Mėlynbarzdžio nelaisvėje

Apie Renatos Šerelytės romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“ („Alma littera“, 2008).

Su autore gyvenime esu susitikusi, tačiau mes nesam pažįstamos. Kažkada trumpai dirbau su jos vyru, kuris pasamdė mane vienam projektui – turėjau vaidinti jo šešėlių (lėlių) teatre. Repeticijos vykdavo režisieriaus namie, tiesiogine prasme Renatos Šerelytės virtuvėje. Kartais rašytoja užeidavo išsivirti kavos, o gal išvirti ir mums, jau tiksliai nepamenu.

Perspėju apie tai todėl, kad pažįstant autoriaus aplinką nėra lengva kai ko nežinoti, skaitant jo kūrinius. Tai, kas nebuvusiam jo virtuvėje atrodys kaip pramanas, buvusiam – atrodys tiesa. Man sunku nematyti baltų siūlų, kuriais sudaigstytas Šerelytės romanas. Norėčiau tikėti, kad matyčiau juos šiaip ar taip, netgi ir nieko nežinodama apie jos asmeninį gyvenimą. Tačiau taip pat norėčiau būti kuo labiau objektyvi. Manau, būtų sveika, jei visi Lietuvos kritikai savo recenzijose pažymėtų, kokiais ryšiais yra susiję su autoriumi. Nes daugelis yra susiję ir netgi labai glaudžiai.

Nemėgau Šerelytės prozos jau iš seniau. Nesu iki galo perskaičiusi nė vieno jos didelės apimties kūrinio (šis – pirmas). Kai dar dėsčiau scenos kalbą, viena mano studentė pasirinko skaityti ištrauką, berods, iš romano „Ledynmečio žvaigždės“. Prisipažinsiu, spustelėjau, kad studentė persigalvotų. Stipriai spustelėti nereikėjo. Ką padariau? Paprašiau garsiai perskaityti pasirinktą teksto gabaliuką ir drauge pasiaiškinti, ką autorė turi omenyje, kokia čia istorija, kas čia vyksta. Abi su studente priėjom bendros išvados, kad mes to negalime suprasti. Veiksmas visiškai neaiškus (o tai aktoriui nenaudinga), tad lieka beletristika, kupina nukrypimų, kuriais demonstruojamas nepaprastas autorės išprusimas. Naiviam studentui (ar kitam skaitytojui mazochistui) tai tikrai gali sukurti stiprų pirmąjį įspūdį. Tačiau antrasis įspūdis – jau netgi nemalonus, gal net žeminantis.

Dabar, skaitydama „Mėlynbarzdžio vaikus“ (antras bandymas perskaityti iki galo, pirmą kartą ištvėriau tik iki pusės), pradėjau kai ką matyti. Man svarbu suvokti ne tik kaip mane veikia šios autorės tekstai, bet ir kodėl jie tokie.

Visų pirma, akivaizdu, kad tarp viršelių ir vėl pateko pirmas (ir paskutinis) romano eskizas. Nesakau, kad autorė (kaip ir 99% kitų lietuvių autorių) netaisė, negražino, nestumdė teksto gabaliukų. Ne, šito aš jau negaliu žinoti. Tačiau autorė neperrašė viso romano antrą ar trečią, ar penktą kartą. Kokie to požymiai?

Nesusiklostęs santykis tarp autorės ir jos personažų, t.y. pačios autorės balsas mums kalba visose dalyse ir visuose veikėjų amžiaus tarpsniuose. Todėl mažametis vaikas apie rūsį gali pasakyti: „Matyt, toks buvo architekto maniako planas: kad pajustum nebūties dvelkimą, kabodamas virš bedugnės“ (p.36).

Neatsirandantis ryšys tarp autorės ir skaitytojo. Nes autorė neturėjo laiko pati atsitraukti nuo teksto ir perskaityti jį pašalinio žmogaus, skaitytojo akimis – jei būtų padariusi tai, tikiu, kai kurių vulgarių familiarumų nebūtų palikusi (jie atrodo kaip desperatiškas bandymas suartėti su skaitytoju, juokinimas – bet nejuokinga).

