Mėlynbarzdžio nelaisvėje

Apie Renatos Šerelytės romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“ („Alma littera“, 2008).

Su autore gyvenime esu susitikusi, tačiau mes nesam pažįstamos. Kažkada trumpai dirbau su jos vyru, kuris pasamdė mane vienam projektui – turėjau vaidinti jo šešėlių (lėlių) teatre. Repeticijos vykdavo režisieriaus namie, tiesiogine prasme Renatos Šerelytės virtuvėje. Kartais rašytoja užeidavo išsivirti kavos, o gal išvirti ir mums, jau tiksliai nepamenu.

Perspėju apie tai todėl, kad pažįstant autoriaus aplinką nėra lengva kai ko nežinoti, skaitant jo kūrinius. Tai, kas nebuvusiam jo virtuvėje atrodys kaip pramanas, buvusiam – atrodys tiesa. Man sunku nematyti baltų siūlų, kuriais sudaigstytas Šerelytės romanas. Norėčiau tikėti, kad matyčiau juos šiaip ar taip, netgi ir nieko nežinodama apie jos asmeninį gyvenimą. Tačiau taip pat norėčiau būti kuo labiau objektyvi. Manau, būtų sveika, jei visi Lietuvos kritikai savo recenzijose pažymėtų, kokiais ryšiais yra susiję su autoriumi. Nes daugelis yra susiję ir netgi labai glaudžiai.

Nemėgau Šerelytės prozos jau iš seniau. Nesu iki galo perskaičiusi nė vieno jos didelės apimties kūrinio (šis – pirmas). Kai dar dėsčiau scenos kalbą, viena mano studentė pasirinko skaityti ištrauką, berods, iš romano „Ledynmečio žvaigždės“. Prisipažinsiu, spustelėjau, kad studentė persigalvotų. Stipriai spustelėti nereikėjo. Ką padariau? Paprašiau garsiai perskaityti pasirinktą teksto gabaliuką ir drauge pasiaiškinti, ką autorė turi omenyje, kokia čia istorija, kas čia vyksta. Abi su studente priėjom bendros išvados, kad mes to negalime suprasti. Veiksmas visiškai neaiškus (o tai aktoriui nenaudinga), tad lieka beletristika, kupina nukrypimų, kuriais demonstruojamas nepaprastas autorės išprusimas. Naiviam studentui (ar kitam skaitytojui mazochistui) tai tikrai gali sukurti stiprų pirmąjį įspūdį. Tačiau antrasis įspūdis – jau netgi nemalonus, gal net žeminantis.

Dabar, skaitydama „Mėlynbarzdžio vaikus“ (antras bandymas perskaityti iki galo, pirmą kartą ištvėriau tik iki pusės), pradėjau kai ką matyti. Man svarbu suvokti ne tik kaip mane veikia šios autorės tekstai, bet ir kodėl jie tokie.

Visų pirma, akivaizdu, kad tarp viršelių ir vėl pateko pirmas (ir paskutinis) romano eskizas. Nesakau, kad autorė (kaip ir 99% kitų lietuvių autorių) netaisė, negražino, nestumdė teksto gabaliukų. Ne, šito aš jau negaliu žinoti. Tačiau autorė neperrašė viso romano antrą ar trečią, ar penktą kartą. Kokie to požymiai?

Nesusiklostęs santykis tarp autorės ir jos personažų, t.y. pačios autorės balsas mums kalba visose dalyse ir visuose veikėjų amžiaus tarpsniuose. Todėl mažametis vaikas apie rūsį gali pasakyti: „Matyt, toks buvo architekto maniako planas: kad pajustum nebūties dvelkimą, kabodamas virš bedugnės“ (p.36).

Neatsirandantis ryšys tarp autorės ir skaitytojo. Nes autorė neturėjo laiko pati atsitraukti nuo teksto ir perskaityti jį pašalinio žmogaus, skaitytojo akimis – jei būtų padariusi tai, tikiu, kai kurių vulgarių familiarumų nebūtų palikusi (jie atrodo kaip desperatiškas bandymas suartėti su skaitytoju, juokinimas – bet nejuokinga).

Bergždžios konflikto paieškos. Niekaip neužmezgama pasakojimo intriga. Su kiekviena kūrinio dalimi autorė tarsi pradeda romaną iš naujo: nuo veikėjų ir aplinkybių aprašymo.

Didelė techninė problema (ir aiškus pirmojo eskizo simptomas) yra sujauktas laiko pojūtis. Jeigu skaitai ir nejauti, kaip greitai ar lėtai eina laikas kūrinyje, jei p. 99 (kaip tai atsitiko man) supranti, kad iki šiol skaitei ne penkiamečio, o nuo kažkur jau paauglio mintis, tai norisi arba mesti knygą į kampą, arba skaityti iš pradžių.

Nesubalansuotas kiekvienam veikėjui skirtas dėmesys. Nors pati kūrinio struktūra ir aiški, tačiau skyrių skaičiai sufleruoja, kad tvarka susiklostė spontaniškai, išsisukinėjant iš situacijos, berašant pirmąjį eskizą. Skaičius atstovauja veikėjai (bevardžiai): 1 – Motina, 2 – Sūnus, 3 – Dukra, 4 – Mažylis (jauniausias brolis). Skyrių seka yra tokia:

123 123 123 123 123 123 / 23 23 23 23 / 3 3 3 3 / 4 / 3

Iš čia matome, kad Motinai skirti 6 skyriai, Sūnui – 10, Dukrai – 15, Mažyliui – 1. Kūrinio struktūra negali neturėti prasmės, negali būti tiesiog tokia, atsitiktinė, „kaip išėjo“. Ir kažin ar tai sutapimas, kad Motinos linija dingsta būtent ten, kur kiekvieną rašytoją pirmajame eskize ištinka didžiausia „vidurio romano“ krizė? Kai iki pusės romano laikomasi vienos tvarkos, o nuo pusės – kitos, turi būti labai svarbi priežastis, kodėl yra taip, o ne kitaip. Ta priežastis tarsi yra, bet manęs neįtikina svarumu – Sūnaus personažas miršta, o Motinos vėlė – „pasiliuosuoja“ (nežinau, kaip kitaip paaiškinti jos dingimą anapusybės miglose). Na ir kas? Kodėl tuomet Sūnaus vėlė nekalba toliau iš anapus? (O vidinis balsas man jau seniai buvo pasakęs: neieškok čia logikos…)

Pagaliau tie jau minėtieji nukrypimai. Dokumentiniame filme Šerelytė yra prisipažinusi: „Lyrikė aš esu, lyrikė.“ Pridursiu: ne šiaip lyrikė, o lyrinių nukrypimų meistrė. Sukaį šalį, kur tik randa progą, klaidžioja, ieško, ką čia dar poetiško pamatyti ir parašyti. Vienu žodžiu, vargsta.

