Vidinės arklio jėgos

Kadaise parašiau tris straipsnius apie dramos stuktūrą (nuoroda) ir ten taip pat minimas veiksmas, tačiau ne ta prasme, kuria šį terminą vartosiu čia. Apie dramos veiksmą susimąstome, kai jaučiame, jog kūrinyje kažko trūksta. Kai kas teigia, kad tik per veiksmą gali būti atskleistas veikėjo charakteris. Kai kas retkarčiais painioja veiksmą su konfliktu ir įvykiu. Kas yra kas? Pabandysiu apie visus tris parašyti, remdamasi Stuarto Spencerio knyga „The Playwright’s Guidebook”.

Spenceris iškart pareiškė, kad pagrindiniai dramos įrankiai yra veiksmas, konfliktas ir įvykis. Suvokus juos, rašymas eis kaip iš pypkės (na, maždaug). Keista, bet iš pradžių man atrodė, kad jį suprantu kuo puikiausiai, tačiau berašant tuos straipsnius ėmė kirbėti abejonės. Taigi čia labiau gavosi ne tiek nuoseklus konspektas, kiek bandymas suprasti, kas yra

VIDINIS VEIKSMAS

Aristotelis dramą apibrėžė taip: tai yra veiksmo mėgdžiojimas, imitacija. Menininkai dažnai imituoja tai, kas yra gamtoje, fiziniame pasaulyje (bent jau Aristotelio laikais). Tačiau Aristotelis neturėjo omenyje, kad drama yra išorinio, fizinio veiksmo pamėgdžiojimas. Drama jam yra vidinis, fiziologinis poreikis. Judesys iš vidaus į išorę. Tai, ko nori veikėjas.

Taigi drama mėgdžioja nematomą pasaulį, vidinį pasaulį, kurio niekaip kitaip ir nepamatytume, jeigu drama jo neatskleistų. Dramos veiksmas – tai ne veikėjų judėjimas, stumdymasis, šokinėjimas, rėkimas ar dar koks fizinis veiksmas. Tai ne muštynių scenos, ne šuns vaizdavimas, ne maisto gaminimas. Veikėjai gali užsiimti visu tuo labai entuziastingai, tačiau vis tiek nepriartės prie dramos veiksmo.

Tam, kad imtų vykti drama, veikėjai turi turėti norą. Jų viduje turi sujudėti jėga, verčianti juos elgtis vienaip ar kitaip. Vidinis veiksmas yra ne tik tai, ko nori veikėjas. Dar daugiau – tai yra pats norėjimas. Taip, mes kalbame tik apie vidinį veiksmą, kuris iššaukia išorinius veikėjų veiksmus. (Kad būtų aiškiau, vis pridėsiu žodį vidinis.)

Kaip, kokiomis priemonėmis išreiškiamas vidinis veiksmas? Na, vienas akivaizdus pavyzdys yra personažų kalba – tiksli, niuansuota, išduodanti charakterių norus. Tačiau vėlgi – vien tik kalba, tekstas, kalbėjimas, kaip ir tuščias fizinis veiksmas, nėra dramos veiksmas. Kalba, kaip ir fizinis veiksmas, yra vidinį veiksmą atskleidžianti priemonė.

Aktoriai žino tokį pratimą: atspėk, ko nori partneris. Veikia du aktoriai. Vienas iš jų yra sugalvojęs, ko nori. Kitas turi prieiti, įsižiūrėti, atspėti, ko nori pirmasis, ir išpildyti norą taip, kaip suprato. Veikiama be žodžių.

Kartą turėjau parodyti partneriui, ko noriu, ir sugalvojau: noriu, kad mane pabučiuotų. Jis suprato žaibiškai. Vėliau, galvodama apie tai, kas ir kaip įvyko, stebėjausi, kad man fiziškai beveik nieko nereikėjo padaryti tam, kad įvyktų šis veiksmas. Aš atsistojau priešais jį ir žvilgtelėjau į jo lūpas. Jis mane tučtuojau suprato! Akių judesys buvo mano vidinio veiksmo išraiška, kuri susilaukė partnerio reakcijos.