Bergždžios konflikto paieškos. Niekaip neužmezgama pasakojimo intriga. Su kiekviena kūrinio dalimi autorė tarsi pradeda romaną iš naujo: nuo veikėjų ir aplinkybių aprašymo.

Didelė techninė problema (ir aiškus pirmojo eskizo simptomas) yra sujauktas laiko pojūtis. Jeigu skaitai ir nejauti, kaip greitai ar lėtai eina laikas kūrinyje, jei p. 99 (kaip tai atsitiko man) supranti, kad iki šiol skaitei ne penkiamečio, o nuo kažkur jau paauglio mintis, tai norisi arba mesti knygą į kampą, arba skaityti iš pradžių.

Nesubalansuotas kiekvienam veikėjui skirtas dėmesys. Nors pati kūrinio struktūra ir aiški, tačiau skyrių skaičiai sufleruoja, kad tvarka susiklostė spontaniškai, išsisukinėjant iš situacijos, berašant pirmąjį eskizą. Skaičius atstovauja veikėjai (bevardžiai): 1 – Motina, 2 – Sūnus, 3 – Dukra, 4 – Mažylis (jauniausias brolis). Skyrių seka yra tokia:

123 123 123 123 123 123 / 23 23 23 23 / 3 3 3 3 / 4 / 3

Iš čia matome, kad Motinai skirti 6 skyriai, Sūnui – 10, Dukrai – 15, Mažyliui – 1. Kūrinio struktūra negali neturėti prasmės, negali būti tiesiog tokia, atsitiktinė, „kaip išėjo“. Ir kažin ar tai sutapimas, kad Motinos linija dingsta būtent ten, kur kiekvieną rašytoją pirmajame eskize ištinka didžiausia „vidurio romano“ krizė? Kai iki pusės romano laikomasi vienos tvarkos, o nuo pusės – kitos, turi būti labai svarbi priežastis, kodėl yra taip, o ne kitaip. Ta priežastis tarsi yra, bet manęs neįtikina svarumu – Sūnaus personažas miršta, o Motinos vėlė – „pasiliuosuoja“ (nežinau, kaip kitaip paaiškinti jos dingimą anapusybės miglose). Na ir kas? Kodėl tuomet Sūnaus vėlė nekalba toliau iš anapus? (O vidinis balsas man jau seniai buvo pasakęs: neieškok čia logikos…)

Pagaliau tie jau minėtieji nukrypimai. Dokumentiniame filme Šerelytė yra prisipažinusi: „Lyrikė aš esu, lyrikė.“ Pridursiu: ne šiaip lyrikė, o lyrinių nukrypimų meistrė. Sukaį šalį, kur tik randa progą, klaidžioja, ieško, ką čia dar poetiško pamatyti ir parašyti. Vienu žodžiu, vargsta.

Štai viename interviu net pasakė, kad rašymas jai yra katorga. Skaitant jos romaną tikrai jautėsi, kad daug iškentėta! Rašant pirmąjį eskizą tikrai tenka paspausti, sudominti save, apgauti, priversti save rašyti bet ką vien tam, kad ant stalo atsirastų šilta krūvelė, chaosas, iš kurio vėliau sukursi pasaulio tvarką. Tik Šerelytei turbūt tas katorgos rezultatas atrodo vertas dėmesio ir pagarbos – rašydamas kenti, o kai baigi rašyti, katorga baigiasi, džiūgaudamas siunti rezultatą leidėjui… Nieko naujo, tai romantiškasis kūrybos įsivaizdavimas, labai gajus Rytų ir Pietvakarių Europoje (ir net tik).

