Memuarizmas

Atsiminimai, savo gyvenimo aprašymas, patirties apibendrinimai, autoportretas… Nėra memuarai labai lengvas žanras. Juk nuo tos akistatos su savimi ir gyvenimo įvykiais bei personažais, sutikite, prasideda ir grožinės literatūros (t.y. pramanytų istorijų) kūrėjų kelionė. Tik tiems, kurie dar nepradėjo rašyti memuarų, bet vis žada, kad “tuoj, tik nustumsiu visus kitus darbus ir sėdu rašyti”, gali rodytis, kad pasakoti apie savo gyvenimą – lengva, nes “viską žinai”.

Iš Carmelos Bird knygos “Writing the Story of Your Life (The Ultimate Guide)” išrinkau keletą pratimų, kurie tiks ne tik tam, kuris ruošiasi pasauliui pristatyti savo nepakartojamą asmenybę, bet ir besimurgdančiam kituose žanruose.

(1)

GIMIMO METAI

Ką žinote apie tuos konkrečius metus, kai gimėte? Kas vyko jūsų šeimoje, jūsų mieste arba kaime, kas vyko pasaulyje ir visatoje? Rašykite apie tai dvidešimt minučių. Prieš rašymą visai naudinga būtų panaršyti internete (ar bibliotekoje) ir paieškoti medžiagos.

(2)

RAŠYMAS IŠ FOTOGRAFIJOS

Susiraskite seną savo paties fotografiją. Įsižiūrėkite. Pirmiausia aprašykite, ką matote, visai nebandydami nieko aiškinti, interpretuoti – rašykite tik paviršinius, akivaizdžius dalykus. Antroji pratimo dalis: paaiškinimai ir pamąstymai (žinoma, raštu). Trečioji: atsispiriant nuo fotografijos, aprašykite istoriją, kuri liko už kadro. Rašykite esamuoju laiku (Štai sėdžiu ant suolelio ir graužiu kumštį…).

(3)

NEPAMIRŠTI SAPNAI

Prisiminkite lovą, kurioje miegojote, kai buvote vaikas. Pusvalandį laisvai rašykite apie tai, ką prisimenate. Gali būti, kad parašysite apie tūkstantį ar daugiau žodžių, ir tai (tikėtina) atvers vaikystės sapnų ir košmarų stalčiuką. Tuomet perskaitykite viską ir dar dešimt minučių rašykite apie sapną arba sapnus, kuriuos anuomet regėjote.

(4)

ATSIMINIMŲ DIENORAŠTIS

Susiraskite partnerį, kuris irgi nori rašyti prisiminimus ir keistis su jumis (ar bent skaityti jūsiškius ir skirti užduotis). Kiekvieną dieną (arba sutartais intervalais) užduokite vienas kitam labai konkrečią temą (“Ką mėgau valgyti, kai buvau mažas”; “Mano mamos drabužiai”; “Žmogus, kuris mane mokė…”) arba klausimą (“Ką esi praradęs?”; “Kokia buvo tavo liūdniausia gyvenimo diena?”), arba sakinio pradžią (“Aš prisimenu priešą… dėžutę… kaimyną… ežį…” ir t.t.). Atsakymai gali būti ilgi, o gali būti kelių sakinių ar net žodžių. Gali būti, kad kai ko neprisiminsite – jei visai tuščia, taip ir rašykite. Bet pabandykite kuo daugiau atsiminti. Šiuo atveju itin naudinga turėti partnerį – rašymas bus spontaniškesnis, nes temas sugalvojate ne jūs pats, o be to pajusite, kad yra suinteresuota auditorija. Taipogi turėtumėte trumpai pakomentuoti kiekvieną partnerio prisiminimą. Jokiais būdais ne kritikuoti, o skatinti rašyti toliau ir džiaugtis atradimais.

(5)

NUŠVITIMAS IR KERŠTAS

Kartais vaikystėje patiriame tikrų pakylėjimo, nušvitimo momentų, nepaprastai skaidrių ir kupinų atradimo džiaugsmo. Jei prisimenate ką nors tokio, būtinai užrašykite. Kita pratimo pusė (galima ją atlikti kitą dieną) – sudarykite sąrašą žmonių, kuriems norėtumėte atkeršyti už kokią nors skriaudą. Kokio ilgumo beatsirastų tas sąrašas (o galbūt netgi tuščias?) – raštu apmąstykite, kodėl taip yra. Galbūt tai verta atskiros pastraipos jūsų atsiminimų knygoje?

* * *

Nujaučiu, kad kai kas bijo daryti pratimus, nes neva “išeikvos įkvėpimą” arba parašys “neoriginalų” kūrinį, nes jo tema visiems žinoma – nesiklaidinkite. Jeigu šimtui žmonių tektų sėsti ir raštu atsakyti į tą patį klausimą, jie visi atsakytų skirtingai, ir jų atsakymai būtų tiek pat originalūs, kiek patys atsakinėtojai. Geras pavyzdys yra amerikiečių leidžiama knygų serija, sudaryta iš “paprastų” žmonių esė tema “Aš tikiu tuo” (“This I Believe”) – kai kuriuos atsakymus galima rasti čia (nuoroda). Arba štai kita knyga – sudaryta iš laiškų sau šešiolikmečiui – “Brangusai Aš” (“Dear Me”) (nuoroda). Galima tik žavėtis žmonių iškalbingumu/raštingumu. Betgi kuo dažniau tai darai, tuo geriau sekasi.

Aš pati būtinai atliksiu kai kuriuos pratimus, nes jau dabar pirštai niežti. Tik pavydžiu į “memuarizmą” linkusiems rašytojams gebėjimo rašyti tiesą ir tik tiesą… Nes aš tai irgi visuomet pradedu nuo tiesos, o užsibaigia viskas baisingu melavimu – fiction!

Reklama

Komentavimo galimybė išjungta.