Spygliuotos vielutės

Sužinojusi, kad neatidėliotinai skrisiu į Lietuvą, šyptelėjau: vešiuosi drauge Rūtos Šepetys romaną “Tarp pilkų debesų” (skaičiau anglišką originalą “Between Shades of Grey”). Knyga – apie lietuvių trėmimus.

Nebandysiu atpasakoti turinio ar dalintis tuo, ką supratau. Pasakysiu tiek, kad knyga yra jaudinanti, vaizdinga ir niekas man joje netrukdė gėrėtis ir šiurpti. Man įdomesnės kai kurios (techninės ir idėjinės) detalės, kurios visiems mums gali padėti rašyti geriau.

Visų pirma, noriu atkreipti dėmesį į gale esančius tris priedus: “Autorės pastabą”, “Padėką” ir “Padėką lietuviams”. Pirmojoje dalyje glaustai išdėstoma informacija tiems, kurie galbūt nežino ar nori pasikartoti žinias apie Lietuvą Antrojo pasaulinio karo metu. Abiejose padėkose randame daug pavardžių (apie penkiasdešimt) – tai žmonės, kurie vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau padėjo renkant medžiagą, o taip pat ir rašant šią išgalvotą istoriją – visuose rašymo etapuose.

Autorė yra rašymo grupės narė, taip pat gavo stipendiją iš Vaikų knygų autorių ir iliustratorių draugijos, lankė įvairias rašytojų konferencijas ir, kaip ji pati sako, “wild parties” (padūkusius rašytojų vakarėlius), konsultavosi psichologinių traumų, kalėjimo sąlygų, lietuvių papročių ir rusų kalbos klausimais. Taigi niekam neapsiverstų liežuvis klausti jos, ar į rašymą žiūri rimtai. Už šitos trijų šimtų puslapių knygelės jaunimui (ir ne tik) – milžiniškas darbas ir pasišventimas – tai liudija daug tikslių detalių, kurios sugulė į šią knygą ten, kur jų labiausiai reikėjo, kur jos tapo veiksmingos (išsiuvinėtų nosinių, išpieštų beržo tošių detalės).

Ar daug esame skaitę knygų (ir jaunimui) apie Lietuvos praeitį? O dar tokią sunkią ir painią? Pamenu, esu skaičiusi vieną knygą apie tremtį, tuo metu, kai tapo leistina apie tai žinoti (pamenu ir daktarą Samodurovą, kuris kaliniams liepė valgyti daug žuvies). Iki tol dar skaičiau Balio Sruogos “Dievų mišką” ir Ričardo Gavelio “Vilniaus pokerį”, betgi apie represijas tai ir viskas. Pati dabar stebiuosi: niekuomet nepagalvojau, jog artima praeitis gali būti labai įdomi laiko aplinkybė romano istorijai. Bet nuo šiol, ačiū Rūtai Šepetys, taip galvoju ir galvosiu. Ir dar labiau stengsiuosi, rinkdama medžiagą kiekvienai novelei ar knygai…

Nuostabu, kad tai tik pirmoji autorės knyga. Na, nelabai nuostabu, kai ir vėl prisimeni tuos penkiasdešimt jai padėjusių žmonių, bet visgi – bravo!

Žinodama (jausdama ir savyje) tą lietuvišką cinizmą, noriu pridurti, kad pagalbinė komanda nesumažina kūrinio vertės. Tikrai nėra svarbu ar daug, ar mažai kas padėjo rašant. Svarbu, kad autorius sugebėjo ta pagalba pasinaudoti ir skaitant to nesijaučia.

“Tarp pilkų debesų” knygos atveju, nepastebėjau ir išskirtinio autorės braižo. Toks jausmas, kad autorė pasitraukia į šalį, vietą užleisdama pagrindinei veikėjai Linai, o ir kitiems personažams. Čia svarbiau yra ne kalbos stilius, o veikėjai ir siužetas. Taip ir turi būti, žinant, kad tai yra populiariosios literatūros kūrinys. Skamba keistai, nes tokia žiauria tema parašytas laisvalaikio skaitalas?

Ir vėlgi, turiu (ir sau) priminti: “laisvalaikio skaitalas” nėra keiksmas. Tai nuostabu, kad mes (ir mūsų jaunimas) pagaliau galime skaityti patrauklų kūrinį ir skaitydami labai rimtai permąstyti savo praeitį, savo vertybes. Autorė mums ne griaudulingai nupasakoja, o įspūdingai parodo (tai viena iš esminių rašymo taisyklių – vykusius jos rezultatus dažnai vadina “kinematografiška proza”), tad nesunku įsijausti į tremtinių ar net skriaudikų kailį. Taip giliai patikime ir įsitraukiame, kad darosi nesvarbu, kad tai parašė lietuvių kilmės amerikietė, o ne tremtį (ar bent sovietinę priespaudą) išgyvenusi lietuvė. Jei patys tremtiniai nerašo grožinės literatūros, tai turime daryti mes, vėlesnės kartos. Tai vis vien mūsų visų bendra istorija!