Deja, gyvenimas yra chaosas, o kūryba – rišlių istorijų žvejojimas tame chaose. Literatūroje kuriamas priežastingumas (causality – priežastis iššaukia pasekmę), net jei ir labai keista, kaip sakytum, paskaitęs postmoderno kūrinius, bet tvarka kūriniuose yra sukuriama. Nebūtinai pirmajame eskize, bet būtinai – galutiniame.

Parašius pirmąjį eskizą laukia svarbi užduotis: atpažinti pagrindinį įvykį, aplink kurį suksis romano siužetas. Jei pirmasis eskizas yra ir paskutinysis, to pagrindinio įvykio teks ieškoti literatūros kritikams ir skaitytojams. Jei jie to norės.

Sėdus rašyti antrąjį ar n-tąjį eskizą, daug gražaus teksto neretai tenka išmesti. Nes grožis be turinio – grožis, neparemiantis pagrindinio pasakojimo (naratyvo) linijos – yra tuščias, beprasmis balastas. Kill your darlings! – žudyk savo brangiuosius… Atmetus visą tą Šerelytės „grožio saloną“ – ne visos teksto vietos netgi atlieka grožio paskirtį, kai kurios atrodo nuobodžios, pritemptos ar vaizduotei neįkandamos – ne kažin kas ir lieka. Kad galėtum puošti, reikia turėti ką puošti… Bet romano pagrindinis įvykis pačios autorės yra neatrastas, o ir atsispiriama ne nuo jo, bet nuo vienos metaforos.

Su ta metafora man jau perskaičius atvartą buvo neaišku – kaip išsisuks ar susuks, kaip įmanoma susieti sovietmečio nusikaltimus ir traumas su Mėlynbarzdžio problema? Atvarte, beje, viskas daugmaž sklandu, ir jeigu tarp viršelių būtų tai, kas ant viršelio, autorei nuo savęs pridėčiau dar vieną premiją (už šį romaną ji yra gavusi keletą).

Mėlynbarzdis – savotiškas praėjusio laikmečio simbolis, įkūnijantis autoritarinę santvarką ir žmogaus nuasmeninimą. Mėlynbarzdžio vaikai yra sistemos vaikai, užaugę prie uždrausto kambario durų ir išmokę laikytis taisyklių: tylėk, paklusk ir vykdyk. Jų izoliacija, melancholija, nenoras ir nesugebėjimas veikti, aktyvaus gyvenimo baimė, nepaprastas jautrumas sau ir abejingumas aplinkiniams, adekvačios emocinės išraiškos nerandantys jausmai jau yra tapę savotišku reiškiniu. Su tuo susiduria psichiatrai bei psichologai, tai matome skaitydami kriminalines kronikas ar stebėdami visuomeninio, politinio gyvenimo tendencijas.

Iš tiesų šitas, turbūt pačios autorės rašytas, plepsis (ieškau lietuviško atitikmens žodžiui „blurb“) tampa grandiozine kūrinio mintimi, kurios skaitydamas turi pats ieškoti chaose, o tai labai vargina. Juolab, kad tos pažadėtosios minties pačiame kūrinyje netgi nėra. Ir tai suvoki maždaug tuo pačiu metu, kaip ir kitą dalyką: Šerelytės romanas nuo pusės pavirsta… esė.

Negali pykti, atvarte apie tai neakivaizdžiai taip pat buvo perspėta, bet tik dabar tai matau:

Šis romanas – tai pasakojimas, kuriame trijų pasakotojų balsai susilieja į vientisą išpažinties srautą. Išpažįstant geidžiama ne tik išgyventi tragediją, bet ir perteikti tragedijos katarsį. Perteikti tai, kas iškelia žmogaus sielą virš kančios, apvalo ją, išgrynina ir atleidžia.