Šio pratimo atmaina yra dar radikalesnė: du aktoriai scenoje tiesiog būna šalia vienas kito, stebi, jaučia vienas kitą (tai visgi fizinis veiksmas, tik labai subtilus). Abu nori vieno: suprasti partnerio siunčiamus signalus, net jeigu jie nevalingi ir labai silpni. „Perskaityti” partnerį ir reaguoti į tai, ką supratai. Hm, skamba, kaip nelabai apčiuopiamas dalykas, bet prisiekiu, kad iš šito pratimo, kurdama spektaklius, esu gavusi daugiausia naudos – nuostabių pirminių improvizacijų. Mat mažiausias galvos krustelėjimas, žvilgsnis, šypsena sukelia asociacijų griūtį ir veiksmas kyla tarsi pats savaime. Iš to kilo mano pasakymas, kad „duokite man du aktorius ir aš sukursiu sceną”.

Dabar niekas man nebeduoda „gyvų” aktorių, tai kartais (ypač jei rašant veiksmas stringa) tenka veikėjus įsivaizduoti ir leisti jiems nerti į panašią aferą – liepiu jiems „skaityti” vienam kitą, ir taip randasi jų tarpusavio santykiai.

Rašytojai (o ypač dramaturgai) praktiškai tuo ir teužsiima: užuolankomis išrašo veikėjų norus. Nes kiekvienas veikėjas turi kažko norėti ir kiekvienas visose scenose turi kažką veikti, antraip jis nereikalingas, jį reikia išbraukti.

Vidinis veiksmas gali būti stiprus, įspūdingas viesulas, bloškiantis veikėją prie kitų veikėjų ir verčiantis juos smaugti ar panašiai. Veiksmas gali būti ir mažas, nes noras, iš kurio jis kyla, gali būti mažas, ne pats svarbiausias kūrinyje. Pastebėjau, kad kai kurie žmonės iškart ieško labai didingų vidinių veiksmų. Nebūtinai jie vien tokie. Kartais norai subtilūs, mažučiai lyg tas bučinys.

Dar yra toks Stanislavskio sistemos terminas: ištisinis veiksmas, reiškiantis veiksmą, kuris yra ašinis, svarbiausias, pagrindinio personažo vidinis veiksmas. Tačiau kūrinys sudarytas iš scenų, ir kiekviena scena turi savo pagrindinius personažus ir jų vidinius veiksmus. Kiekvienas veikėjas turi savo ištisinį veiksmą. Neteisinga būtų kalbėti apie kūrinio ištisinį veiksmą, nes ne pats kūrinys, o jo personažai kažko nori.

Nesunku supainioti veikėjo vidinį veiksmą ir motyvą (skatinamoji priežastis, veiksnys, veikimo pagrindas). Palyginkime: veikėjo veiksmas yra pagirti kitą veikėją / veikėjo motyvas yra pagirti kitą veikėją. Kuo šie du išsireiškimai skiriasi?

Jeigu veiksmas yra tai, ko veikėjas nori, tai motyvas – dėl ko veikėjas to nori. Taigi seka būtų tokia: motyvas > noras > išorinis (fizinis) veiksmas > aplinkos atoveiksmis, kurį iššaukia tas veiksmas.

Pvz.: mergina nori (ir siekia) stiklinės vandens, todėl, kad yra ištroškusi. Tačiau jos motyvai gali būti įvairūs. Galbūt mergina nori stiklinės vandens tam, kad sviestų ją draugei į veidą. Galbūt tam, kad nuneštų ją mirštančiam dagiui. Galbūt tam, kad jos kuo ilgiau negautų ištroškusi draugė (kerštas)… Tas pats veiksmas, skirtingi motyvai.

Arba bičas nori apiplėšti turtingų žmonių butą. Motyvacijų galėtų būti daug, tačiau vienas autorius pasirinko tokią: bičas nori apiplėšti todėl, kad ieško draugų, artumo. (Kitas klausimas, ar tai tikrai geras būdas ieškoti artumo…) Įsivaizduojate, kokia potekstė atsiranda po gana brutaliais veiksmais? (Toks Johno Guare pjesės „Six Degrees of Separation” protagonisto motyvas.)

Potekstė yra tampriai susijusi su motyvu. Kai veikėjas rodo, jog turi vieną motyvą, tačiau iš tiesų slepia tikrąjį, atsiranda potekstė. Kitaip tariant, veikėjas kalba viena, o daro kita. Dar kitaip tariant, apie veikėjo ketinimus suprantame ne iš jo kalbos – paties teksto – o iš to, kaip jis kalba, ką jis veikia tuo tekstu, kokia tikroji teksto prasmė, ką jis turi omenyje. Tas pats ir su fizinio veiksmo potekste: veikėjas daro fizinį veiksmą tarsi aiškiu (aiškiai rodomu) tikslu, o tačiau tik pačiam veikėjui (kartais nesąmoningai) yra žinomas tikrasis tikslas. Mes, žiūrovai ar skaitytojai, jaučiame neatitikimą, nedarnumą (iš to kyla intriga).