Štai viename interviu net pasakė, kad rašymas jai yra katorga. Skaitant jos romaną tikrai jautėsi, kad daug iškentėta! Rašant pirmąjį eskizą tikrai tenka paspausti, sudominti save, apgauti, priversti save rašyti bet ką vien tam, kad ant stalo atsirastų šilta krūvelė, chaosas, iš kurio vėliau sukursi pasaulio tvarką. Tik Šerelytei turbūt tas katorgos rezultatas atrodo vertas dėmesio ir pagarbos – rašydamas kenti, o kai baigi rašyti, katorga baigiasi, džiūgaudamas siunti rezultatą leidėjui… Nieko naujo, tai romantiškasis kūrybos įsivaizdavimas, labai gajus Rytų ir Pietvakarių Europoje (ir net tik).

Deja, gyvenimas yra chaosas, o kūryba – rišlių istorijų žvejojimas tame chaose. Literatūroje kuriamas priežastingumas (causality – priežastis iššaukia pasekmę), net jei ir labai keista, kaip sakytum, paskaitęs postmoderno kūrinius, bet tvarka kūriniuose yra sukuriama. Nebūtinai pirmajame eskize, bet būtinai – galutiniame.

Parašius pirmąjį eskizą laukia svarbi užduotis: atpažinti pagrindinį įvykį, aplink kurį suksis romano siužetas. Jei pirmasis eskizas yra ir paskutinysis, to pagrindinio įvykio teks ieškoti literatūros kritikams ir skaitytojams. Jei jie to norės.

Sėdus rašyti antrąjį ar n-tąjį eskizą, daug gražaus teksto neretai tenka išmesti. Nes grožis be turinio – grožis, neparemiantis pagrindinio pasakojimo (naratyvo) linijos – yra tuščias, beprasmis balastas. Kill your darlings! – žudyk savo brangiuosius… Atmetus visą tą Šerelytės „grožio saloną“ – ne visos teksto vietos netgi atlieka grožio paskirtį, kai kurios atrodo nuobodžios, pritemptos ar vaizduotei neįkandamos – ne kažin kas ir lieka. Kad galėtum puošti, reikia turėti ką puošti… Bet romano pagrindinis įvykis pačios autorės yra neatrastas, o ir atsispiriama ne nuo jo, bet nuo vienos metaforos.

Su ta metafora man jau perskaičius atvartą buvo neaišku – kaip išsisuks ar susuks, kaip įmanoma susieti sovietmečio nusikaltimus ir traumas su Mėlynbarzdžio problema? Atvarte, beje, viskas daugmaž sklandu, ir jeigu tarp viršelių būtų tai, kas ant viršelio, autorei nuo savęs pridėčiau dar vieną premiją (už šį romaną ji yra gavusi keletą).

Mėlynbarzdis – savotiškas praėjusio laikmečio simbolis, įkūnijantis autoritarinę santvarką ir žmogaus nuasmeninimą. Mėlynbarzdžio vaikai yra sistemos vaikai, užaugę prie uždrausto kambario durų ir išmokę laikytis taisyklių: tylėk, paklusk ir vykdyk. Jų izoliacija, melancholija, nenoras ir nesugebėjimas veikti, aktyvaus gyvenimo baimė, nepaprastas jautrumas sau ir abejingumas aplinkiniams, adekvačios emocinės išraiškos nerandantys jausmai jau yra tapę savotišku reiškiniu. Su tuo susiduria psichiatrai bei psichologai, tai matome skaitydami kriminalines kronikas ar stebėdami visuomeninio, politinio gyvenimo tendencijas.

Iš tiesų šitas, turbūt pačios autorės rašytas, plepsis (ieškau lietuviško atitikmens žodžiui „blurb“) tampa grandiozine kūrinio mintimi, kurios skaitydamas turi pats ieškoti chaose, o tai labai vargina. Juolab, kad tos pažadėtosios minties pačiame kūrinyje netgi nėra. Ir tai suvoki maždaug tuo pačiu metu, kaip ir kitą dalyką: Šerelytės romanas nuo pusės pavirsta… esė.

Negali pykti, atvarte apie tai neakivaizdžiai taip pat buvo perspėta, bet tik dabar tai matau:

Šis romanas – tai pasakojimas, kuriame trijų pasakotojų balsai susilieja į vientisą išpažinties srautą. Išpažįstant geidžiama ne tik išgyventi tragediją, bet ir perteikti tragedijos katarsį. Perteikti tai, kas iškelia žmogaus sielą virš kančios, apvalo ją, išgrynina ir atleidžia.

Matote? Trys balsai (o kur dingo ketvirtas – Mažylio?) susilieja į vieną. Ir tai yra išpažintis. Išpažintis kieno? – Autorės. Neabejotina, kad taip ir yra, nes liudija ir daugiau ženklų: dedikacija broliams Dainiui ir Piotrui (Dukros bevardžiai broliai irgi – vienas lietuvis, kitas pusiau rusas), pats apsisprendimas neduoti personažams pramanytų vardų (taip sukuriant iliuziją, kad tekstas yra dokumentinis), Dukros (alter ego) profesija – rašytoja… Turi „ūmų choleriką“ vyrą (tiesa), dukrą ir sūnų (tiesa), gyvena mediniame name Antakalnio pradžioje (tiesa)… Rašytojos gimtinė – Kupiškis… Anksti neteko motinos, gyveno Rusijoje ir t.t. Žodžiu, pramano romane nedaug. Eseistinių pasipasakojimų „apie gyvenimą“ – debesys. Tie, kas skaito „Mėlynbarzdžio vaikus“, iš tiesų skaito Renatos Šerelytės gal kiek ir iškreiptą, bet asmeninę, tikrą išpažintį.

