Romanas per dvylika dienų

Tai ne receptas, tai – eksperimentas. Sakoma, pirmąjį eskizą geriausia parašyti kuo greičiau. Tačiau dėl didelės apimties neįmanoma parašyti vienu prisėdimu. Taigi kaip susitvarkyti su tokia ilgalaike užduotimi ir koks įmanomas trumpiausias jos atlikimo laikas? Tai labai asmeniška.

Kadangi rugsėjo viduryje parašiau ir išsiunčiau leidykloms romaną „Virgos revoliucija“, pagaliau mano viduje kažkas atitrūko ir nutrūko – net jei dar laukia daug redagavimo, visas meninis išgyvenimas su Virga išvargtas ir išbaigtas, todėl tapau kaip ir laisva.

Su malonumu sukūriau keletą naujų novelių (eskizų). Bet tai ne tas pats, kas rašyti romaną. Diena iš dienos, mėnesių mėnesius. Gyventi paralelinį gyvenimą su išgalvotais žmonėmis ir žodžiais žodžiais žodžiais. Kokį romaną rašysiu toliau? Nes galvoje sukasi ne viena idėja, tik reikia išsirinkti. Reikia, kad kažkas mano viduje išsirinktų.

Vieną niekuo neypatingą pirmadienį sėdau ir per tris valandas parašiau knygos planą. Paaiškėjo, kad bus dvylika dalių, kad maždaug įsivaizduoju kūrinio „žaidimo taisykles“ ir kad galėčiau tuojau pat atsiraitoti rankoves ir parašyti pirmąją dalį. Bet nedariau to. Pradėjau kitą rytą, antradienį.

Žinojau, nuo ko pradėti. Tiesa, pirmą pastraipą du kartus ištryniau. Visgi jutau, kad viso kūrinio idėja nepajudinamai kabo virš mano galvos. Ir – svarbiausia – labai norisi rašyti. Tą dieną (tiksliau, tą ankstyvą rytą, nes prabudau drauge su vyru, kuris antradieniais ir ketvirtadieniais keliasi šeštą, nes eina į treniruotę) parašiau pirmąją dalį, ir paaiškėjo, kad ji maždaug 3000 žodžių (knygoje apie 12 psl.) – tai uždavė tolimesnį darbo tempą.

Trečiadienį, ketvirtadienį, penktadienį – rašiau maždaug po tiek pat. Matote, nėra labai sunku tiek parašyti, jeigu intensyviai rašai penketą metų, tekstą surenki gana greitai, o pati istorija yra paremta asmeniniais išgyvenimais. Tiesą sakant, viena iš pirmojo šio romano eskizo taisyklių buvo: rašyti kaip galima tiksliau iš atminties. Rašyk tik tai, ką žinai.

Teko apsispręsti – ar rašysiu ir savaitgalį? Nes šiaip to nedarau, leidžiu sau patinginiauti, perkrauti smegeninę, kai ką apmąstyti, pasvajoti, įsivaizduoti. Bet ne: nusprendžiau, kad rašysiu be pertraukos. Mat mano tikslas – ne prigalvoti nebūtų dalykų, o laikytis „tiesos“. Taigi perspėjau vyrą, kad dalyvauju pačios susikurtame eksperimente, kuris turėtų baigtis kitos savaitės pabaigoje.

Rašiau kasdien, bet kasdien vis labiau pavargdavau – tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Akyse plaukiojo debesėliai. Likusią nuo rašymo dienos dalį sunku susikaupti į kitus dalykus – tegalvojau apie tai, ką parašiau ir ką parašysiu. Visgi bandžiau gyventi taip, kaip visada. Lankiau teatrą, kiną, kalbėjau su žmonėmis, gaminau maistą, gerai išsimiegodavau. Ėmiau geriau suprasti Ernesto Hemingway’aus žodžius: laikas tarp rašymų yra laukimas. Taip, vis laukiau, kol vėl galėsiu rašyti. O nustodavau rašyti, gerai žinodama, ką rašysiu toliau, neleisdama sau „perdegti“.

Norėjosi pavargti. Sakoma, kad pavargus visų pirma nukertama galvoje esanti cenzūra, sąmonė. Atsiveria pasąmonės turtai. (Taip pat ir kakos, manau.) Tikrai, antroji savaitė buvo mein kampf (vok. mano kova, pasipriešinimas), tačiau ir vaizduotė su atmintimi pagerėjo. Atrodė, kad siekiu pati save užhipnotizuoti ir ištraukti kuo daugiau informacijos. Džiaugiausi, kad eksperimento galas artėja, nes fiziškai darėsi vis sunkiau tą kovą ištverti.

Sugebėjau save apgauti (nepasakosiu kaip, bet mano darbas su savimi visuomet įtraukia apgaulės elementų – gerai, kad esu lengvatikė) ir trečiadienį parašiau ne vieną, o dvi dalis. Vadinasi apie 24 psl. per vieną dieną… Žinoma, vakare jaučiausi pusiau pamišusi, o dar reikėjo eiti į kiną – bilietą turėjau iš seniau. Bet tik svetimas naratyvas galėjo mane išgelbėti nuo nuosavo.

