Nei vilkas, nei Marytė

Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Jau ne kartą ir ne aš viena pastebiu, kad lietuviški kūriniai publikuojami nebaigti. Tarp (dažnai netgi kietų) viršelių atsiduria eskizai, nuotrupos, pabandymai, metmenys. Ką tik perskaičiau romanu pavadintą ir kietais viršeliais įrištą… nežinau ką. Sakyčiau, tai literatūrinio scenarijaus užuomazga.

Čia aš šiek tiek spekuliuoju, bet skaitydama prisiminiau Aido Marčėno „vienoraščius“ (dienoraščiai iš Vienos), spausdintus šių metų vasario ir kovo mėnesių „Metų“ numeriuose. Kažkodėl pamaniau, kad turimas omenyje Alvydas Šlepikas:

Draugą nelaimėje pažinsi. Štai, man esant Austrijos tremtyje, jau trečią kartą skambina Alvydas. Dabar jam nereikia sužinoti, kokia grupė dainuoja „Venus“, dabar kankinasi prie rašomos knygos, antradienį turi atiduoti. Aš gi kaip tik perskaitęs, ką čia rašinėju. Tad pusvalandį vienas per kitą guodžiamės, kokie puikūs esam rašytojai. „Aš blogesnis!“ Ir argumentai. „Ne, aš blogesnis!“ Ir dar svaresni argumentai. Pakviečiu atskristi į Vieną. Pratęsime… (41)

Ak, žavingai abu su žymiuoju Lietuvos dainiumi koketuoja, kuris iš jų blogesnis! Primena dvi moteris, besiginčijančias, kurios užpakalis storesnis. Kuo ilgiau ginčijasi, tuo abiem aiškiau, kad abi jos labai lieknos. O tai – netiesa.

Pirmiausia, pavadinimas… Kvaila, žinoma, tarsi darželinukei juoktis: Šlepikas suprato, kad jis yra Marytė! Bet, deja, tai pirmiausia atėjo į mano durną galvą. Net draugei, pirkusiai ir siuntusiai lietuviškas knygas, parašiau: jeigu Marytė kartais netilptų į tuos du kilogramus, tai ir nereikia…

Blogai yra tai, kad tokie dalykai išgirdus pavadinimą išvis ateina. Neturėtų. Tema ir istorijos visai ne komiškos ir net nelabai vaikiškos, nors apie vaikus. Kam tos kvailos asociacijos? Aišku, romanas ne apie transvestitą, o apie vilko vaikus – lietuvių užaugintus pokario vokietukus. Vilko vaikais ir tiktų užvadinti. Nežinau, gal buvo išsigąsta neseniai išleistos knygos tuo pačiu pavadinimu (autorius Remigijus Baltrušaitis). Šiaip jau, nieko tokio, jei pavadinimai sutaptų. Kita vertus, tas neišgelbėtų.

Siužeto nesklandumai. Kažkur iki pusės romano (vis norisi rašyti kabutes, bet tiek to) pasakojami kažkokių berniukų – vilko vaikiukų – nuotykiai. Paraleliai punktyriškai – kelių moterų ir mergaičių. Pagal svorį niekaip nesuprastum, kuri yra svarbiausia. O dar kažkoks sulaukėjęs Hanselis, kurio gyvenimas (ir linija) nutrūksta apie vidurį. (Tačiau suprantama, kodėl jis atsidūrė – tikras vilkiuko įkūnijimas! Deja, man pasirodė per tiesmukas, todėl nuobodus.) Paskui berniukai ir mergaitės dingsta – eina ir nueina. Lieka tik Renatė, kuri keliose vietose daug kartų kartoja, kad ji yra Marytė…

Taigi nesilaikoma pagrindinio veikėjo perspektyvos. Ji tiesiog nepasirinkta. Kiekviena kita dalis gali būti iš visai kito personažo perspektyvos. Pasiekęs pusę kūrinio supranti, kad tokia čia taisyklė – jokių taisyklių. Forma išskydusi, nesuvaldyta, nesuveržta. Pasakojimas iš skirtingų ar ne vieno personažo perspektyvų savaime nėra klaida. Tačiau toks jausmas, kad šiame romane tai palikta nesąmonei.

Atrodo, kad skaitai romaną „pasidaryk pats“. Štai randi gražių vaizdinių kratinį. Kai kurie iš jų netgi emociškai paveikūs, galėtų būti įspūdingi ir įtraukiantys. Kaip dabar juos sudėlioti taip, kad tai būtų vientisa istorija? Autorius neturėjo laiko, o aš neturiu noro.