Nejauku? Gerai. Kaip dabar su tuo Mėlynbarzdžiu ir kokia yra šios pasakos problema? Atvarte rašoma: „Pasaką apie Mėlynbarzdį žino kiekvienas.“ Bet tai netiesa. Juk pasaka – ne lietuviška. Aš apie ją beveik nieko nežinojau iki tol, kol pastebėjau, kad išleistas šis romanas. 2009-aisiais pasirodė prancūzų režisierės Catherine Breillat filmas „Mėlynbarzdis“ (orig. „Barbe Bleue“), kuris tiksliai iliustruoja problemą. C.G.Jungo pasekėja Marie-Luise von Franz* apibendrino ją taip:

Mėlynbarzdis yra žudikas ir niekas daugiau; jis negali transformuoti savo žmonų ar transformuotis pats. Jis įkūnija mirtinus, žiaurius Animus aspektus pačioje demoniškiausioje jų formoje; nuo jo galima tik pabėgti. (…) Animus negatyvioje formoje (…) atskiria moterį nuo gyvybės ir sunaikina jos gyvenimą. (p. 169-170)

Analizuojant pasaką iš C.G.Jungo perspektyvos, Mėlynbarzdžio niekaip negalėtum paversti išoriniu agresoriumi – jis atstovauja vidiniam neperkalbamam blogiui, kurį savyje turi kiekviena moteris. Tarus, kad Mėlynbarzdis yra rusų tautybės patėvis, o pastarasis atstovauja visai sovietinei santvarkai, pametama pasakos prasmė. Mėlynbarzdis nebėra Animus, jis tampa projekcija (nesąmoningas savo paties geismų ir emocijų perkėlimas į kitą asmenį). Tai reikštų, kad savo paties agresiją mes priskiriame kitam, šio romano kontekste – rusui patėviui ar sovietinei sistemai. Kaltindami kitą, mes atsisakome matyti savo blogį ir todėl negalime jo suvaldyti, negalime pasikeisti patys. Tikrasis blogio šaltinis nebus sunaikintas, ir skriaudos nesiliaus. Dingus patėviui, atsiras kitas, kuris užims jo vietą. Auka šauksis budelio ir būtinai ras jį. Auka darys viską, kad nepaaiškėtų, jog ji visai ne auka. Štai kur tikrasis siaubas.

Dominuojanti Šerelytės išpažinties tema – skriauda, kurią ji patyrė iš visų aplinkinių. Romanas tampa keršto įrankiu, negailestingai (dažnai šaržuotai) vaizduojamas patėvis, tėvas, o antroje romano pusėje (kai jis virsta esė), šaržuojami svetimieji: negeras universiteto dėstytojas, negera buto šeimininkė, negeras darbdavys leidyklos redaktorius (ar direktorius), negeras kritikas, negeri turtingi diedai, kurie ją dulkino, negeras vyras, kuris nemoka užjausti. Su savo alter ego (Duktės personažu) elgiamasi kiek kitaip. Iki esamojo pasakojimo laiko ji yra „durna“ – į ją, kaip ir kitus personažus Šerelytė žiūri iš aukšto (čia vis tie nesusiklostę, atsitiktiniai santykiai su savo romano personažais). Tačiau eseistinėje pasakojimo dalyje jau atsiranda pagarba (sau). Tampa aišku, kieno tiesos mes čia klausėmės. Kas čia tokia skaito protingas knygas, kurių pavadinimų mes net negirdėję.

Keistoka ta Šerelytės išpažintis: nuodėmės, tiesa, pasisakomos, tačiau ne visos. Išpažintis neatveria tiek, kad galėtume susipažinti su autore kaip tikru, gyvu žmogumi, ji mums taip ir lieka prisidengusi manieringos „ponios rašytojos“ kauke. Tarsi Dostojevskio „Idioto“ scenoje, kai žaidžiamas Ferdyščenko pasiūlytas žaidimas „pasakyk apie save ką nors labai gėdingo“, ir Nastasjos Filipovnos tvirkintojas su didžiausia atgaila pasipasakoja apie tai, kaip kažkam pagailėjo gėlių (ar panašiai). Šerelytė sako tik tas nuodėmes, už kurias jai niekas nenukirs galvos. Baisesnes nuodėmes daro (jai) kiti, o ji – tik vargšė auka (pvz. ji visai nenori sekso, ją tik kiti prievartauja).

O kas, jeigu nuodėmė yra ne parašyti eilėraštį apie Leniną, o iš tiesų, rimtai tikėti šviesiu rytojumi ir pamiršti savo mirusią motiną? Ir niekados neieškoti jos kapo? Neieškoti savo brolio, likusio gyventi Rusijoje, atiduoto į vaikų namus? Kaip atsitiko, kad knygoje taip ir nesiaiškinama motinos nusižudymo priežastis – net nesuprasi, ar tai tikrai nusižudymas? Nesupratau, kodėl motina susidėjo su tuo žiauriu vyru? Kas ji buvo tokia? Aukštasis išsilavinimas? Kas jai atsitiko ir kodėl tai atsitiko?

Šerelytė rašė šį romaną, būdama savo motinos amžiaus, tai suprantama, kad pats rašymas jai buvo stipri patirtis. Kokia puiki proga susitikti su savimi, prisiminti, susipažinti. Kaip atsitiko, kad autorė pasidavė izoliacijai, melancholijai, nenorui ir nesugebėjimui suprasti, nenugalėjo aktyvaus gyvenimo baimės (net kūrinyje! jokio veiksmo, nepasinaudota tokiomis puikiomis užuomazgomis!), nemato, kad yra nepaprastai jautri sau, tačiau abejinga aplinkiniams (kitų personažai parašyti neįsigyvenus, jiems net vietos skirta daug mažiau, negu sau pačiai!), ir jos jausmai neranda adekvačios išraiškos? Ar būtų kitaip parašyta, jei autorė suvoktų, jog Mėlynbarzdis yra jos pačios dalis? Ar nepastebėtų ir „sutapimo“, kad bėgdama nuo vienos Mėlynbarzdžio projekcijos, ištekėjo už kitos?

Bijau, kad neaiškiai sakau. Ne, Šerelytė romane aprašė daug dalykų, žiaurių, atvirų, apgailėtinų, ji suminėjo daug veikėjų charakterių savybių ir daug sunkių gyvenimo aplinkybių. Jos romane, gerai susikaupus, gali suprasti, kas vyksta, tačiau neaišku, kodėl vyksta. Į klausimą „kodėl?“ prašoma atsakyti mums, skaitytojams. Ir taip jau yra, kad man įdomu į jį atsakyti, kadangi pati esu rašytoja, ir domiuosi lietuvių rašytojų problemomis. Tačiau ar tai yra vertingas meno kūrinys? Ar jis atlieka užduotį, ar papasakoja apie sovietmečio kartos vaikus? Plepsis pasako daugiau už visus 200 puslapių teksto. Tekste – subjektyvus pilstymas. Šerelytės alter ego problema – nėra jos kartos problema. Pačios Šerelytės problema – yra jos kartos problema. Katorga čia nepadės. Padės normalus požiūris į rašymą – kaip normalų, sąmoningą darbą.

