Elegantiškai tragikomiška

 

Audronės Girdzijauskaitės “Nutolę balsai / portretų metmenys”, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

Prieš keletą metų kokias dvi savaites pasiskanindama rytinę kavą skaičiau šios autorės memuarų knygutę „Atsiminimų salos”. Norėjau, kad ji būtų storesnė, ta knygutė, kad turėtų daugiau puslapių. Tik tiek iš jos ir tesugalvojau reikalauti. Tačiau mano draugė perskaičiusi papriekaištavo rimčiau: betgi kažkaip padrika, pasakojimo linija staiga nutrūksta, kažkodėl praleidžiami laikotarpiai, nesupratau ryšio. Supratau, kad šiai autorei daug atleidžiu. Iš meilės. Audronės Girdzijauskaitės (rašytinis) balsas man yra vienas maloniausių lietuvių literatūroje. Be to, aš ją pažįstu – ji mano buvusi teatro istorijos dėstytoja. Bet gerai, šiame komentare pastatykim asmeniškumus į kampą.

Jau senokai lietuvių teatro režisieriai ėmė dangstytis žodžiu „eskizas”. Nepavyko išbaigti spektaklio, matai, kad per mažai laiko, finansų, talento, nespėjai, kritai į kūrybos duobę? Padės prie pavadinimo pridurtas „eskizas”. Tai sumažina atsakomybę ir suteikia viltį, kad kada nors, galbūt, kaip nors bus sugrįžta prie spektaklio ir jis bus tik spektaklis. Deja, ne sykį projektas (dar vienas madingu tapęs žodis) prasideda ir baigiasi tik eskizu. Arba tapęs spektakliu praranda gyvybę.

Aš pati pasimokiau sykį, kai eskizo išbaigti man nebuvo leista, tad esu įsitikinusi, jog tas vienas žodelis atsakomybės prieš žiūrovą neatima. Kas jau yra premjeros dieną, tą ir žiūrim. Su knyga, sakyčiau, panašiai: kas jau pateko tarp viršelių, tą ir skaitom. Jei tai eskizai, iškarpos, metmenys, tai tiek ir tų pastangų įdėta. Mes juk puikiai jaučiame, ką reiškia išbaigti kūrinį, o ką reiškia pateikti eskizą. Jei portretų metmenys kabo dailės parodoje, tai turi būti priežastis, dėl kurios matome metmenis.

Man pasirodė, kad knygoje „Nutolę balsai”, kaip ir „Atminties salose”, autorei pritrūko kantrybės ar valios, ar žinių, kad paveikslai būtų išbaigti iki galo. O gaila.

Girdzijauskaitės eseistika – memuarai. Net jeigu ji aprašo kitus asmenis, ji į juos žvelgia per savo emocinės atminties prizmę. Daugelis aprašytųjų jau mirę. Beveik visus ji buvo gyvenime sutikusi, pabendravusi betarpiškai, kitaip sakant, prisilietusi. Beveik visus, nes iš bendro konteksto iškrenta Vega Vaičiūnaitė, apie kurią atsiliepta labai drungnai ir iš tolo.

Toks jausmas, kad knyga yra skirta tam tikrai „šeimai”. Tiems, kurie daugelį aprašytųjų pažinojo. Tiems, kurie pažįsta bent jau autorę (todėl į tą „šeimą” patenku ir aš). Pašaliniams žmonėms papildomos informacijos apie garsias personas tarsi ir nereikia, o apie negarsias galbūt ir nebus pasigendama. Kilus klausimui „o kodėl aš apie šitą žmogų skaitau?” galima atsiversti redakcijos prierašą ir rasti pateisinimą: „Portretuose kryžiuojasi esė, novelės ir prisiminimų žanrai (…).” Kuriame puslapyje tiesa, o kuriame fikcija, susiprask ar pajausk pats, skaitytojau. Kaip „šeimos” narė, prisipažinsiu, skaičiau tuos susikryžiavusius žanrus kaip pasakas ar paskalas.

