Beprasmė metafora

Metaforos vertė literatūroje neabejotina – ji pagyvina pasakojimą, leidžia veikti skaitytojo vaizduotei. Tačiau beprasmė metafora gali padaryti daugiau bėdos, negu naudos. Tai jau senokai pastebiu ne tik rašyk.lt (ir pan.), bet ir jaunų bei madingų literatų kūrybos puslapiuose.

Metaforų perteklius mane, kaip skaitytoją, vimdo. Metaforos, sukeliančios vaizdus, kurių rašydamas akivaizdžiai nesuvokė pats autorius (arba nesuvokė, kokį poveikį tas vaizdinys daro mano sąmonei), yra tikra nelaimė. Perkrauta kalba neleidžia įsivaizduoti, kas, kur ir kaip vyksta, tad sunku ar beveik neįmanoma sekti personažo istorijos.

Komentaruose pasitaikantis raginimas “rašyk literatūriškiau” rodo, kad rašytojai/rašinėtojai nemano, jog pernelyg gausus meninių priemonių naudojimas nesukuria meninės kūrinio vertės. Įtariu, kad tai dar viena priežastis, dėl kurios lietuvių skaitytojas nesusitinka su lietuvių rašytoju (žinoma, tai tik metafora).

Kiek metaforų yra per daug?

Sykį skaitydama man patinkančią užsienio autoriaus knygą, ėmiau stebėti, kiek kalbos papuošimų, verčiančių stabtelti ir gėrėtis, yra viename puslapyje. Ir ką gi – vienas, du. Kai kur – nė vieno. Tik tuomet ornamentika netrukdo suvokti pasakojimo, stebėti veikėjų santykius, įsijausti.

Perkrauti tekstą metaforomis gal ir apsimoka, jei bandoma sukurti groteskiško stiliaus įspūdį. Dažniau visgi jaučiu, kad taip bandoma sukurti Aukštosios Literatūros įspūdį.

Pvz.: viename romane radau meilės akto aprašymą – “plyštantį šilką” ir “varvančius korius”… Suprantu, kad autorė norėjo priskirti moters lyčiai medaus skonį (bet jau ir tai skamba negerai), tačiau “varvantys koriai” veikiau primena lytiniu keliu plintančios ligos simptomus! Skaitydama tą sceną garsiai šaukiau ir keikiausi.

Pati naudojuosi tokiu principu: rašyk tai, ką tuo metu įsivaizduoji. Arba: tiesiog aprašyk tai, ką matai vaizduotėje. Su vaizdu kylančias asociacijas perskaityk vėliau šalta galva ir būtinai stebėk, ką dabar vaizduotė tau piešia. Jei tai itin nepadorūs vaizdai ir tu nenori jų – išbrauk, pakeisk, išvenk jų.

Metaforos gali pasiūlyti smagias žaidimo taisykles. Pvz. rašydama “Žuvį” supratau, kad visa novelės istorija gali būti papasakota su vandens floros ir faunos palyginimais ir metaforomis. Taip Žuvies bazės darbuotojos tapo lydekomis, pagrindinė veikėja už ausų ėmė slėpti žiaunas ir įsimylėjo į Ichtiandrą. Tokioje aplinkoje keistai nuskambėtų metafora iš kitos gyvūnų karalystės. (“Žiūrėjo palikto šuns akimis”?)

Kai metafora vietoje ir tinkama, skaitytojas jos nepastebi. Taip, galbūt jis neskaito jos tris kartus ir nedūsauja, pavydėdamas autoriui kalbos įmantrumo. Tačiau atsitinka kitas, daug geresnis dalykas – skaitytojas užjaučia veikėją, pamato jo pasaulį, susimąsto apie savo pasaulį, o vėliau giria, kad parašyta “kinematografiškai” – nors tai irgi perkeltinė prasmė, nes kinas yra vaizdas, o literatūra yra tekstas. Kino vaizdas matomas ekrane. Literatūros vaizdai – skaitytojo vaizduotę (vidinę akį – vėl metafora) sukurstę paveikslai – atlieka tam tikrą, autoriaus sumanytą, paskirtį.

Metafora yra tropas, grindžiamas kokiu nors panašumu, paslėptas palyginimas.

Tropas yra tikrai ne lietuviškos kilmės žodis, ir mane jis erzina, nes visai neprimena to, kas angliškai vadinama figure of speech (kalbos figūra, meninė priemonė, ornamentas), tiesą sakant, tropas man primena… gal baobabą. Bet tiek jau to, lituanistai taip pavadino, ir nieko čia nepakeisi. Telieka priminti sau, kad tropas tai perkeltine reikšme vartojamas žodis ar posakis.

Iš britų rašytojo Marko Haddono romano “Tas keistas nutikimas šuniui naktį” (dovanokit, pastraipą išverčiau pati):

Žodis metafora reiškia kažką nešti iš vienos vietos į kitą, ir jis yra kilęs iš graikiškų žodžių μετα (kuris reiškia iš vienos vietos į kitą) ir Φερειν (kuris reiškia nešti), ir ji sakoma apibūdinant ką nors žodžiu, kurio reikšmė nėra tai, kas tai yra. Tai reiškia, kad žodis metafora yra metafora.

Taip metaforą apibūdina autizmu sergantis personažas, kuris nesuvokia kaip galima daiktus ir reiškinius vadinti žodžiais, kurie tų daiktų ar reiškinių nereiškia. Jis viską suvokia tiesiogiai ir todėl bendrauti su (sąlyginai) sveikais žmonėmis jam sunkiai sekasi. (Dega pieva aguonų? Reikia gesinti, jei dega!) Tačiau skaitytojams puikiai sekasi suvokti, kas tai yra metafora, kur ji atsiranda, kodėl vartojama ir kokį žaidimą į mūsų kalbą įneša.

Keli pavyzdžiai:

Jozefą Valdemarą Gricaną, stambų nekalbų medkirtį, sužeidė Amūras. Ir ne kokia nors nucvirbusi strėlikė smigtelėjo jam į nugarą, o, kaip ir pridera jo profesijos žmogui, įsirėžė smagus kirvis. Įsirėžė tas kirvis į Jozefo Gricano nugarą tą akimirką, kai jis pamatė skalaujant baltinius Katariną Knak, itin sveiką, rausvą merginą. (Ziegfried Lenz “Mirabelės dvasia”)

Dabar puikiai girdėjau lėktuvo ūžesį. Dainininko balsas norėjo jį paversti nerūpestingu paukščiu, skrajojančiu dangaus oro srovėse, tačiau aš gerai žinojau, kad jis neša mirtį. (Pascale Roze “Kamikadzės naikintuvas”)

Saulė prisisegė prie lango rėmo. (Agneta Pleijel “Fungi”)

Metaforai artima (ar kartais neatskiriama) yra metonimija (nuoroda) – bet į jų panašumus ir skirtumus čia nesigilinsiu.

Kiekviena metafora yra tam tikras palyginimas, bet vienanaris – pasakomas tik vienas narys (su kuo lyginama), o kitas narys (kas lyginama) nutylimas. Praleistąjį narį atkuria vaizduotė. (Iš Vikipedijos)

Taigi kviečiu susirūpinti vaizduotės atkuriamais vaizdais ir jų prasme.

____________________________

Daugiau pieštinių beprasmių metaforų (nuoroda).

Reklama
Šis įrašas paskelbtas kategorijoje Be kategorijos ir priskirtas tokioms žymoms: . Išsaugokite jo nuorodą.

Komentavimo galimybė išjungta.