Objektyvumas neatsiranda pirmajame eskize. Autorius privalo atsitraukti nuo medžiagos. Jei pagrindinis veikėjas yra jo alter ego – tai atsitraukti reikia dar toliau. Tavo paties personažas turi būti adekvatus. Antraip skaityti kūrinį kada nors bus labai gėda. Čia geriausiu atveju. Blogiausiu – niekas nepasikeis ir toliau rašysi, užsirakinęs toje pačioje nevaisingoje schemoje. Tokių „užsirakinusių“ autorių lietuvių literatūroje – daug. Visi bandymai papasakoti apie savo kartą perdėm subjektyvūs ir todėl su skaitytoju nevyksta dialogas. Kol kas esu skaičiusi tik vieną puikią knygą sovietmečio kartos tema, ir tai yra amerikietės lietuvės Laimos Vincės dienorašių knyga „Lenino galva ant padėklo“ (išleista 2008 m., Rašytojų sąjungos leidykla). Nieko nepridursi – iš toli matosi geriau. Tačiau privalu, būtina visiems atsitraukti nuo savo kūrinio – bent jau padėjus jį kuriam laikui į stalčių.

Pati Mėlynbarzdžio metafora yra puiki, tačiau šiame romane ja tinkamai nepasinaudota. Kaip ir minėjau, tai, kad Mėlynbarzdis kažkam atstovauja, radau atvarte, plepsyje, o ne pačiame tekste. Vieno kito metaforos paminėjimo (tai atsitinka porą kartų romano pradžioje ir porą – pabaigoje) nepakanka, kad ji taptų pagrindine kūrinio ašimi.

Pabaigai norėjau paanalizuoti vieną iškalbingą romano pastraipą. Kalba Dukra (Šerelytės alter ego):

Pirmosios knygos recenzijos – visai neblogos, nors vienas kritikas suskaičiavo visus pernelyg dažnai pasikartojančius jungtukus ir su apgailestavimu pridūrė, kad „tikriems tekstams“ mano patirtis esanti per menka ir per sklandi (neprasigėriau iki proto aptemimo ir negulėjau psichuškėj, sukdamasi nuo tarybinės kariuomenės, to ir neverta tikėtis, juk esu tik moteris). Iš dalies galima su tuo sutikti. Nuojautų ir sapnų literatūra niekas nevadina – tai tik chaotiška gelmė, virš kurios plevena šešėlis. Ir kritikui su sapnu nėra ką veikti, jis gi ne psichoanalitikas; sapnas – perdėm asmeniškas dalykas, baugus ir tamsus, atskirtas kaip uolėta sala, neturinti prieigų. Ir jeigu sala kūriny netikėtai atsiveria ir įneriu į jos užutėkį kaip dūžtantis laivas, tokia akimirka pati būna kaip sapnas. (p. 164)

Jau ne pirmą kartą randu kūrinį, kuriame autorius bando suvesti sąskaitas su kritiku, tačiau mano akyse pralaimi. Šerelytės kritikas, kas jis bebūtų, yra teisus. Taikliai pasakyta – autorės tekstai nėra „tikri tekstai“, ir šito niekaip nesumeluosi, šito niekaip neapginsi. Kalba eina apie tiesos jausmą. Bet kurio kaimo baba turi tokį, jeigu kalbasi su savimi nemeluodama. Gali kaip nori teisintis ir pašiepti kritiką, bet jis tikrai nereikalautų iš autorės prasigerti, gulėti psichuškėj ar būti ne moterimi, o vyru. Tikra tiesa, kad nuojautų ir sapnų niekas nevadina literatūra, nes neapmąstytas ir nesuvoktas sapnas taip ir lieka chaoso nuotrupa. Sapnus, nuojautas, nuotrupas jaučiame, matome, išgyvename mes visi.

Nebūtina tapti dailininku, kad imtum sapnuoti Salvadoro Dali paveikslų stiliumi. Tačiau tektų išmokti valdyti teptuką ir jausti drobę, tektų daug sužinoti apie apšvietimą, perspektyvą, spalvas ir potepius, idant savo sapnus galėtum įkūnyti paveiksle taip, kaip tai padarė Dali.

Kol kas Šerelytei sapnas  – „baugus ir tamsus“ dalykas, dargi „neturintis prieigų“. Taip neturėtų būti! Skaitytojui, nesidominčiam pasąmone – gal. Bet rašytojui – ne. Kokia katastrofa, kaip siaubinga ir liūdna skaityti, kad autorė, atsivėrus salai į tokį turtingą jos vidinių išgyvenimų pasaulį, neria į „užutekį kaip dūžtantis laivas“ ir nesugeba iš ten nieko išsinešti! Kitaip tariant, iš Šerelytės sapnų literatūra negimsta, ji nedraugauja su savo pasąmone (draugauti su ja – reiškia įsisąmoninti, išmokti skaityti jos siunčiamus ženklus). Tai gali būti gilesnės problemos simptomas. Net tampa ne taip svarbu, kad mes skaitome pirmąjį romano eskizą. Gal iš to simptomo ir romano atomazga – visiška impotencija – autorės alter ego išprotėja, t.y. nebesusitvarko su pasąmone, nugrimzta į jos dimensiją ir nebeišplaukia.

Kadaise australietė Carmel Bird, kelių knygų apie rašymą autorė, atkreipė mano dėmesį į tai, kokią reikšmę rašymui turi paties autoriaus asmenybė. Ar pažįsti save, ar esi pasirengęs susitikti su savimi ir susipažinti? Bird teigia, jog nesvarbu, kokia puiki tavo rašymo technika, kaip puikiai valdai žodį ir gimdai metaforas, anksčiau ar vėliau susidursi su siena, kurią teks arba pramušti galva, arba nueiti šalin (ir pamiršti rašytojo karjerą). Ta siena esi tu.

————————————————

*Marie-Luise von Franz „The Interpretation of Fairy Tales“

Reklama

Tuštybės leidyba ir Jėzaus paradoksas

Anglakalbių aplinkoje tuštybės leidyba – tai ne metafora, ne šiaip sau gražus išsireiškimas. Juo nusakoma tam tikra veikla užsiimantys leidėjai ir jos gyvavimą finansiškai išlaikantys rašytojai. Kas gi tai per veikla ir kuo ji skiriasi nuo rimtos leidybos?

Pirmiausia apibrėžkime, kas yra rimta ir kas yra tuštybės leidyba. (Beje, šiame straipsnyje bandau anglakalbių aplinkos apibrėžimus ir pavyzdžius išversti į lietuvių kalbą ir pritaikyti mūsų aplinkai. Jei matote netikslumų, mielai prašom duoti pastabų komentaruose.)

Rimta leidyba (commercial or trade publishing) užsiima komerciniai leidėjai, kurie nusiperka iš autoriaus turtines teises (jie vieninteliai sutartą laiko tarpą turi teisę išleisti jo rankraštį). Dauguma jų iš anksto (avansu) sumoka dalį honoraro (royalties). Rimti komerciniai leidėjai labai išrankūs ir publikuoja tik mažą dalį rankraščių, kuriuos gauna. Jie užsiima visais leidybos etapais: redagavimu, publikavimu, platinimu ir reklama. Autorius už tai nieko nemoka.