Girdzijauskaitė kuria legendas apie žmones, kurie gyveno prieš mane, apie pasaulį, kuris kažkada buvo gyvas. Išties, galima sakyti, tai toks naujas lietuviškų memuarų pogrupis, kurį galima būtų pavadinti pagal Marcelijaus Martinaičio knygos pavadinimą: mes gyvenome.

Mes gyvenome – rašo ir aktorius, ir poetas, ir politikas, ir pop dainininkė, ir kirpėja. Mes gyvenome – nepamirškite mūsų. Teisę į balsą (į vietą mūsų atmintyje?) nori turėti kiekvienas. Bet ar nusipelnė? Patys savęs to neklausia. Normalu. Varomi mirties baimės jie bando kalbėti. Sakyk taip, kaip nori kad būtų buvę. Kalbėk, kol pats esi gyvas. Kai jau būsi po žeme, apie tave kalbės kiti. Rašys taip, kaip jiems atrodė, sakys ne tavo, o savo tiesą…

Pavyzdžiui, man būtų buvę smalsu paskaityti apie Girdzijauskaitės kolegę (ir berods gerą draugę) kitą teatro kritikę Ireną Aleksaitę. Kai dar su kursiokais trynėm siaurų Teatro ir kino fakulteto koridorių tapetus alkūnėmis, judvi atrodė neišskiriama pora ir komiškiausios mūsų anekdotų veikėjos. Ir iki šiol moku puikiai pamėgdžioti Girdzijauskaitės ir Aleksaitės dialogą, jų kontrastingą kalbėjimo manierą (pirmoji – melancholiška flegmatikė, antroji – sangviniška cholerikė).

(Štai vienas anekdotas: po Rimo Tumino „Maskarado” (spektaklis, kuriame pirmą kartą Lietuvos teatro istorijoje panaudota sniego mašina) generalinės peržiūros iš salės šlapiu veidu išeina garbi teatro kritikė ir sako pirmam sutiktam aktorinio studentui: „Dieve, taip gražu buvo… taip gražu… Kai scenoj pradėjo snigti, aš ir pradėjau verkti… Per ašaras nieko daugiau nemačiau…” Bet spektaklio recenzija, kupina impresijų ir emocijų, žinoma, pasirodė.)

Deja, garbios teatro kritikės šioje knygoje susitelkta ne į esančiuosius. Mirties kvapu ir persmelkta ši knyga (ir tai – nėra blogai). Tačiau: apie mirusius arba gerai, arba nieko. Ir: mirusieji neprisikels ir nepasakys, kaip iš tiesų buvo. Mirusysis nepasipriešins, jeigu visam pasauliui praneši apie jo seksualinę orientaciją. Štai nežinojau apie kino kritiko Sauliaus Macaičio meilę savo lyčiai, bet dabar žinosiu. Kodėl turėjau tai sužinoti iš šitos knygos? Ar pats Macaitis nebūtų tam prieštaravęs, jei būtų gyvas?

Knygos pristatyme paminėta, kad knygoje daug netikslių detalių. Ką gi, emocinė atmintis iškraipo! Tačiau pasigirdęs prisipažinimas, jog buvo rašyta remiantis emocine atmintimi, yra tokio kraipymo teisinimas. Dar kartą kratomasi atsakomybės. O taip norisi jos pareikalauti…

Šiek tiek pažinodama Girdzijauskaitę, nenustembu, kad jos tekstuose daugiau emocijų, nei intelektinių apmąstymų, formos aiškumo. Mokslo darbai ir laipsniai negali pakeisti žmogaus charakterio. Tokia jau ji yra, ir už tai ją turbūt daugelis myli. Gerai, kad buvo lemta atsidurti tarp įdomių savo laikmečio žmonių ir dabar gali apie juos papasakoti. Teisės (pareigos?) kalbėti iš jos neatimsi.