Matote? Trys balsai (o kur dingo ketvirtas – Mažylio?) susilieja į vieną. Ir tai yra išpažintis. Išpažintis kieno? – Autorės. Neabejotina, kad taip ir yra, nes liudija ir daugiau ženklų: dedikacija broliams Dainiui ir Piotrui (Dukros bevardžiai broliai irgi – vienas lietuvis, kitas pusiau rusas), pats apsisprendimas neduoti personažams pramanytų vardų (taip sukuriant iliuziją, kad tekstas yra dokumentinis), Dukros (alter ego) profesija – rašytoja… Turi „ūmų choleriką“ vyrą (tiesa), dukrą ir sūnų (tiesa), gyvena mediniame name Antakalnio pradžioje (tiesa)… Rašytojos gimtinė – Kupiškis… Anksti neteko motinos, gyveno Rusijoje ir t.t. Žodžiu, pramano romane nedaug. Eseistinių pasipasakojimų „apie gyvenimą“ – debesys. Tie, kas skaito „Mėlynbarzdžio vaikus“, iš tiesų skaito Renatos Šerelytės gal kiek ir iškreiptą, bet asmeninę, tikrą išpažintį.

Nejauku? Gerai. Kaip dabar su tuo Mėlynbarzdžiu ir kokia yra šios pasakos problema? Atvarte rašoma: „Pasaką apie Mėlynbarzdį žino kiekvienas.“ Bet tai netiesa. Juk pasaka – ne lietuviška. Aš apie ją beveik nieko nežinojau iki tol, kol pastebėjau, kad išleistas šis romanas. 2009-aisiais pasirodė prancūzų režisierės Catherine Breillat filmas „Mėlynbarzdis“ (orig. „Barbe Bleue“), kuris tiksliai iliustruoja problemą. C.G.Jungo pasekėja Marie-Luise von Franz* apibendrino ją taip:

Mėlynbarzdis yra žudikas ir niekas daugiau; jis negali transformuoti savo žmonų ar transformuotis pats. Jis įkūnija mirtinus, žiaurius Animus aspektus pačioje demoniškiausioje jų formoje; nuo jo galima tik pabėgti. (…) Animus negatyvioje formoje (…) atskiria moterį nuo gyvybės ir sunaikina jos gyvenimą. (p. 169-170)

Analizuojant pasaką iš C.G.Jungo perspektyvos, Mėlynbarzdžio niekaip negalėtum paversti išoriniu agresoriumi – jis atstovauja vidiniam neperkalbamam blogiui, kurį savyje turi kiekviena moteris. Tarus, kad Mėlynbarzdis yra rusų tautybės patėvis, o pastarasis atstovauja visai sovietinei santvarkai, pametama pasakos prasmė. Mėlynbarzdis nebėra Animus, jis tampa projekcija (nesąmoningas savo paties geismų ir emocijų perkėlimas į kitą asmenį). Tai reikštų, kad savo paties agresiją mes priskiriame kitam, šio romano kontekste – rusui patėviui ar sovietinei sistemai. Kaltindami kitą, mes atsisakome matyti savo blogį ir todėl negalime jo suvaldyti, negalime pasikeisti patys. Tikrasis blogio šaltinis nebus sunaikintas, ir skriaudos nesiliaus. Dingus patėviui, atsiras kitas, kuris užims jo vietą. Auka šauksis budelio ir būtinai ras jį. Auka darys viską, kad nepaaiškėtų, jog ji visai ne auka. Štai kur tikrasis siaubas.

Dominuojanti Šerelytės išpažinties tema – skriauda, kurią ji patyrė iš visų aplinkinių. Romanas tampa keršto įrankiu, negailestingai (dažnai šaržuotai) vaizduojamas patėvis, tėvas, o antroje romano pusėje (kai jis virsta esė), šaržuojami svetimieji: negeras universiteto dėstytojas, negera buto šeimininkė, negeras darbdavys leidyklos redaktorius (ar direktorius), negeras kritikas, negeri turtingi diedai, kurie ją dulkino, negeras vyras, kuris nemoka užjausti. Su savo alter ego (Duktės personažu) elgiamasi kiek kitaip. Iki esamojo pasakojimo laiko ji yra „durna“ – į ją, kaip ir kitus personažus Šerelytė žiūri iš aukšto (čia vis tie nesusiklostę, atsitiktiniai santykiai su savo romano personažais). Tačiau eseistinėje pasakojimo dalyje jau atsiranda pagarba (sau). Tampa aišku, kieno tiesos mes čia klausėmės. Kas čia tokia skaito protingas knygas, kurių pavadinimų mes net negirdėję.