Tuštybės leidyba (vanity or subsidy publishing) užsiimantys leidėjai už tai, kad išleidžia knygą, ima iš autoriaus mokestį. Oficialiai jie vadina save tokiais pat leidėjais, kaip ir rimtieji. Tuštybės leidyba užsiimantys leidėjai nėra tokie išrankūs, kūrinio kokybė jiems ne toks svarbus rodiklis. Autoriaus turtines teises jie nebūtinai perka. Platinimas ir pardavimai, jeigu ir suteikiami už sutartą kainą, tai dažniausiai suteikiami ribotai. To pasekmė – autorius dažniausiai turi pats reklamuoti ir pardavinėti savo kūrinį.

Kai kurios mokestį už leidybą imančios įmonės gali bandyti įtikinti autorių, kad savo lėšomis jis ne apmoka, o tik paremia (subsidijuoja) savo kūrinio išleidimą. Taip tiesiog pagarbiau skamba. Kai kurie sako, kad tai jungtinis biznis (arba koloboracija, partneriavimas, dalininkystė), bandydami sudaryti įspūdį, kad į kūrinio išleidimą leidėjas taip pat įdeda dalį savo resursų. Bet taip nėra. Mokama leidyba yra mokama leidyba, ir kiek jiems besumokėtumėte, tai padengia 100% knygos išleidimo išlaidų, jei ne daugiau.

Dar yra savilaida užsiimantys leidėjai. Dalis jų nėra visiškai tikroji savilaida, nes autoriams pardavinėja savilaidos paslaugų paketą (pvz. autorius privalo nupirkti visas pagamintas knygas, apmokėti būtent šitos įmonės teikiamas brangias marketingo paslaugas) ir dažnai perima autoriaus turtines teises.

Tikrąja savilaida užsiimančios įstaigos, kaip ir tuštybės leidėjai, autoriaus prašo apmokėti visus leidybos kaštus ir taip pat palieka platinimą bei reklamą pačiam autoriui. Tačiau tikrosios savilaidos atveju nereikia mokėti už visą paslaugų paketą ir autorius gali pats kontroliuoti procesą, nemokėdamas už viską aklai. Savilaida leidžia autoriui sutaupyti ir pagaminti aukštesnės kokybės produktą (sutikime, knyga visgi yra produktas, o ne kažkoks šventas daiktas). Visos teisės ir visas pelnas lieka autoriui.

Bet grįžkime prie tuštybės. Nedidelio tiražo ar asmeninės paskirties knygų leidybai visai gali padėti leidykla, dorai (skaidriai) užsiimanti tuštybės leidyba. Jei autoriui nesvarbu, ar knyga bus platinama, jei tai šeimos ratui skirti memuarai, receptų rinkinys ar panašiai ir jei negaila pinigų, tai gal ir apsimoka pasinaudoti tokios leidyklos paslaugomis. Taip pat tuštybės leidyba patogi negrožinių tekstų publikavimui, jei jie pardavinėjami po paskaitų, pasirodymų (pvz. marketingo guru „konspektai“). Žinoma, šiais laikais, kai gausėja savilaida užsiimančių įstaigų, tuštybės leidyba tampa per brangi.

Autoriui, kuris ieško galimybės publikuoti savo grožinę ar negrožinę knygą platesniam skaitytojų ratui (ne tik savo giminėms ir draugams), susilaukti kritikų vertinimų ir tapti pripažintu rašytoju, susidėti su tuštybės leidėjais nepatartina.

Visų pirma, išlaidos – neadekvačios. Tam, kad užtiktintų sau pelną, tuštybės leidėjai užsiprašo iš autoriaus daug daugiau, negu iš tiesų kainuoja knygos išleidimas.

Antra, autoriui bus sunku atsiimti savo investiciją, nes tuštybės leidėjai retai užsiima reikiamu platinimu ir reklama. Jie neturi poreikio tai daryti, nes pagrindinis jų pelnas yra ne iš knygų pardavimo skaitytojui, o iš publikavimo paslaugų rašytojui. Autorius greičiausiai tiesiog praras pinigus.

Trečia – ir tai labai svarbu – tuštybės leidyba uždeda negerą žymę. Nors leidybos mados šiek tiek keičiasi, ir pastaruoju metu žymiai padaugėjo savilaidos būdu pasirodžiusių knygų (ir kartais tai netgi žymių autorių kūriniai), tačiau riba tarp tuštybės ir rimtos leidybos knygų vis dar aiški. Rinkoje tuštybės leidyba turi mažai šansų. Apžvalgininkai apie jas rašys nenoriai, knygynai įsileis į savo lentynas taip pat vangiai. Kritikai ir rimtų leidyklų redaktoriai nevertins to autoriaus, kuris prieš tai išleido knygą, „norėdamas patenkinti savo tuštybę“.

O blogiausia yra tai, kad kai kurie tuštybės leidėjai yra sukčiai.

Umberto Eco yra išsiaiškinęs (ir panaudojęs romane „Fuko švytuoklė“), kaip veikia tuštybės leidyba, kokia jos pelningiausia schema.

Štai nusiunti savo rankraštį vienai iš tokių leidyklų, jie išgiria tavo meistriškumą ir pasiūlo publikuoti. Tu apsidžiaugi. Jie tau atsiunčia sutartį, kurioje pažymėta, kad privalai sumokėti už išleidimą, ir už tai redaktoriai pasistengs visomis pastangomis reklamuoti knygą rimtuose literatūros leidiniuose, o atvarte prirašys pagyrų. Sutartyje nepažymima, kiek knygos vienetų bus išspausdinta, tačiau pabrėžiama, kad tuo atveju, jeigu tiražas nebus parduotas, likusios knygos bus sunaikintos, „nebent jūs pareikšite norą jas įsigyti“. Leidėjas tuomet išspausdina 300 vienetų, 100 pasiunčia autoriui, kuris išsiuntinėja juos savo giminėms ir draugams, dar 200 leidėjas pasiunčia spaudos leidiniams, o jie – tiesiai į šiukšlių dėžę.

Tuo istorija, pasak Eco, nesibaigia. Leidykla leidžia ir menkos vertės žurnalus, kuriuose tučtuojau pasirodo teigiamos recenzijos apie tokią „svarbią“ knygą. Perskaitęs juos ir visiškai sužavėtas savo sėkme, autorius nori pirkti dar 100 savo knygos vienetų, kuriuos leidėjas jam tučtuojau pagal užsakymą ir išspausdina. Po metų autoriui pasako, kad pardavimai nebuvo geri ir likusios knygos (kurių dar 10 000 vienetų!) turės būti sunaikintos, nebent… Autorius susikrimtęs ir pasiruošęs įsigyti bent jau 3000 vienetų. Kuriuos ir vėl leidėjas tučtuojau pagal užsakymą išspausdina.

Leidyklai tai visiškas pelnas, ir net nereikia nieko pardavinėti.