Jos stilius – ypatingas, nes ji apdovanota talentu įsižiūrėti ir prisiminti smulkmenas. Ne tik velnias yra detalėse, ir dievas yra detalėse. Ir šios autorės knygose detalės gyvena, jos mus veda per puslapius. Daiktai, drabužiai, maistas, gėrimai, pastatai, žmogaus charakterio bruožai sukuria tridimensinį vaizdą. Praeitis atgyja prieš mūsų akis. Išties meistriška.

Tačiau kiekvieno portreto struktūra anaiptol neapgalvota, juos visus, regis, jungia tik tai, jog jie portretai. Autorė staiga pernelyg įsigilina į vieną kokią puotą (su visais valgių ir gėrimų aprašymais) arba staiga viską persveria vienas koks asmeniškas prisiminimas visai ne apie tą personą, kurios vardas pavadinime, kažkodėl vienoje dalyje telpa du nelabai susiję žmonės – juos susieja artimos mirties datos… Skaitai ir klausi savęs: ar mirtis išties ir sieja šios knygos veikėjus? Bet juk ne visi aprašytieji (laimei) mirę!

Klibanti kūrinio struktūra man yra atmestinio požiūrio į amatą (techninę rašymo dalį) simptomas. Tam, kad struktūra būtų suveržta, tiksli, apgalvota, reikia, na, apgalvoti, o ne tik išjausti tekstus. Dabar gi skaitai ir jauti, kad vėjas laivę neša į vieną pusę, bet greitai pasikeis ir nuneš dar velniaižin kur. Toks nesaugumo jausmas.

Perskaičius tuos „portretų metmenis”, galvoje ryškėja ir kitas dalykas: iš tiesų autorė rašo ne apie kitus, o apie save pačią. Intymūs prisipažinimai apie savo ir veikėjų santykį, trivialūs ar lemtingą reikšmę turėję įvykiai, nepadailintas atvirumas, pamažėl atgręžia į vieną žmogų – autorę – nes visgi apie ją sužinome daugiausia. Tarsi sukryžiavę akis spoksotume į 3D piešinį ir įvairių veidų primargintame lape išryškėtų vienas portretas – Audronės Girdzijauskaitės. Nejučia imi savęs klausinėti: o kodėl aš skaitau apie ją? Kas ji tokia? Kodėl tiek daug turiu apie ją žinoti?

Pagalvojau, kad tai ir vėl lietuviškosios eseistikos ypatybė (užsiminiau apie tai įraše „Flirtas su literatūra”). Galų gale randi tik grynąją beletristiką, gražų pilstymą iš tuščio į kiaurą, pasūdant mirties grėsme ir pasaldinant pastebėjimais apie gyvenimo smulkmenų grožį. Kiekvienas puslapis tau šaukia: štai, štai, koks tas gyvenimas, štai, žiūrėk, žiūrėk, tai aš matau, aš! Pasakotojas nenorėtų išsiduoti, kad rašo tik apie save (ir yra įdomus tik pats sau), tačiau perskaičius jo knygą teprisimeni, jog matei patį – išsipūtusį, didelį, nuogą. Tokios pozos matyti (ir tokios prozos skaityti) neįmanoma neįsimylėjus autoriaus. O jei jau myli, tai pateisini: gero žmogaus turi būti daug. Ir pateisini, kad visi jo portretai tik vadinasi portretais, o iš tiesų yra vienas didelis autoportretas. Arba tiksliau – autoportreto metmuo.

Esu parašiusi, ir čia pakartosiu, Konstantino Stanislavskio perfrazuotą mintį: sunku matyti mylinčius save literatūroje, o ne literatūrą savyje. Girdzijauskaitė tikrai susipažinusi su fraze: mylėk ne save teatre, o teatrą savyje. Žinoma, tai nelengva. O gal net neįmanoma?