Skamba painokai, bet gal padės pavyzdys: moteris pro langą mato, kaip jos sūnus nuo sniego kalniuko čiuožia žemyn galva, ir atidariusi langą šaukia: „Tuojau pat pareik mano – aš tave užmušiu!” Tikroji potekstė yra: nedaryk to, kas yra pavojinga. Moters žodžiai grasina, nes ji nori apsaugoti vaiką nuo traumos. Potekstėje nėra neapykantos, kuri akivaizdi tekste. Iš tiesų moteris yra išsigandusi. Ji ne puola, bet stabdo. Teksto ir potekstės neatitikimas labiausiai ir žavi, atrodo tikras, gyvas, atpažįstamas. Kitaip būtų, jei moteris sušuktų: „Tučtuojau nustok taip elgtis, nes aš bijau, kad susižeisi!”

Potekstė yra slepiama tekstu (arba fiziniu veiksmu), lygiai taip pat, kaip dažniausia slepiamas ir tikrasis motyvas. Tie dalykai arba laukia, kol bus atrasti, arba kuria gilesnių prasmių sluoksnius, kurie atveria paviršiuje (akivaizdžiai) vykstančių dalykų reikšmę.

Sykį man su kitu aktorium teko rolėmis skaityti vieno dramaturgo eskizą, kur, kaip mums pasirodė, nebuvo jokio vidinio veiksmo. Tušti dviejų veikėjų plepalai. Užkulisiuose sutarėme, kad vaidinsime paslaptį, kurios nėra, ir perskaitėme dialogą kaip kokie du viešai susitikę šnipai. Žiūrovams, kaip sužinojome per aptarimą, susidarė įspūdis, jog pjesė turi „kažką tokio”, emocinį užtaisą, ir ją verta toliau vystyti. Mes su kolega susimirksėjome ir tyliai jautėmės didingi aktoriai. Kad jūs žinotumėt, kaip aktoriai nemėgsta scenoje nieko neveikti… Mes tiesiog gelbėjomės, kaip galėjom.

Autoriau, geriau prasmes ir potekstes tekste įguldyti pačiam, o ne tikėtis, kad už tave tai padarys kitas! Varguoliai yra tie, kurie tikisi, kad žiūrovas ar skaitytojas pats susipras, kas vyksta su veikėjais ir apie ką kūrinys. (Nebent tokia baisi koncepcija…)

Kaip rašyti taip, kad atsirastų veiksmas, motyvacija ir potekstės? Kaip visada, rašant pirmąjį eskizą, geriau apie tai negalvoti, o pasikliauti intuicija. Būna, kad pats autorius iki pat pirmojo eskizo pabaigos nuoširdžiai nežino, apie ką jo kūrinys ir kodėl jo veikėjai elgiasi vienaip ar kitaip. Tad nuostabu ir reikia tik džiaugtis, jeigu rašymas vis tiek juda pirmyn. Tokiu atveju telieka sekti veikėjų gyvenimus, klausytis ir užrašinėti tai, ką jie kalba (vaizduotėje, žinoma).

Tačiau jei vėliau šalta galva perskaičius susidaro įspūdis, jog vidinio veiksmo nėra, niekas nejuda, tai galima imtis įvairiausių techninių priemonių. Pvz.: sudaryti personažo veiksmų sluoksniavimą (akivaizdus noras > paslėptas noras > dar giliau paslėptas noras > pačiam personažui nežinomas noras…). Arba išvardinti visus į galvą atėjusius motyvus, dėl kurių personažas gali veikti būtent taip, o ne kitaip. Išsirinkti vieną iš jų ir perrašyti viską iš naujo. Pažiūrėti, ar tinka. Jei ne – ieškoti toliau…

Gali būti, kad taip „techniškai išieškoti” norai gali būti labiau sensacingi ir todėl dirbtini – vagystė, žmogžudystė, seksualinis išnaudojimas… Subtilesni, ne tokie iššaukiantys motyvai dažnai atrandami intuityviai (kaip pvz.: vogti, nes ieškai artumo).

Veikėjo noras, poreikis, veiksmo tikslas, priežastis, motyvas, potekstė – štai dalykai, kurių ieškome pirmajame savo eskize ir kuriuos bandysime įkurdinti antrajame.

(bus daugiau)

Advertisements

Komentarai uždrausti.