Dabar, jeigu perskaitėte iki šios vietos, jums turbūt kilo keletas klausimų. Vienas iš jų galėtų būti: kodėl šio įrašo pavadinime yra paminėtas kažkoks Jėzaus paradoksas?

Šį paradoksą juokais atradau aš (gal ir dar kas nors atrado?). Pastebėjau, kad tie pamišėliai, kurie pasiskelbia esą Jėzus Kristus, niekaip negali būti įtikinti tuo, kad jie nėra Jėzus Kristus.

Štai vienas toks „atpirkėjas“ įsirengia šimto nekaltų mergelių „haremą“, apvaisina jas visas ir tikina, kad taip jos pateks į dangų. Jo „haremą“ išlaisvina, patį surakina grandinėmis ir veda sodinti į kalėjimą, o jis sako: „Taigi taip ir Šventajame rašte parašyta – Jis bus nesuprastas, kankinamas ir neteisingai nuteistas!“

Kad jį kur velniai, nagi iš tiesų panašiai apie Jėzų rašoma! Ir kad ateis pas mus prieš Pasaulio pabaigą… Gal vėl nebūsim pažinę?.. Bausmė už tai, kad jis Jėzus, įrodo, kad jis Jėzus!

Kaip tai susiję su tuštybės leidyba?

Nusiunti kažkokiai rimtai (ar nerimtai – iš kur tau žinoti, jei tai tavo pirmoji knyga) leidyklai savo rankraštį, o jie tau sako, kad blogai parašyta, nieko nebus. Tai ar patikėti jais, ar tikėti savimi? Sako, taip būna, kartais leidėjai neatpažįsta talento. Gerai, tikim toliau savimi. Tada pirmyn – siunčiam dar vienai leidyklai. Irgi sako, kad šūdas. Ne, negali būti. Aha, galvoji, jie gi bijo išleisti, nes tai Literatūra, o tokios niekas neperka, jiems neapsimoka. Aš turiu padėti skaitytojui susirasti mane, t.y. gerą rašytoją. Tampi dar atkaklesnis. Siunti trečiai leidyklai, ketvirtai, penktai…

Kuo labiau tavęs nesupranta, tuo tau aiškiau, kad esi, jei ne genialus, tai bent rimtai talentingas. Pažiūrėkim, kiek genijų visą savo gyvenimą taip ir liko nesuprasti, nepripažinti. Kafka mirties patale prašė sudeginti visą jo kūrybą… Van Goghas nepardavė nė vieno savo paveikslo… Virginijai Woolf tai gerai, jos vyras spaustuvę turėjo… O kiek talentų nusižudė?

Tu nesižudysi. Kuo labiau tavęs nesupranta, tuo tu arčiau dangaus. O leidėjai žino, kas valdo pasaulį…

——————————————

Rašyta, pasinaudojant “This is not the end of the book“ (Umberto Eco kalbasi su Jean-Claude Carriere), o taip pat straipsniu tinklapyje SFWA (nuoroda).

Kaip kvepia širdies formos blynai?

Aido Kelionio „Geltonas radijas“, išleista „Vagoje“, 2012.

Dažnai prisimenu vieną, nebežinau kieno išsakytą, mintį: skaitydamas gerą kūrinį, sužinai kažką naujo apie pasaulį; skaitydamas prastą kūrinį, sužinai tik apie jo autorių. Pridurčiau: ir dažniausiai apie autorių sužinai ne tai, ką jis norėtų, kad sužinotum. Kartais pamatai tai, ko jis savyje net nemato…

Jis bijo mobilaus telefono, bijo interneto ir privatumo, bijo vairuoti automobilį, bet mėgsta „Formulę 1″, jis nesportuoja, tik seka, kaip sportuoja kiti ir daug žino apie futbolą, jis dešimt metų vedęs ir prisibijo žmonos, jis neturi vaikų ir galbūt taip pat jų prisibijotų, jis dirba tam, kad išgyventų, o ne gyvena tam, kad dirbtų, jis svajojo būti laiškininku, tačiau netapo juo, jis mėgsta skaityti ir uostyti knygas, mėgsta eilėraščius ir grupę „Bledukai“, jam patinka kinas ir radijas, jam patinka išgerti, jis mėgsta klausytis gamtos šnabždesių, bet jis negyvena dabar, jis gyvena praeityje arba ateityje, jis kažin ar gyveno – tam, kad suprastų tai, kad atsakytų į tokį svarbų egzistencinį klausimą, jis rašo, jis turi rašyti, tai jo, kaip žmogaus, kaip vyro, pateisinimas ir palikimas pasauliui, jam reikia, kad būtų aiškių įrodymų to, kad jis gyveno.

Gal ir nebloga būtų romano intriga, ar ne? Va toks personažas. Kas jam galėtų nutikti? Jei tokį personažą rastume Marqueso arba Borgeso knygoje, būtume įsitikinę, kad laukia smagi kelionė. Kas per „seniai ir kruopščiai planuota“ (p. 9 – o iš tiesų tai pirmas teksto puslapis) kelionė aprašyta Aido Kelionio vos 170 psl. knygoje?

Kazimierui kovo mėnuo visuomet siejosi su didelėse balose atsispindinčia mėnulio pilnatimi, traškančiu po kojomis leduku ir mažųjų tigrų giminaičių rėkavimu. Dienomis kartais dideliais kąsniais pradėdavo drėbti sniegą, kuris, esant neigiamai temperatūrai, ilgokai išsilaikydavo, bet tik stipriau švystelėjus saulei mikliai tirpdavo. Matėsi, kad žiema kol kas dar nelinkusi sudėti ginklų. Kai vėjas pradėdavo pūsti iš šiaurės, darydavosi žvarbu ir tekdavo rengtis šilčiau. Orai tapo apgaulingi, nes dieną per daug apsinuoginus vakare greitai buvo galima peršalti. Diena pastebimai ilgėjo ir miestiečiams ryte skubant į darbą jau būdavo šviesu. Po triūso laiko einant ar važiuojant namo saulė dar nebūdavo pasislėpusi už horizonto. (ir taip toliau… p. 71)

Ši ištrauka – ne išimtis, o Kelionio stiliaus pavyzdys. Žmogus nusprendė rašyti kanceliariniu stiliumi, įmaišydamas šiek tiek šnekamosios ir grožinės kalbos. Kartais jam pavyksta išsireikšti gražiai, o kartais lepteli ką nors tokio, kaip „žiema… nelinkusi sudėti ginklų“ ar dar geriau: „[autobuso] variklyje dar ne ruduo“!