Žymus eseistas, Renesanso žmogus, Montaigne’is irgi rašė apie save. Dargi įžangoje prisipžino, kad jei ne tie laikai ir ne tie papročiai, tai stotų prieš skaitytoją nuogas ir necivilizuotas (perfrazuoju). Skaitydama jį vis galvoju, kaip dar nuogesnis jis būtų pasirodęs? Kita vertus, iš paties Montaigne’io – tik balsas. Taip, jis rašė apie save. Bet tai, kaip jis mąstė apie save, rodo, kad „aš pats” tėra prizmė, ne tik emocijų, bet ir intelekto prizmė, pro kurią žvelgiama į pasaulį, į kitus žmones, tekstus, daiktus ir reiškinius. Visgi Montaigne’io objektas yra pasaulis – subjekto akimis. (Panašiai atsiliepčiau ir apie W.G. Sebaldo užburiančią eseistiką.) Jei subjektas pats sau tampa alfa ir omega, pačiu svarbiausiu objektu, tai akys užsimerkia, ratas užsidaro, stoja vidiniai patamsiai. O jei tai duodama skaityti kitiems, tai jau paprastasis ekshibicionizmas.

Ne, Girdzijauskaitės negalėčiau pavadinti ekshibicioniste. Greičiau naivia (gerąja, švelniają prasme). Greičiausiai ji pati nežino, ką rašo.

Naivumu padvelkė autorės nuostaba, sužinojus, jog maniakine depresija sergantis žmogus nusižudė: „Buvau girdėjusi, kad Stasiui diagnozuota maniakinė depresija, bet kad šitaip…” (p. 337 „Jis liko aname krante”) Kažkas kažkam paskambino, ir atsirado papildoma vieta stojamuosiuose į institutą – „blatas”? „Persišviečianti siela” (iš aprašymo atrodo, kad buvo pilka vidutinybė, kažkieno statytinė) neleido reikštis lėlių teatre jaunajai kartai – korupcija? Arba autorė viena vyksta pas tūlą vyrą į sanatoriją „gelbėti” žymaus aktoriaus – bohemos išdykavimai? Taip pat ir į jos namus tūlas vyras užsuka pakalbėti, nors ji turi vyrą ir vaiką, o vėliau siūlo tekėti (ji ir vėl labai nustemba). Arba kažkoks vyrukas naktimis skambina iš Rusijos ir kalbina, tuo šiurpindamas autorės šeimą. Skaitai ir galvoji: ar autorė suvokia, kad ji buvo jauna graži moteris ir vyrai ją visaip mergino? O gal suvokia ir didžiuojasi, o vadinama tai bohemos gyvenimu?

Pamenu atvejį, kai ji Akademijoje mums kažką pasakojosi apie studentiškus laikus, ir anuomet mes, jauni, purvini ir pikti jaunuoliai, ciniškai kikenome iš jos atviravimo. Klausytis buvo nejauku, tarsi matytum dėstytojos apatinius. Tuo pačiu dingtelėjo, kad dėstytoja – naivus žmogus. Iš to begalinio naivumo ir tiesą visiems sako. Todėl nenuostabu, kad recenzuojamieji jai kartais ir „į snukį” pažadėdavo duoti ar grasindavo, kad tegul nepasirodo ant teatro slenksčio. O gal tai ne naivumas? Tuomet tikrai nežinau, kas.

Provincialumas. Autorė, regis, jo nemėgsta, mato ir parodo pirštu. Tuomet galvoji, o kas gi tai yra, tas provincialumas, kurio reikia bijoti? Jei geografiškai, tai visa Lietuva yra provincija. Jei turime omeny vidines žmogaus savybes, tai kartais atrodo, kad juo nuspalvinti ne tie portretai, kuriuos nurodo autorė. Ar tai aktorius Algimantas Masiulis, po kostiuminėmis kelnėmis mūvintis baltas teniso kojines, dovanojantis žiedus moterims, kuriuos su juo nemiega (?), „dirbantis” tam, kad įsiamžintų ateities knygose? Ar iš Barboros vaidmens neišeinanti Rūta Staliliūnaitė? Ar labai didinga persona, tačiau neapsiskaičiusi, ir mirties patale bijanti sugriauti savo išorinį įvaizdį, pianistė Aldona Dvarionaitė? Nepaprastai liūdnai man atrodė keli kiti tuštukai, „stilistai”, elegantiški žmonės.

