Graffiti rašytojai

Reiškinys senesnis už istoriją – graffiti. Pavadinimas kilęs iš itališko žodžio graffiato (įbrėžtas, įdrėkstas, nugremžtas) ar net sgraffito (vartotas senovėje, norint nusakyti veiksmą, kai nugramdomas sluoksnis, po kuriuo atsiveria kitas). Šie itališki žodžiai atitinkamai kilę iš graikiškojo γράφειν (graphein), kuris reiškia rašyti. Parašyti apie graffiti mane paskatino žinia, kad tuo užsiimantys žmonės vadinami ne tik graffiti menininkais, bet ir graffiti rašytojais (graffiti writers).

Su šitos profesijos žmonėmis (laikykime profesija ne tik tą užsiėmimą, už kurį gaunamas piniginis atlygis – juk ir aš štai rašau neapmokamai) kažkodėl teko susipažinti ir gyvenant Lietuvoje, ir čia, Australijoje. Turbūt jie mane traukia.

Lietuvoje netgi esu užsakiusi išpiešti salės prieškambarį (pamačiusi eskizą prašiau piešti taip, kad bambukų giraitė ir liktų bambukų giraite, o ne marihuanos plantacija – tačiau tai, ko nepadarė autoriai, atliko lankytojai – pataisė lapelių formą…), o čia, Australijoje, iš pažįstamo graffiti rašytojo (jo slapyvardis Psalm) išgirdau, kad užsakymą davė viena reklamos agentūra. Mat reklamos kūrėjams smagu posėdžiauti salėje, kurios sienos išmargintos antireklaminiais vaizdais. O gal užsakytojai apie tai nesusimąstė?

Vienas iš deklaruojamų graffiti tikslų – atkreipti dėmesį į tai, kad miestuose per daug reklaminių užrašų, daug stipriau teršiančių miestiečių sąmonę nei graffiti užrašai. Melburne, kiek girdėjau, reklamos kiekis gatvėse yra reglamentuojamas – nuo kažkurio laikotarpio, kai užrašai ėmė trukdyti atpažinti kelio ženklus ir dėl to ėmė vykti avarijos…

Užsukus į kurią nors graffiti rašytojams oficialiai skirtą gatvę, akį maloniai glosto sluoksniais užpiešti ir užrašyti puikaus meninio lygio kūriniai. Melburno centre (CBD – Central Business District) yra keletas tokių siaurų rankovių, į kurias atsukti akli prekybos centrų langai (seniau kai kuriuose iš tų pastatų buvo kalėjimai), ir graffiti niekam netrukdo, atvirkščiai – gundo turistus prie jų fotografuotis. Tiesą sakant apie oficialų leidimą spėju, nes dairiausi kamerų ir neradau, nors atvirai dirbančio graffitisto irgi nemačiau. Prie traukinių stočių tokios kameros kabo iš visų kampų, todėl spėju, kad ten yra vietos, kur piešiančius ir rašančius gaudo.

Sunkoka juos pagauti, jie maskuojasi – rengiasi vienodai pilkai. Šviesiai pilką džemperį su gobtuvu, beisbolo kepurėlę, apsmukusias militaristinio stiliaus kelnes vilki kiekvienas bet kokio amžiaus graffiti rašytojas. Taip apsirengęs ir Psalm, kuriam neseniai sukako keturiasdešimt.

Iš jo netyčia ir sužinojau keletą dalykų apie vietinę graffiti bendruomenę. Apsilankiusi graffiti parodoje vienoje miesto galerijoje pamačiau, kokia skirtinga toji bendruomenė, kiek daug stilių, kiek daug asmenybių užsiima graffiti. Psalm yra vienas iš graffiti veteranų – pradininkas, maištininkas, mokytojas. Vienas parodos lankytojas (o gal autorius) parodė į savo blauzdą (atsiraitojęs sportines kelnes, kad visi matytų) – ant jos visai dar šviežia tatuiruotė pagal Psalm piešinį. Taigi paroda išsiveržė – nuo galerijų sienų ant kažkieno odos… Matyti savo darbą ant kito žmogaus kojos, klausiu, tai turbūt panašus pasididžiavimo jausmas, kaip gauti Nobelio premiją? Psalm į tai tik nusišypsojo. Šiaip jis labai kuklus, tylus žmogus. Turi gerą humoro jausmą.

Dar viena įdomybė – per graffiti Psalm yra nukentėjęs. Pagal išsilavinimą architektas, jis dirba viename fabrike, vairuoja krautuvą, nuo ryto iki vakaro kiloja paletes, vilkėdamas darbininko aprangą (su kuria, beje, atvyko į parodą ir aš pagyriau jo stilių), nes yra buvęs pagautas ir teistas už graffiti. Australija yra nuostabi šalis tiems, kurie niekuo neprasikalto, t.y. niekuomet nenusižengė bendroms taisyklėms. Štai tokie maištininkai štai taip baudžiami. Nors, kai pagalvoji, tai ne blogiausia bausmė, visgi Psalm skundžiasi, kad po ilgos bukinančios darbo dienos nebeturi jėgų savo menui.