Keistoka ta Šerelytės išpažintis: nuodėmės, tiesa, pasisakomos, tačiau ne visos. Išpažintis neatveria tiek, kad galėtume susipažinti su autore kaip tikru, gyvu žmogumi, ji mums taip ir lieka prisidengusi manieringos „ponios rašytojos“ kauke. Tarsi Dostojevskio „Idioto“ scenoje, kai žaidžiamas Ferdyščenko pasiūlytas žaidimas „pasakyk apie save ką nors labai gėdingo“, ir Nastasjos Filipovnos tvirkintojas su didžiausia atgaila pasipasakoja apie tai, kaip kažkam pagailėjo gėlių (ar panašiai). Šerelytė sako tik tas nuodėmes, už kurias jai niekas nenukirs galvos. Baisesnes nuodėmes daro (jai) kiti, o ji – tik vargšė auka (pvz. ji visai nenori sekso, ją tik kiti prievartauja).

O kas, jeigu nuodėmė yra ne parašyti eilėraštį apie Leniną, o iš tiesų, rimtai tikėti šviesiu rytojumi ir pamiršti savo mirusią motiną? Ir niekados neieškoti jos kapo? Neieškoti savo brolio, likusio gyventi Rusijoje, atiduoto į vaikų namus? Kaip atsitiko, kad knygoje taip ir nesiaiškinama motinos nusižudymo priežastis – net nesuprasi, ar tai tikrai nusižudymas? Nesupratau, kodėl motina susidėjo su tuo žiauriu vyru? Kas ji buvo tokia? Aukštasis išsilavinimas? Kas jai atsitiko ir kodėl tai atsitiko?

Šerelytė rašė šį romaną, būdama savo motinos amžiaus, tai suprantama, kad pats rašymas jai buvo stipri patirtis. Kokia puiki proga susitikti su savimi, prisiminti, susipažinti. Kaip atsitiko, kad autorė pasidavė izoliacijai, melancholijai, nenorui ir nesugebėjimui suprasti, nenugalėjo aktyvaus gyvenimo baimės (net kūrinyje! jokio veiksmo, nepasinaudota tokiomis puikiomis užuomazgomis!), nemato, kad yra nepaprastai jautri sau, tačiau abejinga aplinkiniams (kitų personažai parašyti neįsigyvenus, jiems net vietos skirta daug mažiau, negu sau pačiai!), ir jos jausmai neranda adekvačios išraiškos? Ar būtų kitaip parašyta, jei autorė suvoktų, jog Mėlynbarzdis yra jos pačios dalis? Ar nepastebėtų ir „sutapimo“, kad bėgdama nuo vienos Mėlynbarzdžio projekcijos, ištekėjo už kitos?

Bijau, kad neaiškiai sakau. Ne, Šerelytė romane aprašė daug dalykų, žiaurių, atvirų, apgailėtinų, ji suminėjo daug veikėjų charakterių savybių ir daug sunkių gyvenimo aplinkybių. Jos romane, gerai susikaupus, gali suprasti, kas vyksta, tačiau neaišku, kodėl vyksta. Į klausimą „kodėl?“ prašoma atsakyti mums, skaitytojams. Ir taip jau yra, kad man įdomu į jį atsakyti, kadangi pati esu rašytoja, ir domiuosi lietuvių rašytojų problemomis. Tačiau ar tai yra vertingas meno kūrinys? Ar jis atlieka užduotį, ar papasakoja apie sovietmečio kartos vaikus? Plepsis pasako daugiau už visus 200 puslapių teksto. Tekste – subjektyvus pilstymas. Šerelytės alter ego problema – nėra jos kartos problema. Pačios Šerelytės problema – yra jos kartos problema. Katorga čia nepadės. Padės normalus požiūris į rašymą – kaip normalų, sąmoningą darbą.

