Kantrybės ribos

Vakar po spektaklio “Ribos” premjeros (Menų spaustuvėje, režisierius Tadas Montrimas, dramaturgas Julius Paškevičius) supratau, kad mano kantrybės ribos peržengtos. Mane užkniso du stereotipai, kuriuos nuolat girdžiu lietuviškoje meno (ir teatro) aplinkoje!

Taip atsitiko, kad galėjau šiek tiek prisidėti prie šio spektaklio pjesės kūrimo. Tiksliau dramaturgo užkūrimo, kaip išsireiškė Menų spaustuvės programų vadybininkė. Po ilgo (bene trijų valandų) pašnekesio praeitą vasarą, Julius su manimi daugiau nesusisiekė, toliau dirbo pats (tikiuosi, ne vienas pats – jam padėjo kolegos), ir daug kartų pjesę perrašė. Vakar, laimingai susiklosčius kai kurioms (jų tarpe ir nelaimingoms) aplinkybėms, pamačiau rezultatą – ir jis pranoko mano lūkesčius. Julius – šaunuolis!

Bet štai kai aš jį sutikau aną vasarą ir paklausiau, kokias pastabas jis yra gavęs apie savo pjesės pirmąjį eskizą (kurį jis, kaip būdinga lietuvių rašantiesiems, laikė ir paskutiniuoju), išgirdau, kad jam esą pasakę, jog “jis dar jaunas žmogus”.

Taip, jis tikrai dar jaunas žmogus. Jam dvidešimt treji. Bet jėzusmarija – kuo čia dėtas rašymas?!

Tą patį – kad Julius dar jaunas žmogus, tai ko čia daug ir reikalauti – išgirdau vakar ir iš vieno teatro kritiko. Kadangi turiu dar keletą draugų, kurie dar “tik” jauni žmonės, įsižeidžiau už visą jų kartą. Bet, patikėkit, tą patį paverkšlenimą apie jauną amžių girdžiu ir iš pačių jaunuolių. Atsiunčia savo darbelius ir pasiteisina: aš gi toks jaunas žmogus… Tfu!

Vytautas Mačernis žuvo, kai jam buvo dvidešimt treji metai. Jis buvo jaunas žmogus. Jis per anksti išėjo. Bet kiek daug jis mums paliko! Ar galima būtų sakyti: jis tebuvo jaunas vaikinas? Kiekvienam savo, ir kai kurie tokio amžiaus žmonės jau būna išgyvenę karą ir marą, pagimdę ir paauginę vaikus, patyrę tiek gyvenimo, kiek jau jiems tekę. O kai kurie keturiasdešimtmečiai vis dar tokie infantilai, kad jų patirties nė per kur nesijaučia. Tiesiog kiekviename amžiuje reikia rašyti tai, ką žinai, o ne tai, ką norėtum parodyti žinąs, o iš tiesų neturi patirties, net nenutuoki, apsimetinėji.

RAŠYMO KOKYBĖ NEPRIKLAUSO NUO RAŠYTOJO AMŽIAUS.

Gerai, antrasis stereotipas, su kuriuo susiduriu ne pirmą kartą. Vakar girdžiu (iš dar vieno “jauno žmogaus”), kad spektaklis “Ribos” gal ir neblogas, na bet jau TEMA tai fui (tai sakant suraukiama nosis). Tema? Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne:

1. kūrinio, pasikalbėjimo, tyrinėjimo objektas: Paskaitos, veikalo t. Nukrypti nuo temos.
2. užduotis, teiginys, kurį reikia išplėsti.
3. pagrindinis muzikos kūrinio motyvas: T. su variacijomis

Na, tik pamąstykime, ar gali tyrinėjimo objektas būti banalus, t.y. nuvalkiotas, nuobodus? Jei jau kažkas nepatinka, tai nebent tai, KAIP tas objektas tyrinėjamas, KAIP tema atskleidžiama, kokie klausimai iškeliami, kaip viskas parodoma. Nė vienoje knygoje apie rašymą (o jų perskaičiau daug) neradau nė vienos pastraipos apie temas, kurios gali būti per prastos rašymui.

Spektaklyje “Ribos” liečiama netgi ne viena tema, taigi kuri iš šių “fui”: smurtas, teisingumas ar tėvų ir vaikų santykiai? Kurios iš jų netyrinėjo Shakespeare’as?

RAŠYMO KOKYBĖ NEPRIKLAUSO NUO PASIRINKTOS TEMOS.

Ir baikim apie tai nusišnekėti.

Advertisements

1 atsakymas į “Kantrybės ribos

  1. Atgalinė nuoroda: Ribinė terapija teatru