Jei, kaip byloja romano epigrafas, autorius skaito Evelyn Waugh (ir, tikėtina, kitus klasikus), tai gaila, kad jis keistai suvokia, kas gi tekstui suteikia vaizdingumą. Ne, tai ne būdvardžiai ir ne būdo aplinkybės. Vaizdingumas kuriamas daiktavardžiais ir veiksmažodžiais.

Kitas dalykas. Kaip išmokęs (sovietų laikų?) mokykloje, autorius rašo, nekartodamas tų pačių įvardinimų. Jei pirmame sakinyje parašei „katė“, tai antrame vietoj „katės“ rašai „mažieji tigrų giminaičiai“, pirmame „kiaulė“ – antrame „bekonas“, „srutos“ – „fekalijos“, „egzotiškas paukštis“ – „sparnuotis“. Skaitytojas gali pasirinkti – juoktis iš tokios stiliaus ar susimąstyti, o gal ir pasimokyti.

Su ta ironija nėra paprasta. Iki šiol nesuprantu (o ilgai galvojau), ar autorius turi humoro jausmą, ar aš jo knygą skaitydama praradau savąjį? Štai situacija:

Netrukus pasigirdo dainos per garsiakalbius. Kazimierą sužavėjo vienos jų žodžiai. Užsirašė, kad nepamirštų: „Bleda, bleda, bleda bledavoki / bleda, bleda, bleda durnavoki / bleda, bleda, bleda nusijuoki / bleda su bledukais padainuoki.“ Kaip vėliau išsiaškino, šią dainą atliko muzikos grupė „Bledukai“. Kazimieras uostamiesčio turguje turėjo gerokai pavargti, kol gavo šitos grupės kasetę. Kitos dainos irgi buvo neprastos, bet nei viena neprilygo girdėtai per Velykas. (p. 111)

Pastebėsiu, kad šioje pastraipoje netgi įvyksta šuolis laike. Viso romano laiko linija tekėjo nuosekliai, nuo tos minutės, kai pasakotojas Kazimieras, sėdėdamas ant molo uostamiestyje, susiruošė atostogauti Dzūkijoje, bet štai staiga sakinys apie tai, kaip „uostamiesčio turguje teko gerokai pavargti“ – juk tai atsitiks daug vėliau ateityje! Techniškai čia reikėjo trumpam įšokti į būsimąjį laiką, o visų geriausia šuolio išvis nedaryti, jei jis romane toks vienintelis.

Kadangi sunku atskirti pasakotoją nuo paties autoriaus (stiprus jausmas, kad skaitai kažkokio nelabai kalbą valdančio žmogaus dienoraštį, perrašytą trečiuoju asmeniu), tai ir pradedi nepadoriai galvoti ne apie Kazimierą, o patį slapyvardžiu prisidengusį autorių. Nuo to nepadorumo darosi nesmagu. Išmonės knygoje nedaug. Žmogelis – homo sovieticus – primityviai pasakoja apie savo paties gyvenimą, neatsitraukdamas į šalį, neapmąstydamas objektyviai. Ar jis bando kurti meną? Kaip bebūtų, meno toje knygoje nelabai rasi. Buities ir egzistencinio nuobodulio, nostalgijos prabėgusiam gyvenimui – apsčiai.

Kas yra nuobodus tekstas? Man tai nuobodu tai, kas jau girdėta, skaityta, išsireikšta būtent tokiais žodžiais. Iš spaudos pranešimų nereikalaujame vaizdinių šviežumo, tačiau grožinis tekstas – kas kita. Tai nereiškia, kad aš nevertinu kasdieninių ar gerai žinomų dalykų aprašymų. Aš tik laukiu šviežio žvilgsnio, kitu kampu, naujai, o tai reiškia – savaip. Tačiau autorius nesiruošia atverti savęs, pasirodyti toks, koks yra. Jis kažką mums čia suka, buria.

Bent jau šiam laikui pasirinkęs būti incognito, jis tikriausiai skaito ir renka recenzijas, pasisakymus apie save. Taip pamaniau dėl to, kad po pirmojo romano („Smėlynų vanduo“) išleidimo vienas kritikas pastebėjo (tik tarp kitko), kad pagrindinio veikėjo vardo taip ir nesužinome. Autorius pasidarė išvadą: vardo reikia. Kaip gi be vardo. Ir antrajame romane vardas jau yra – Kazimieras. Tas vardas minimas taip dažnai, kad jau net galėtum laikyti stiliaus klaida.

Pagalvojau, kad yra tokia meno rūšis, kurioje techninės klaidos atleidžiamos už nuoširdumą. Jei yra liaudies dailininkų, kurių darbai priskiriami tautodailei, tai ši knyga galėtų būti priskirta… tautosakai? Dviem žodžiais tariant – liaudies kūryba.

Kai kurie Kelionio sakiniai kaip reta puikūs: „Baltija be putotų ir aukštų bangų Kazimierui tapdavo panaši į išsivadėjusio alaus bokalą.“ (p. 93) Štai, kaip gražiai dera amžini, didūs dalykai – Baltija – su laikinais, buitiniais – alaus bokalas…

Į daugelį dalykų užsimerkęs, galėtum net pamanyti, jog skaitai norvego Pero Pettersono pusbrolį. Melancholija, gyvenimas provincijoje, prisiminimai, taupus, lakoniškas pasakojimas (vietomis trumpi sakiniai ima erzinti, nes stabdo ritmą, bet pamažu autorius „įsilinguoja“)… Tik va Pettersonas – intelektualus, o Kelionis/Kazimieras – ne. Bet tai nieko tokio! Yra vilties – jis skaito geras knygas.

Autorius žiūri į pagrindinį veikėją – save? – ir tai, ką jis mato, jam patinka. Negali neužsikrėsti ta simpatija, nors puse smegenų suvoki, kad tai visgi tragiškai juokinga. Ir vis tiek tragiškai nuobodu. Kai kurios vietos – kur ilgai ir kruopščiai iš senų spaudos pundų nurašytos futbolo varžybų kronikos – man juodai nuobodžios, tačiau kažin, ar taip atrodytų mano tėvui? (Deja, mano tėvas neskaito liaudies kūrybos, jam duok detektyvų!)

Futbolas nusipelno būti įamžintas taip, kaip jis vyko, su tikrais vardais, pavadinimais ir įvarčių skaičiais. O štai visa kita yra paslėpta, pridengta fiktyviais vardais. Spėk, kuriame Dzūkijos miestelyje, į kurį iš Klaipėdos vyktum per Kauną, iš Kauno autobusu, kurioje yra viena upė ir ežerėlis, „Mikalojaus Konstantino“ prospektas, paminklas jam ir druskų vonios, atostogauja pagrindinis veikėjas?

a) Alytuje;

b) Varėnoje;

c) Druskininkuose.