Ak, jau ta elegancija. Skaitydama žaidžiau: rask kiekviename portrete žodį „elegantiškas”. Gal tik kokiuose trijuose neradau! Kas toji elegancija? Lietuvių kalbos žodynas nurodo, jog taip pavadinamas puošnumas, grakštumas. Lotynų kalbos žodis elegans, elegant– susijęs su eligere – rinkti, išrinkti. Anglų kalboje elegantiškas – rinktinis, išsiskiriantis savo grakštumu, stiliumi, išvaizda ir manieromis.

Elegantiškai atrodo Girdzijauskaitės knyga, jos išvaizda (kaip ir visų dailininko, neseniai išėjusio Anapilin, Romo Oranto knygos, Rašytojų sąjungos leidyklos braižas). Tačiau kai taip dažnai bandoma įteigti, jog tiek daug autorės matytų dalykų ir personų buvo elegantiškos, imu abejoti. Elegancija – toks tuščias žodis. Kažką nusprendžiantis už mane, skaitytoją. Norėčiau pati juo apdovanoti kurį personažą, daiktą ar reiškinį. Tačiau tarp šios knygos viršelių, mano manymu, pateko daugiau manieringų, nei elegantiškų, personų. Gražių, iš tiesų gražių žmonių, pilnavidurių asmenybių ne tik pasaulyje, bet ir Girdzijauskaitės knygoje maža. „Aukštų antakių”, mėlyno kraujo, įspūdingos pozos inteligentai man kelia gailestį.

Švelnų gailestį kelia visa ta knyga. Gaila tų aprašytų žmonių, nes daugumos iš jų gyvenimo istorijos, skirtingai nei jiems skirtos knygos dalys, yra išbaigtos – jie jau išėję. Gaila kai kurių portretuojamųjų, nes jie gyvenime buvo liūdnos vidutinybės. Autorė juos prisimena šviesiai, nostalgiškai, irgi su tam tikru gailesčiu. Gaila visų ir visko, net paties savęs. Skaitydama galvojau apie tai, koks beprasmis ir komiškas tas mūsų spurdėjimas, tie mūsų stiliai ir mados, tie mūsų tikslai ir siekiai. Mirtis visus sulygina ir ištrina, tarsi dailininkas trintuku, nusprendęs negadinti popieriaus ir ant to paties nupiešti kitus, kitų, jaunų žmonių veidus.

Nelabai supratau, kodėl knygos gale pridurta pavardžių rodyklė. Ar tai mokslo darbas? Portretų metmenys su pavardėmis, kad lengviau galėtum susirasti paminėtą save? Atrodo, kad suvardinti visi, kas tik buvo paminėti. Galėtum pamanyti, kad apie juos rasi pastraipą, tačiau štai susirandu Hansą Christianą Anderseną ir jo vardas tik prie pasakos pavadinimo „Undinėlė” (p. 316, „Mirties angelo paviliota”). Arba štai Karpiai (p. 71) – pasirodo, dvarininkai, autorė tvarkė jų archyvą, tik tiek apie juos. Tarsi žymos internetiniame puslapyje. O tokia pavardžių rodyklė sukuria klaidingą įspūdį, kad šioje knygoje pateikiama informacija apie asmenis galima pasitikėti…

Laiškų intarpai – ant ribos – neišteisinti. Suprask, kaip nori. Iš serijos „pasidaryk pats”.

