Rašytojas be kompleksų

Užvakar netyčia sėdėjau priešais televizorių su distanciniu pulteliu rankoje, kai pradėjo rodyti prancūzų sukurtą dokumentinį filmą apie amerikietį rašytoją Philipą Rothą, kurio nė vienos knygos nesu skaičiusi, bet girdėjusi apie jas: „Portnoy’s Complaint“ aptarė australiečių TV knygų klubas, o romaną „Apmaudas“ neseniai išvertė ir pristatė Gabrielė Gailiūtė (nuoroda į vertimo įvertinimą). Šio autoriaus pavardė pasirodė spaudos antraštėse, kai jis išpranašavo: „Romanas yra mirštantis gyvūnas“ (The novel is a dying animal).

Įdomu tai, kad rašytojas šiuo metu gyvena Konektikute (JAV), kur prieš kelis metus gyvenau ir aš. Filme atpažinau miškelius ir namelius. Būtų juokinga, ar bent jau juokinga taip galvoti (ir niekas man to neuždraus), kad mes su vyru kelis šimtus kartų pravažiavome pro jo pilką dviejų aukštų nameliuką, keliaudami į Genio mišką pasivaikščioti.

Prancūzai susuko filmuką, pavadinę jį „Philip Roth, sans complexe“ – tai galima suprasti ir nesuprantant prancūzų – Philipas Rothas, be kompleksų. Užkadryje skambėjo akordeono valsiukai, primenantys Ameliją iš Monmartro. Betrūko tik pelėsinių sūrių ir vyno ant stalo tarp autoriaus ir nematomo klausinėtojo. Bet tokios ekstravaganzos nebuvo. Prancūzas net nepasirodė. Tiesa, visai egzotiškai į filmą įsiliejo Rotho kaimynė, draugė (nebuvo pasakyta girlfriend), aktorė iš žymiojo Romano Polanskio siaubuko „Rozmari kūdikis“ („Rosemary’s Baby“) – Mia Farrow. Jau senstelėjusi, bet nuostabi ir pamišusi (gerąja prasme).

Nagi tas žmogus tiesiog nuostabus. Žinoma, jis tučtuojau prikalbėjo visokių gerų dalykų apie rašytojo darbą. (Išvis geri rašytojai tučtuojau prasitaria apie tai, kokia jų rutina.) Rašo jis kasdien, nepraleisdamas šeštadienio ir sekmadienio. Knygą parašo per du tris metus. Rašo grožinę literatūrą, t.y. fikciją, kurią tenka išgalvoti nuo pradžios iki galo (tokios rūšies kūryba šiek tiek ilgiau užtrunka). Turi keturis beta skaitytojus, kuriems nusiunčia paskutinį eskizą (paprastai kokį penktą). Viena iš tų pirmųjų skaitytojų, babytė morkų spalvos plaukais ir dirbtiniais dantimis, pasakojo, kokia jai garbė būti Rotho skaitytoja. Pats Rothas minėjo, jog romanas tikrai parašytas tik tuomet, kai jį perskaito skaitytojas ir kai apie romaną kalba „teksto priėmėjas“.

Kadangi Rothas seniai kenčia nugaros skausmus, tai rašo ir redaguoja tekstus atsistojęs prie specialaus aukšto stalelio. Kompiuteris irgi iškeltas, kad būtų patogu rinkti tekstą stovint. Kartais jis prisėda ir skaito tai, ką skaitė prieš trisdešimt metų (sako, nori spėti perskaityti visą Kafką), arba klausosi plokštelių įrašų. Pvz. Mahlerio.

Jis pacitavo Antoną Čechovą: Rašytojo užduotis ne išspręsti, o tinkamai apibrėžti problemą.

Dar jis kalbėjo apie tai, kad jam patinka rašyti apie seksą. (Nes jo pirmas sėkmingas romanas turi daug nuorodų į tai.) Seksas, sakė jis, yra tokia plati tema, kad apie ją galima rašyti ir rašyti.

Tačiau pastarieji du Rotho romanai – apie senėjimą ir mirtį. Tai irgi labai įdomi tema. Ypač kai apie tai rašo senas žmogus. (Jei man pasiseks, aš irgi pasensiu ir apie tai parašysiu.)

Neradau ištraukos ir prancūzų filmo, tai siūlau pažiūrėti amerikiečių interviu. Pradžios vieną minutę siūlau arba iškentėti, arba praleisti. O toliau išgirsite nepretenzingą autoriaus balsą ir žodžius: work work work...

Advertisements

1 atsakymas į “Rašytojas be kompleksų

  1. Is karto uzsinorejau perskaityti kokia jo knyga. Amerikietiska pastorale man labai patiko.