Pavyzdžiui, kaip galima palikti baigtame darbe tokias teksto nuotrupas, kurios atsiranda maždaug nuo vidurio ir jų gausėja? Tarsi Nabokovo užrašai ant kortelių nebaigtame romane „Laura“. Tai tik pastabos, kurias dar reikia parašyti, bet jos jau publikuotos. Nabokovas nebaigė kurti, nes mirė! O kodėl Šlepikas nebaigė? Turbūt atėjo deadline’as…

Gaila, nes kai kuriose nebaigtose dalyse tikrai gražūs vaizdiniai! Kiti skyreliai pasaldinti formos žaidimais ir lyrika – neva taip galima išplaukti nieko apčiuopiamo neparašius. Veikėjas patiria egzistencinį nušvitimą? Gerai, bet kur paskui tas veikėjas su taip išsamiai aprašytu nušvitimu dingsta? Kodėl jam skirta tiek vietos? Kas čia buvo?

Iš poeto tikėtumeisi geresnės kokybės. Sakoma, geras prozininkas turi būti pusiau poetas. Taip, bet poezijos kartelė dėl to nekrenta… Pavyzdžiui, Šlepiko įkyriai naudojamas tas pats įvaizdis: semia kaip vanduo. Neviltis semia kaip vanduo, baimė semia kaip vanduo, tamsa kaip juodas vanduo… Na, ir viskas galiausiai – drumzlinas vanduo, jeigu jau taip.

Staiga iš to vandens iškiša galvą koks nors ryškus šalutinis personažas. Išdavikė Elzė, stribas Mikita, vienarankis Antanas… Ir kur jie dingsta? Kaip juos „įdarbina“ autorius? Kaip jis su autentiška medžiaga dirba? Rezultatų nėra, tai gal ir darbo neįdėta. Kūryba ima rodytis „falšyva“, nors su kaupu išnaudotas perspėjimas „remtasi tikrais įvykiais“ – kaip prastame filme.

Suku galvą, kodėl rašyti tokio pobūdžio kūrinį galėjo būti sunku – gal pernelyg pasitikėta faktų įspūdingumu, tarsi jie vieni viską už jį nudirbs, gal pernelyg įtraukė medžiaga arba autorius labai išgyveno viską, apie ką rašė (tuomet reiktų eskizą padėti į šalį ir metus kitus palaukti, kol subręs – niekam neįdomu, kad jau gimdoma trejus metus!), o gal jam tiesiog neatrodo, kad nebaigė kūrinio? (Gal tai ne jis su Marčėnu koketavo telefonu?)

Rimvydas Stankevičius „Respublikoje“ (nuoroda) irgi spėlioja, ar tik Šlepikas nenorėjo sau pasilengvinti gyvenimo:

Žinoma, rašytojo noras, kad pagal jo romaną būtų sukurtas kino filmas, savaime nėra smerktinas, tačiau skaitant knygą pastebimos autoriaus pastangos rašyti taip, kad perdarant romaną į scenarijų kuo mažiau vargo būtų, trukdo susikaupti, trukdo pasinerti į romano pasaulį, verčia matyti ne tik autoriaus sukurtą vaizdą, bet drauge ir kuriančiojo virtuvę, jo pastangas, sprendimus…

Jeigu tikrai buvo toks noras, tai man jis atrodo smerktinas. Jeigu skaitytojas vietoj romano randa literatūrinį scenarijų, tai jis neprivalo ieškoti pateisinimų, kodėl autorius nesugebėjo parašyti romano.

Literatūrinis scenarijus (treament) – tai scenarijaus eskizavimo forma, kai laisvu stiliumi išdėstoma istorija. Vadinasi jis rašomas panašiai, kaip ir proza – tiesiog pasakojama. Vieni režisieriai atsisako literatūrinio scenarijaus, o atsispirdami nuo sinopsio šoka tiesiai į scenarijų. Kai kurie režisieriai rašo tik literatūrinį (esu mačiusi Šarūno Barto vieno puslapio šedevrą filmui „Namas“), bet tai greičiau išimtis, negu taisyklė.

Dažnai literatūrinį scenarijų rašo tam, kad išryškėtų istorija, siužeto linija, personažai ir jų santykiai. Berašant gimsta situacijos, galimos mizanscenos. Kalbos ornamentai nebūtini, nors gali būti – viskas laisvai. Visai neblogai, jeigu literatūrinio scenarijaus forma yra paveiki, t.y. skaitant įsivaizduojamo scenos, nuotaika, bendra atmosfera – kuo daugiau gerų dalykėlių rasi pirmuose eskizuose, tuo lengviau bus vėlesniuose, nes daugiau medžiagos. Taip gali būti atrasti net kai kurių kadrų sprendimai. Literatūrinis scenarijus rašomas esamuoju laiku – veiksmas vyksta dabar, prieš mūsų akis.

Visa tai nesunku rasti ir šiame romane. Bandymus, ieškojimus, netgi kadrų sprendimus… Autorius net patingėjo pakeisti pasakojimo laiką – paliko esamąjį.