Objektyvumas neatsiranda pirmajame eskize. Autorius privalo atsitraukti nuo medžiagos. Jei pagrindinis veikėjas yra jo alter ego – tai atsitraukti reikia dar toliau. Tavo paties personažas turi būti adekvatus. Antraip skaityti kūrinį kada nors bus labai gėda. Čia geriausiu atveju. Blogiausiu – niekas nepasikeis ir toliau rašysi, užsirakinęs toje pačioje nevaisingoje schemoje. Tokių „užsirakinusių“ autorių lietuvių literatūroje – daug. Visi bandymai papasakoti apie savo kartą perdėm subjektyvūs ir todėl su skaitytoju nevyksta dialogas. Kol kas esu skaičiusi tik vieną puikią knygą sovietmečio kartos tema, ir tai yra amerikietės lietuvės Laimos Vincės dienorašių knyga „Lenino galva ant padėklo“ (išleista 2008 m., Rašytojų sąjungos leidykla). Nieko nepridursi – iš toli matosi geriau. Tačiau privalu, būtina visiems atsitraukti nuo savo kūrinio – bent jau padėjus jį kuriam laikui į stalčių.

Pati Mėlynbarzdžio metafora yra puiki, tačiau šiame romane ja tinkamai nepasinaudota. Kaip ir minėjau, tai, kad Mėlynbarzdis kažkam atstovauja, radau atvarte, plepsyje, o ne pačiame tekste. Vieno kito metaforos paminėjimo (tai atsitinka porą kartų romano pradžioje ir porą – pabaigoje) nepakanka, kad ji taptų pagrindine kūrinio ašimi.

Pabaigai norėjau paanalizuoti vieną iškalbingą romano pastraipą. Kalba Dukra (Šerelytės alter ego):

Pirmosios knygos recenzijos – visai neblogos, nors vienas kritikas suskaičiavo visus pernelyg dažnai pasikartojančius jungtukus ir su apgailestavimu pridūrė, kad „tikriems tekstams“ mano patirtis esanti per menka ir per sklandi (neprasigėriau iki proto aptemimo ir negulėjau psichuškėj, sukdamasi nuo tarybinės kariuomenės, to ir neverta tikėtis, juk esu tik moteris). Iš dalies galima su tuo sutikti. Nuojautų ir sapnų literatūra niekas nevadina – tai tik chaotiška gelmė, virš kurios plevena šešėlis. Ir kritikui su sapnu nėra ką veikti, jis gi ne psichoanalitikas; sapnas – perdėm asmeniškas dalykas, baugus ir tamsus, atskirtas kaip uolėta sala, neturinti prieigų. Ir jeigu sala kūriny netikėtai atsiveria ir įneriu į jos užutėkį kaip dūžtantis laivas, tokia akimirka pati būna kaip sapnas. (p. 164)

Jau ne pirmą kartą randu kūrinį, kuriame autorius bando suvesti sąskaitas su kritiku, tačiau mano akyse pralaimi. Šerelytės kritikas, kas jis bebūtų, yra teisus. Taikliai pasakyta – autorės tekstai nėra „tikri tekstai“, ir šito niekaip nesumeluosi, šito niekaip neapginsi. Kalba eina apie tiesos jausmą. Bet kurio kaimo baba turi tokį, jeigu kalbasi su savimi nemeluodama. Gali kaip nori teisintis ir pašiepti kritiką, bet jis tikrai nereikalautų iš autorės prasigerti, gulėti psichuškėj ar būti ne moterimi, o vyru. Tikra tiesa, kad nuojautų ir sapnų niekas nevadina literatūra, nes neapmąstytas ir nesuvoktas sapnas taip ir lieka chaoso nuotrupa. Sapnus, nuojautas, nuotrupas jaučiame, matome, išgyvename mes visi.