Žinojau, kad paskutines dvi eskizo dalis galiu rašyti su palengvėjimu, nes tokia ten ir turi būti nuotaika. Nerimavau, kad nepatrūkčiau ir nemesčiau nebaigusi. Nėra nieko labiau erzinančio, kaip po metų rasti seną savo eskizą, kuris neturi pabaigos, kokia kvaila ji bebūtų!

Dar juokingiau buvo, kai prieš pabaigą (trečiadienį) teko keisti spausdintuvo rašalą, o pakeitus kažkas atsitiko – nutrūko ryšys tarp spausdintuvo ir kompiuterio. Reikėjo matyti, kaip aš kelias valandas niršau, sukau ratus aplink rašomąjį stalą, kol pagaliau sutaisiau, įveikiau problemą! Kodėl tai buvo taip svarbu? Todėl, kad kasdien po rašymo seanso turiu išgirsti, kaip čirkši spausdintuvas, kaip iš jo nasrų lenda prispausdinti popieriaus lapai – mano darbo vaisiai. Antraip – erzulys ir nusivylimas.

Taigi paskutines dvi dienas rašyti buvo lengva ir netgi kiek liūdna. Lengva, nes ant stalo gulėjo geras šūsnis prispausdintų popieriaus lapų. Liūdna, nes ateis diena, kai nebereikės nei rašyti, nei gyventi su personažais, nei rūpintis, kas gi jiems atsitiks toliau… Be to, reikės kažkaip tvarkytis su šalutiniu eksperimento poveikiu – išsekimu.

Penktadienį perpiet – darbas baigtas. Maždaug 38 tūkst. žodžių, apie 150 psl. knygoje (pirmam eskizui pats tas) per dvylika dienų.

Šeštadienį, laimei, buvo saulėta diena, niekur nereikėjo eiti ir visą dieną tvarkiau namus. Šlaviau, ploviau, valiau langus. Visą dieną. Buvo gera, nes galvoje tapo tuščia. Kaip pasakytų Hemingway’us – pirmasis eskizas tėra krūvelė ir svarbiausia – reikia ją sukrauti. Be kompromisų. O tada bus matyt. Taigi logiška, kad po tokio proceso jaučiausi palengvėjusi ir tuščia.

Kas toliau? Darbas nebaigtas – bet gerai pradėtas. Malonumas patirtas. Pirmoji malonumų dalis. Stalčiuje – romano eskizas, parašytas per dvylika dienų. Kai Charlesas Bukowskis parašė savo pirmąjį romaną vos per mėnesį, jo redaktorius (kuris iš anksto sumokėjo už tai, kad autorius parašytų), nustebęs sušuko: Kaip tau tai pavyko? Bukowskis atsakė: Baimė.

Manęs baimė to nevertė daryti. Nors iš dalies bijau, kad nepamirščiau kai ko, ką pagaliau užrašiau. Bet labiausiai vertė skubėti smalsumas. Na, ir taip daryti, ko gera, įmanoma tik turint rašymo patirties, pažįstant save. Tikiuosi, savęs tuo nesužeidžiau. Juk dvi baisiausios rašytojo profesinės ligos (ar pasekmės) yra beprotystė ir savižudybė.

Dabar teks palaukti. Rasti naują lygiai taip pat iki ausų įtraukiantį užsiėmimą. Mano stalčiuje apsigyvenęs romano eskizas turi būti pamirštas.

Advertisements

7 atsakymai į “Romanas per dvylika dienų

  1. Oho, įspūdinga :) Linkiu, kad eskizas nenuviltų.

    Sakyk, Sandra, ar jauti laisvę rašydama? Ar, visgi, rašymas reikalauja prievartos?

  2. Gal turi kažkokių naudojamų taktikų, kai rašai? 12 dienų, tik 12dienų!!!! Šaunuolė, bet vis dar to negaliu įsivaizduoti.
    Beto, kada, kaip ir kodėl pradėjai rašyti? :)

  3. Rašymas reikalauja valios pastangų, o ne prievartos.

    Kaip ir minėjau įraše, nebūčiau sugebėjusi atlikti tokios užduoties per dvylika dienų, jei prieš tai keturis metus nebūčiau rašiusi. Po truputį, vis daugiau.

    Geriausia taktika – rašyti kasdien. Tai reiškia rašyti ką nors, nors kiek, kartais su užduotimi, kartais pakanka įrašo dienoraštyje arba ilgo laiško kolegai. Per ilgą laiką atsiranda įdirbis. Kuo toliau, tuo lengviau suvokti, aprėpti didelį (vis didesnį) tekstą. Taipogi vis geriau pažįsti save, išmoksti susitvarkyti su savo išsisukinėjimais nuo darbo.

    Nėra lengva dirbti, kai niekas neliepia. Tačiau kai tas darbas yra tavo svajonių darbas – juk išties nėra ir nieko lengviau ;)

  4. Sandra, tu įkvepi. Norisi jau dabar bėgti namo ir pradėti rašyti :)

  5. Sveika, Sandra, techninis klausimas: kaip suskaičiuoti kiek parašei žodžių arba ženklų? Nes kažkodėl nesinori tikėti, kad tu imi ir skaičiuoji rankiniu būdu. ;)

  6. Žinoma, rankiniu būdu neskaičiuoju :) Žodžius ir ženklus galima skaičiuoti Word’e. Šita funkcija yra prie File, Properties, Statistics (nežinau, kaip vadinasi, jei lietuviška aplinka).