Tai labai įdomi problema. Romanai esamuoju laiku rašomi itin retai (arba tiksliau – retai esamasis paliekamas paskutiniame eskize). Esu apie laikų naudojimą rašiusi straipsnyje (nuoroda):

Esamasis ar būtasis? Jeigu istorija pasakojama esamuoju laiku, sukuriamas pojūtis, kad jos uždaviniai dar neišspręsti, klausimai atviri, pasakojančiam asmeniui suteikiamas sąstingio, bejėgiškumo atspalvis. (…) Būtasis laikas – veiksmui, esamasis – atsiminimams.

Esamasis palieka neišbaigtumo, veiksmo netikrumo įspūdį. Rašant esamuoju karts nuo karto, galima valdyti skaitytojų nuotaiką: atsidūręs „dabar“, drauge su veikėju skaitytojas eina į nežinią ir pasiruošia patirti viską, ką patirs ir veikėjas.

Tai dažnai naudojama siaubo (ar įtempto siužeto) filmų dalyse, kai žūrovui paliekama žinoti tiek pat, kiek žino veikėjas, žiūrovas mato iš jo pozicijos: štai, jie drauge eina į tamsų sandėliuką, lėtai lipa laiptais, girgžteli lenta, op! Ant galvos užkrenta kažkas pilka! A, tai tik skuduras! Bet visko žinojimas visame filme būtų gili nuobodybė.

Šlepiko romane esamasis laikas trukdo. Be to, neleidžiama pamiršti, kad skaitai scenarijų. Esi atitraukiamas ir keistais priminimais: „Mes matome, kaip tas ar anas eina ten ir ten.“ Arba: „Šitą veikėją mes jau pažįstame.“ Žiūrėkite, kaip tas nutolsta, o anas išnyra… Kodėl turiu galvoti apie tai? Norėčiau, kad mano galvoje „įsijungtų filmas“, kad mano vaizduotė turėtų ką veikti. Tas junginėjimas, vertimas svarstyti apie technines filmavimo galimybes, trukdo įsijausti. Po kurio laiko nebeini su veikėjais, nes pasidaro „dzin“. Tačiau esu įsitikinusi, kad jei autorius būtų naudojęs šią (laiko) priemonę sąmoningai, jei būtų žinojęs, kaip tai veikia skaitytoją, jei būtų galvojęs apie skaitytoją, tai nebūtinai ši priemonė būtų trukdžiusi taip, kaip dabar. (Aš pati ją mielai išnaudoju.)

Skaitydama vis galvojau, kodėl dar skaitau toliau? Galbūt dėl to, kad visi veikėjai balansuoja ant išgyvenimo ribos? Jų padėtis labai sunki. Badas ir badas. Šaltis ir šaltis. Tai geras kabliukas. Aplinkybių autentiškumas ir baisumas turbūt ir išlaiko skaitytojus ar anonsu prikviečia naujus, švelniai į sadomazochizmą linkusius knygos pirkėjus. Tik geram scenarijui to irgi neužtektų.

Ši knyga galėtų nesivadinti romanu ir dėl mažos apimties. Sumaketuota rupiai, tekstas prasideda (tradiciškai) ne nuo pirmo puslapio, o nuo septinto (pastebėjau, kad taip daro visos lietuvių leidyklos, nors pvz. anglai numeruoja visada nuo pirmo puslapio su kūrinio tekstu, ir tai man atrodo logiška). Kiekvienas trumpas skyrelis pradedamas naujame puslapyje (kaip eilėraštis), ir vis tiek viso tik 178 psl. Kaip romanui, kūriniui trūksta mėsos. Mėsa ir būtų užėmusi dar tiek pat vietos…

Gaila, nes medžiaga puiki ir rašytojas užsidegęs. O gal perdegęs. Velniop, kas jį žino. Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų“ – štai įdirbio pavyzdys. Ir tokiu romanu iškart susidomi Holivudas. Aišku, kad autorė rašė padedama iš šalies, bet tai yra normalu. (Lietuvoje yra normalu susikurti tokią talentingų tinginių terpę, kur vieni kitus guodžia ir džiaugiasi vieni kitų bezdalais…)

Praeitais metais daviau savaitraščiui „Atgimimas“ interviu (nuoroda), kuriame leptelėjau: „Lietuvoje vyrai rašo taip, tarsi neturėtų kiaušinių“. Tai va tokį „skaitytojau, pasidaryk pats“ požiūrį į rašymą ir laikyčiau rašymu be kiaušinių.

Kiaušiniai – lygu valia. Turėti valios išmokti kokį dalyką iki galo, išsiaiškinti kokį dalyką iki galo, parašyti kokį dalyką iki galo. Taip, kad paskui negėda būtų už darbo vaisius atsakyti. Be abejo, negaliu tokių valios apsireiškimų reikalauti iš kitų – tik galiu jų tikėtis ir laukti. O pareikalauti galiu iš savęs. Štai eisiu dabar ir pareikalausiu.

Reklama