Aš spėju, kad Druskininkuose. Nes pirčių kompleksas ir druskų vonios labai jau aiškiai siejasi su miesto pavadinimu. Tuomet neogotiška Šv. Bernelio Brunono (!) bažnyčia – Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia? O Vincukas nuo S…  – Kudirka? O paslaptingasis Mikalojus Konstantinas – dar ir Čiurlionis? Žodžiu, aš balsuoju už Druskininkus.

O dar rimtesnė versija, kad mums sujungė Alytų su Druskininkais. Pažiūrėjau per Google Maps – abu miestai turi po upės vingį ir ežerėlį, taigi tai nesunku. Belieka susekti, kas gi tas autorius iš tiesų. Baisu, kad susekęs nenusiviltum. Arba kad netaptum pernelyg įsijautęs į tą sekiojimą, vietoj to, kad skaitytum knygą.

Ne, aš bandžiau skaityti rimtai. Bandžiau medituoti skaitydama. Juk nuobodulys kartais vadintinas minimalizmu, pastabumu lėtai buities (ar būties – kai kam nedaug skiriasi) tėkmei. Ak, argi ne toks lėtas ir skurdus įvykiais ir yra mūsų kasdienis gyvenimas! (O taipogi ir visa lietuvių literatūra!) Bandžiau skaityti kaip satyrą, rasti knygoje saviironijos. Bandžiau rasti vien tik teigiamus dalykus. Juk išties nežinai, ką skaitai, kai skaitai naują autorių. Gal tai genijus iš liaudies? Naujoji Žemaitė?

Pirmosios jo knygos neskaičiau, nes pagal recenzijas suprantu, kad abu romanai (išties pagal apimtį reiktų vadinti juos arba apysakomis, arba mažaisiais romanais) panašūs kaip du vandens lašai. Vadinasi, sulauks autorius kitų atostogų, vėl rašys dienoraštį, o iš to išeis dar viena knyga. Po dešimties metų bus galima sujungti visas knygas į vieną vidutiniškai storą ir gausis tokios Aido Kelionių kronikos, ir tai jau netgi užkoduota slapyvardyje. Na, ar ne gudriai sumanyta? Taip.

Sakoma, rašytoju gali tapti bet kas, pažodžiui – tai yra tas, kuris rašo. Tuo tarpu autorius yra tas, kuris parašęs atsitraukia, apmąsto tai, ką parašė, sukritikuoja ir perrašo. Deja, Lietuvoje per geros sąlygos rašytojams, o autorių gausos vis nesulaukiam… Tuštybės leidyba čia geras biznis.

Knyga, beje, papuošta tinkamu viršeliu (ten pustuščia). Akis badė maketavimo klaidos. Ant antrojo viršelio radau pažadą, jog pamatysiu, kaip „[a]pšviestoje prisiminimų juostoje praskrieja čirviniais blynais kvepianti vaikystė…“ Man taip užstrigo tie blynai, nes ne iškart prisiminiau, kodėl jie vadinasi čirviniais. Pasirodo, „čirvai“ – širdis – tai tokia keptuvės forma. Todėl, kai radau čirvinių blynų paminėjimą knygoje, susijaudinau, tikėdamasi rasti kokį nors nepaprastą aprašymą. Kaip gi kvepia širdies formos blynai? Istorija pritrenkė:

Prieš atsidarant limonadinei, patalpos, kuriose ši įsikūrė, ilgai stovėjo apleistos. Kažkada čia veikė duonos kepykla. Drukas buvo įlindęs per išmuštą langą apsidairyti. Vėliau apsilankė apleistoje kepykloje su Kazimieru. Ilgai klaidžiojo po patalpas. Ekskursijos pabaigoje Drukas surado seną čirvinę keptuvę. Atvožęs nusimovė kelnes ir prišiko. Galop stipriai suspaudė čirvines rankenas. (p.84-85)

Tai kas čia dabar? Ar Kelionis/Kazimieras suvokia, ką mums rodo? Prišikti į širdį ir ką – ir nieko? Ar jis visai neprisiima atsakomybės?

Kiti šiko į čirvinių blynų formą, kiti žaidė futbolą vietiniuose ir tarptautiniuose čempionatuose, kiti dainavo vulgarias dainuškas, kiti emigravo, kiti parašė ant sienos „čia buvo bybis“ (p. 27). Pagaliau kiti parašė knygas, kurias pats gali tik paskaityt ir pauostyt! Kokia didi mažo žmogaus tragedija. Gal ir gerai, kad jis to nesuvokia.

Kazimieras dėl to visai nesikrimto, nes dabartis greitai tapdavo praeitimi, kuri kuo toliau, tuo labiau jo atmintyje atrodė gražesnė nei buvo. Arba jis įsivaizduodavo praeitį tokią, kokia ji turėjo būti. Kazimieras retai gyveno dabartimi. Jis būdavo arba nuklydęs į svajones apie nuostabią ateitį, arba į prisiminimus apie gražią praeitį. (p. 122)

Nors, kaip spėju, jam tik apie penkiasdešimt (ar net mažiau), jis gulasi į lavono pozą ir laukia pagyrimų. Nežinia, kaip būtų, jei Kelionio opusas būtų sugrąžintas perrašymui. Gal redaktorius sulauktų antrojo eskizo, nors ir po dešimties metų? Gal tai būtų grožinis tekstas? Kas dabar gali pasakyti.

Nebent, kyla man mintis, kadangi rašyta kanceliariniu stiliumi ir labai primena daktaro užrašus stebint pacientą, ką nors pasakyti galėtų jam jo psichoterapeutas. Medžiaga diagnozės nustatymui gatava. Tačiau, kiek žinau, homo sovieticus bijo tokių diagnozuotojų.

Jis tik nori likti nemirtingas, įsiamžinti. Neatstovaujamas pripažintų menininkų, profesionalių rašytojų, kurti autoportretą jis imasi pats, savo išgalėmis. Tai rodo žiojinčią nišą.

Tuomet stabteldavo ir pakeldavo akis į namo sieną, kur ant dviejų plytų, maždaug trijų metrų aukštyje, prieš kelis dešimtmečius pusbrolis paliko užrašą: „Kazas, Kažimiežas“. Jis per tą laiką buvo išblukęs, bet vis dar matomas. Kai pusbrolis užrašė ant sienos, Kazimieras pyko ir norėjo, kad kas nors tai ištrintų, troško, kad laikas panaikintų tą užrašą kuo greičiau. Džiaugėsi matydamas jį ir norėjo, kad jis išliktų kuo ilgiau. Jis buvo tarsi inkaras, išmestas ir pasilikęs praeity, priverčiantis virptelėti Kazimiero širdį. (p. 26) 

Nors ir „pošlas“ tas senis, prisiminsiu Kelionį/Kazimierą šviesiai:

Eidamas nusičiurkšti ar gerdamas mineralinį šypsojosi. (p. 89)