Melburno graffiti rašytojai dažnai išvyksta „stažuotės“ Amerikoje. Iš to supratau, kad graffitistai kruopščiai perduoda savo meistriškumą vieni kitiems.

Sykį aplankiau australietės Swoon, kurios piešinių galima rasti Niujorke, Brukline, parodą vienoje mažoje Melburno galerijoje. Ažūriniai karpiniai ir pjaustiniai iš popieriaus, teatro scenai artimas atmosferos pojūtis, aštrios socialinės temos… Kol meno žinovai ginčijasi, ar graffiti yra menas ir ar jam gali atsirasti vietos galerijose, ne tik ant kalėjimų sienų (kai kuriais atvejais – ir kalėjimuose), graffiti rašytojai palieka savo įspaudą gatvėse, ant sienų, ant stogų, ant grindinio. Šita meno rūšis nelabai traukia pinigus (ir piniguočius): graffiti yra visiems prieinamas „pagal apibrėžimą“, už jį niekas nesvajoja gauti atlygį (atvirkščiai – pageidauja negauti (neigiamo) atlygio), popieriaus ar drobių pirkti nereikia, netgi dažų pirkimą įmanoma apeiti – štai terminas inventing (išradimas) reiškia dažų vogimą).

Žinoma, pinigų vis tiek reikia visiems – pragyvenimui. Visi graffiti rašytojai turi kitas profesijas, kitus darbus, taip palikdami savo meną „meilės zonai“ – amateur (mėgėjiškumui – čia vartoju gerąja prasme). Kartais, kai Psalm labai reikia pinigų, jis nutapo kokį popsinį paveiksliuką ir labai sėkmingai parduoda. Tačiau jam tai panašu į pornografiją. Gal geriau vairuoti krautuvą?

Beje, neseniai mačiau filmą apie dailininką Mondrianą. Pasirodo, jis negalėjo pakęsti žalios spalvos, dievino pagrindines (raudoną, mėlyną, geltoną), tiesias linijas ir urbanistinę tvarką bei švarą (todėl Niujorkas – tas vientisas granito lydynys – jam buvo rojus), tačiau jo idėjų, jam gyvam esant, publika nevertino (jo darbus ėmė pirkti niujorkiečiai, prieš pat jo gyvenimo galą). Mondrianas karts nuo karto nutapydavo gėlę (žinoma, nepanaudodamas žalios spalvos) ir ją pardavęs galėjo išgyventi toliau. Sykį jis pasakė: viskas, daugiau gėlių nebus, net jeigu iš bado mirčiau.

Kodėl dabar atėjo į galvą ta istorija? Gal todėl, kad toks požiūris į savo užsiėmimą, toks tikėjimas tuo, ką darai, meno idėjiškumas, būdingas tiek „pripažintoms“ meno srovėms, tiek graffiti.

Neseniai pasirodęs Wernerio Herzogo 3D dokumentinis filmas „The Cave of Forgotten Dreams“ (išvertus būtų – Pamirštų sapnų ola) atveria vaizdus iš priešistorinių laikų, kuomet į olą užklydę žmonės (protėviai) ant sienų anglimi piešdavo žvėris, save. Civilizuotam žmogui sunku negalvoti apie tai, kokia tų piešinių priežastis ir prasmė. Aišku viena: jeigu tie piešiniai atsirado, vadinasi jų kažkam reikėjo.

Po šio filmo peržiūros nekantriai laukiau, kada gyvai pamatysiu piešinius ant Australijos uolų, Šiaurinės teritorijos Kakadu parko olose. Aborigenai uolų piešinių nelaiko menu, o savęs nelaiko menininkais. Ne aš piešiu – tai protėvių dvasia piešia per mane, mano rankomis, sako jie. (Apie tai išgirdau Herzogo filme.)

Stovėdama priešais piešinius, kurie, beje, visiškai nuostabūs ir net nesinori juos vadinti primityviais, galvoju, o kokia priežastis ir kokia prasmė ieškoti mene naudos, prasmės, laukti įvertinimo? Keli tūkstančiai metų ir vis dar nenusitrynęs (kai kuriais atvejais – atnaujinamas) dažas, atpažįstamos kengūros, mums nepažįstamos, žmogaus pavidalą įgijusios, dvasių figūros su komiškai ryškiais lyties ženklais. Vietoj parašo – ant uolos priplotas ir dažais apipurkštas autoriaus (ar mediumo) delnas. Graffiti.

Kas nors kada nors, kai mūsų (ir policijos) nebus, taip stovės ir apžiūrinės mūsų metropolių sienas – miesto dienoraščius.

Advertisements
Šis įrašas paskelbtas kategorijoje Be kategorijos ir priskirtas tokioms žymoms: . Išsaugokite jo nuorodą.

Komentavimo galimybė išjungta.