskoje“ – tai kažkas moteriška.)

Marguerite Duras (Atspirties taškas – tamsa“) yra sakiusi, kad moterys turi sukurti savo platformą, rašyti ne kaip vyrai, rasti savo atspirties tašką. Žinoma, tai nelengva, nes mes, moterys, užaugome skaitydamos daugiausia vyrų kurtą literatūrą. Aš asmeniškai nemėgstu skirstyti literatūros pagal autorių lytis ir teksto kokybės kriterijus taikau vienodus. Visgi sutinku su Duras mintimi, kad moterys rašo iš tamsos. Drįsčiau teigti, kad rašyti iš tamsos nėra tas pats, kas rašyti tamsą. Šiame romane dar per daug tamsos…

——————————————————————-

* Iš interviu Būtina išeiti iš siauro savo susireikšminimų pasaulėlio“, Lietuvos rytas“, 2009 (nuoroda tekstai.lt). 

** Naudotasi Marie-Louise von Franz Puer Aeternus“ (Sigo Press, 1981), p. 93-94.

Reklama

5 atsakymai į “Rašymas iš gimdos

  1. Nenoriu kritikuoti, bet mano manymu, Sandra, tau vis dėlto nepavyko išankstinio nusistatymo pastatyti į kampą. :) Recenzijoje juntama pagieža, ji pastebima net sintaksėje.

  2. Man rodos Sandra sudeliojo klaustukus logiskai, ir be pagiezos. Juk akivaizdu, kad LSC kurinys nera tobulas.

  3. Kalbu ne apie LSC kūrinį (neabejoju, kad kūrinys silpnas), o apie tai, kaip jis recenzuojamas.Geroje recenzijoje, kaip ir gerame kūrinyje neturi matytis autoriaus. Net jei rašomi asmeniški ir net intymūs dalykai.

  4. Cia juk asmeninis tinklarastis, o ne chrestomatinis vadovelis:) Mane kaip tik domina autores santykis, ir mazai rupi, ar tekstas atitinka recenziju rasymo taisykles.

  5. Aš net nenorėčiau šitų savo komentarų apie knygas (ir autorius) vadinti recenzijom, bet komentatoriai taip ėmė vadinti. Manyčiau, visose profesionalų recenzijose jaučiamas jų autorius. Kai kurie kritikai dargi rašo tam, kad pasirodytų, kokie jie gudrūs. O gal ir aš taip darau? Visa, kas žmogiška, man nėra svetima ;)