Po vienu iš internete patalpintų straipsnelių apie knygą radau įdomų anonimės komentarą, kurį perfrazavus skambėtų maždaug: kaip gerai, kad Rūta Šepetys kuria tokia skaudžia Lietuvai tema – pagaliau apie mūsų kančią sužinojo net ir tolima išlepusi Amerika, kur žmonės temoka dirbtinai šypsotis! Komentatorė turbūt nematė Rūtos Šepetys pasisakymo, kurį galima rasti youtube. Kaip ironiška, kad autorė yra būtent ta besišypsanti amerikietė. Jeigu pagal šypsenos platumą spręstum apie žmogaus gilumą, tai… būtų idiotizmas. Žinoma, pasaulis sužinos daugiau apie Lietuvos skausmą. Tačiau dar labiau – apie bendražmogiškus dalykus, t.y. žmogiškumą ir “žmoniškąjį” žvėriškumą…

Gaila, kad lietuviškas knygos variantas dėl kažkokių priežasčių prarado du nespalvotus piešinius. Pirmajame pavaizduotas Tarybų Sąjungos žemėlapis su geležinkelio linija, kuria buvo tremiami knygos veikėjai. Antrajame ta pati žemėlapio linija sužymėta stotelėmis, o apačioje paaiškinta kiekviena vietovė ir data, kai joje atsidūrė veikėjai. Tai – romano laiko linija (“timeline”). Tokia priemonė buvo itin naudinga rašant, tačiau vertinga ir skaitant. Kartais sunkiai įsivaizduojami atstumai, nusakyti vienu dviem sakiniais (jie keliavo mėnesį, beveik be maisto, štai taip toli), pribloškia savo masteliu, pamačius brėžinį… Kodėl lietuviškame vertime vaizdinės priemonės atsisakyta? Viskas “savaime aišku”?

Linos Būgienės vertimas neblogas. Akis šiek tiek kliūna už “sumedėjusių” dialogų (anglų kalboje tai ne itin kliūna, nes viskas taip skaitant persikelia į svetimos kalbos dimensiją) ir kai kuriose vietose bereikalingų įvardžių, kurie anglų kalboje labai dažni, o lietuvių – visai ne. Smagu, kad supaprastintos angliško originalo pavardės (Mrs. Arvydas, Ms. Grybas) atvirto į sudėtingas, bet mums artimas, lietuviškas (ponia Arvydienė, panelė Grybaitė).

Gerą įspūdį paliko ir susimąstyti verčia ne tik Rūtos Šepetys metaforų, palyginimų bei kitų dekoracijų saikingumas (juk stiliaus vertę kelia ne tik tropai), bet ir kiti “įrankiai”: dailininko Edvardo Muncho kūrybos paralelė, sužadinanti magiškojo realizmo vaizdinius, daug ką paaiškinantys flashback’ai (atsiminimai išskirti kursyvu), o ir pats kūrybiškasis, maištingasis, akyse bręstantis Linos personažas – jos charakterio pasirinkimas. Visi šalutiniai veikėjai kurti apgalvotai, ir atskiriame juos iš lakoniškų aprašymų (plikis, miknius, žmogus su laikrodžiu ir kt.), o per visą kūrinį sekame jų charakterių (likimų) linijas – visos įdomiausios yra išbaigtos ir turi savo funkciją bendrame paveiksle. Vien ko vertos žydų tautybės pono Stalo (plikio) ir lenkų kilmės ruso sargybinio Kreckio linijų atomazgos. Linos tėtis ir mama – gal šiek tiek ir idealizuoti, tačiau be šitokios ryškios spalvos nespindėtų pilki atspalviai.

Knygos pavadinimas išverstas irgi, manau, taikliai. Žinoma, autorė rašė būtent apie įvairius pilkos atspalvius, o ne apie debesis, bet tūlas lietuvis skaitytojas debesis turbūt pirmiausia ir įsivaizduoja pilkus, pritvinkusius lietaus, o ne baltus purius avinėlius…

Angliškas knygos pavidalas lyg ir pretenduoja į vintage karo laikų meto knygą, tačiau išilgai bangelėmis pjaustyti (beveik plėšyti) puslapiai man ne tiek primena sovietinius, kiek šiuolaikinius (kad ir mano turimą tiesiog delikatesinį Borgeso rinkinį). Lietuviškas knygos apipavidalinimas kuklesnis, skyrių pavadinimai neprimena gyvulinių vagonų langelių, kaip originale, o tiesiog glaudžiasi prie gėlių ornamentėlių…

Dar labai smalsu, kodėl lietuviškame variante dingo knygos padalinimas į tris skyrius ir tų skyrių pavadinimai: “Vagys ir prostitutės”, “Žemėlapiai ir gyvatės”, “Ledas ir pelenai”? Tikėkimės, kad taip nusprendė su vertėja susisiekusi autorė. Nes antraip man atrodo, kad buvo išsigąsta juose slypinčios ironijos, o ir trijų pertraukų tarp dalių – gan “kinematografiškos” priemonės.

Nedaug esu skaičiusi literatūros jaunimui, bet pastebėjau ir stebiuosi gan lėkštais romaniukais, kuriuos lietuvių autoriai siūlo jaunimui. Galbūt jų lėkštumas gali būti pavadintas eskeipizmu (iš žodžio “escape” – pabėgti), tad nesinori pernelyg kaltinti tų, kurie trokšta pabėgti nuo realybės – jiems ir taip negera, jeigu bėga. Bet visgi gali susidaryti įspūdis, kad knygos jaunimui turi būti tik linksmos ir išblaškančios mintis apie gyvenimo problemas. Tokios, na, kvailokos.

Iš rašytojų jaunimui reikalaujama ir mažai, ir daug: kad būtų keliami aiškūs (moralinio pasirinkimo) klausimai ir kad būtų suprantama bei patrauklu. Lengva paprašyti, sunku parašyti. Bet prašyti vis tiek reikia.

Rūtos Šepetys knyga yra tai, kas nėra kvaila lėkšta ir nėra eskeipizmas. Vertimas nesugadino jos vertės.

“Tarp pilkų debesų” vos gavau – išpirkta! – radau jį tik viename Vilniaus knygyne (CUP prekybos centre, berods “Pegase”). Pažiūrėjau, kad tiražas gi nedidelis – tik 2000 vienetų. Matyt “Alma littera” nesitikėjo sėkmės…

Knygos ištraukų rasite čia (nuoroda).

Advertisements

Komentarai uždrausti.