Užbaigsiu savo komentarą ištrauka, kurią net garsiai perskaičiau savo vyrui. Ji savyje talpina visą tą „konfūzą”, kurį randi šioje knygoje. Novelė, memuaras, biografija? O gal tiesiog aukštojo stiliaus fragmentai, trikdantys, nuostabą keliantys:

Įžengėm į rūmus, pravėrėm aukštas baltas duris ir patekom į prieblandoje skendintį pusrūsio kambarį su langais į grafų rozariumą; vienoje iš lovų kažkas miegojo. „Liole, kelkis, turim viešnią!” Lola nenorom atsisėdo lovoje ir ėmė kumščiais trinti akis, visai kaip vaikas. Jos ilgi, juodi, garbanoti ir susivėlę plaukai supo dailų pailgą veidą. „Liole, parodyk Audronei savo krūtinę, nusivilk tuos marškinius, – sako Rasa.  – Aš jau sakiau jai, kokia tu graži.” „Na ir kam?” – nusistebi Liolė, bet, nors ir nenorom, traukia per galvą naktinius, nustumia antklodę ir droviai šypsosi, atvėrusi savo grožybes. Ir dabar matau ją, mieguistą ir panašią į kokią kreolų madoną… (p. 240, „Beieškant išėjusiojo pėdų”)

Advertisements

5 atsakymai į “Elegantiškai tragikomiška

  1. Neskaičiau šios knygos, bet man užkliuvo “kūrinio struktūros” reikalavimas. Kas turima omenyje? Ar turėjo būti sukurtas vieningas pasakojimas? Ar įausta kažkokia, visa jungianti gija? Tai asmeniška, bet man išties įdomu skaityti fragmentų kratinius, trumpų pastebėjimų virtines, dienoraščius, ir niekad neatėjo į galvą reikalauti, kad tai būtų sujungta į kažkokią nuoseklią formą. Antai Kafkos dienoraščiuose radau vieno būsimo romano eskizą, vos keletas puslapių. Bet jame kažkas pagauta, ir skaitai, suvokdamas, kad visai nenori žinoti kaip šis eskizas virto romanu. Tas eskizas yra savarankiškas ir įdomus pats savaime.

  2. Ačiū už klausimą.

    Nepasakyčiau, kad trūksta vientiso pasakojimo, apjungiančio visus portretus. Tai, kad pasirinkta “portretų galerija”, savaime puikus, aiškus visos knygos struktūros rėmas. Va dėl visa jungiančios (minties, temos) gijos tai taip, trūksta jos. Arba tiksliau, ja tampa ir ima dominuoti pačios autorės asmuo, jos autobiografija, o to kažin ar siekta. Man panašu, kad tai atsitiko nesąmoningai, nevaldomai.

    Kliba ne visos knygos, o kiekvieno portreto struktūra. Tai ir turėjau omenyje, rašydama kad “vėjas neša laivę”.

    Man taip pat patinka skaityti nebaigtus tekstus, nuotrupas, dienoraščius. Tačiau skirtingai skaitau gyvų ir mirusių autorių. Lietuvių literatūroje randu per daug nebaigtų, nesutvarkytų tekstų, kuriuos autoriai pateikė kaip nebepataisomą gėrį. Garbės tokie nedaro.

    Visgi, kaip “šeimos” narė, perskaičiau šią knygą su malonumu ir jums rekomenduočiau. Gal rasit pažįstamų…

  3. Labai ydomu. Butinai perskaitysiu. Ka dar is lietuviu autoriu rekomenduotumet?

  4. Sunkus atvejis su tom rekomendacijom… Susilaikysiu. Mano svajonė – iki gyvenimo galo perskaityti bent dešimt gerų šiuolaikinių lietuvių prozos knygų. Tokių, kad skaitydamas nedarytum nuolaidų dėl to, kad lietuviškos. “Kaip Lietuvai – gerai…” Ar jums teko tokių skaityti?

  5. Hahaha:) Lietuviu autoriu skaitau labai mazai, nes domiuosi jais gan chaotiskai, ir nezinau kas siuose baruose vyksta. Taciau pastebejau, kad net ir darydama nuolaida, jog tai lietuviska knyga – daznai susierzinu ir nesugebu jos yveikti. Labai lauksiu jusu “Desimtuko”!