Nebūtina tapti dailininku, kad imtum sapnuoti Salvadoro Dali paveikslų stiliumi. Tačiau tektų išmokti valdyti teptuką ir jausti drobę, tektų daug sužinoti apie apšvietimą, perspektyvą, spalvas ir potepius, idant savo sapnus galėtum įkūnyti paveiksle taip, kaip tai padarė Dali.

Kol kas Šerelytei sapnas  – „baugus ir tamsus“ dalykas, dargi „neturintis prieigų“. Taip neturėtų būti! Skaitytojui, nesidominčiam pasąmone – gal. Bet rašytojui – ne. Kokia katastrofa, kaip siaubinga ir liūdna skaityti, kad autorė, atsivėrus salai į tokį turtingą jos vidinių išgyvenimų pasaulį, neria į „užutekį kaip dūžtantis laivas“ ir nesugeba iš ten nieko išsinešti! Kitaip tariant, iš Šerelytės sapnų literatūra negimsta, ji nedraugauja su savo pasąmone (draugauti su ja – reiškia įsisąmoninti, išmokti skaityti jos siunčiamus ženklus). Tai gali būti gilesnės problemos simptomas. Net tampa ne taip svarbu, kad mes skaitome pirmąjį romano eskizą. Gal iš to simptomo ir romano atomazga – visiška impotencija – autorės alter ego išprotėja, t.y. nebesusitvarko su pasąmone, nugrimzta į jos dimensiją ir nebeišplaukia.

Kadaise australietė Carmel Bird, kelių knygų apie rašymą autorė, atkreipė mano dėmesį į tai, kokią reikšmę rašymui turi paties autoriaus asmenybė. Ar pažįsti save, ar esi pasirengęs susitikti su savimi ir susipažinti? Bird teigia, jog nesvarbu, kokia puiki tavo rašymo technika, kaip puikiai valdai žodį ir gimdai metaforas, anksčiau ar vėliau susidursi su siena, kurią teks arba pramušti galva, arba nueiti šalin (ir pamiršti rašytojo karjerą). Ta siena esi tu.

————————————————

*Marie-Luise von Franz „The Interpretation of Fairy Tales“

Reklama

5 atsakymai į “Mėlynbarzdžio nelaisvėje

  1. Man patinka tavo recenzijos. Tokios plačios, tiek daug visko apima. Ir visai kitokios nei tos, kurias aš kartais skaitau kultūrinėj spaudoj. Galbūt tavo domėjimasis rašymu ir pačios rašymas suteikia kiek kitokį požiūrį į recenzijų rašymą. Skaitydamas randu už ko užsikabinti ir apgalvoti įvairias problemas, kurias tu įžvelgi kitų autorių rašyme/kūriniuose.

  2. Tikrai tikrai, trūksta tokių recenzijų. Labai įdomu skaityti, nes jau koktu nuo pliurpalų toje “kultūrinėje“ spaudoje.

  3. Šiuo metu arenoje daugiausia labai jauni literatūros kritikai, dauguma jų per jauni, kad būtų pakankamai apsiskaitę, turėtų literatūrinį skonį. O žinių apie rašymo techniką jokiuose Lietuvos universitetuose net nedėsto… Taip kad iš kultūrinės spaudos dar ilgai nesulauksim rimtų recenzijų, bet aistros literatūrai jaunieji turi, tai gal iš jų kas ir užaugs. Reikia palaukti, kol perkops per trisdešimtmetį, tada paaiškės visas rimtumas. Beje, kai kurie vyresnieji kritikai nerašo, teisindamiesi, kad už tai jiems nemoka atitinkamo atlygio. Vien aistros literatūrai po kurio laiko jau nepakanka…