Seksas ir Feminizmas ir Socialinis teatras

50′ stiliumi apsirengusi putlutė nuomotoja pridūrė, kad pati „Sex&City“ seniai nežiūrėjusi, o čia gi pirmasis sezonas, o ten gi tokios pasenusios mados! Aha, atsakiau, bet pagalvojau: O iš kokio tu pati laikmečio? Melburne, o ir kitur pasaulyje, kiek girdėjau, žmonės „prie meno“ miršta dėl retro, ir ką tu jiems padarysi.

Kaip manote, kodėl aš žiūriu tą serialą kelis vakarus iš eilės?

Turbūt suabejojote, ką atsakyti. Gal Sandrai tuštybės priepuolis? O gal daro sociologinį tyrimą? O gal jai intymaus gyvenimo krizė? Viena mano pažįstama, siųsdama savo kūrinį apie moterų gyvenimą, pridūrė: Apsaugok Viešpatie, nenorėčiau, kad tai būtų panašu į „Seksas ir miestas“… O aš tada šyptelėjau: Kodėl „apsaugok Viešpatie“? Sakyčiau: Duok Dieve!

Candace Bushnell knygą (tuo žymiu pavadinimu) kadaise perskaičiau Amerikoje, tiesiog prisėdusi knygyne, o aprašiau tą įvykį čia (nuoroda). Kadangi šiuo metu skaitau dar vieną, galima sakyti, ir sociologinę knygą – feministės Germaine Greer „The Female Eunuch“ („Moteris eunuchė“) – tai man ir susieina kai kurie momentai.

Žiūriu aš į Kerę ir jos drauges ir pastebiu: jos analizuoja tas pačias problemas, kaip ir žymioji australė feministė Germaine – moters tapatybė, seksualumas, laisvė, lygybė su vyrais… O dar geriau įsižiūrėjus – Kerė ir jos draugės yra tikras Socialinis teatras! Tiesiog elementorius, gyvas pavyzdys! (Priminsiu, kad esu dirbusi Socialiniame teatre – Lietuvoje.)

Štai pagrindinė veikėja, Kerė (vaid. Sarah Jessica Parker). Kaip sakoma, protagonistė. Parinktoji tam vaidmeniui aktorė – „asmenybė“ (išvaizda ir protas subalansuoti). Jos draugės yra trys: Šarlotė, Miranda ir Samanta. Kerės personažas, kaip ir būdinga pagrindiniam, yra „gilesnis“ už jos draugių. Draugės, kaip ir būdinga holovudiniams filmams, leidžia žiūrovams sužinoti, ką galvoja pagrindinė veikėja, padeda apsispręsti jai veiksmo eigoje (romanuose vidinis monologas gali tęstis puslapių puslapius, kine – šiukštu ne).

Dabar žiūrėkim: socialiniame teatre dažniausiai veikia trys personažai. Techniškai juos galima vadinti: Entuziastas, Skeptikas ir Pragmatikas. Skamba plakatiškai. Betgi tai ir tinka lėkštiems šalutiniams personažams!

Serialo „Seksas ir miestas“ pagrindinė problema – seksas. Šarlotė tuo klausimu yra Entuziastė – viskas jai įdomu, viską ji bando, viskam ieško išteisinimo, viskas jai yra „gerai“ – entuziastiška naivuolė. Skeptikė, sakyčiau, yra tikrai ne sekso maniakė Samanta, o raudonplaukė Miranda. Ji vilki vyriško sukirpimo drabužius, o seksas jai – toli gražu ne religija, kaip kad Samantai. Samantą pavadinkim Pragmatike, nes ji apie seksą žino daug techniškų dalykų, yra labiausiai iš visų draugių patyrusi, seksas jai kaip oras, kaip maistas.

Žinoma, kiekvienos šalutinės veikėjos deklaracijos karts nuo karto supurtomos netikėtų situacijų, bet galų gale jos vis tiek nepasikeičia, t.y. nepakeičia savo pozicijos sekso klausimu. Bet kam galėtume priskirti Kerę?

Nė vienam iš tipų. Kerė yra pagrindinė veiksmo ašis. Kartais pati sau priešas, t.y. antagonistinė jėga yra ji pati. Tai, kokia kova veikia jos viduje, geriausiai gali būti iliustruota… jos diskusijose prie pietų su draugėmis stalo, kur kiekviena su seksu susijusi problema apsvarstoma iš visų trijų (Entuziasto, Skeptiko ir Pragmatiko) pozicijų.

Štai ką pagalvojau, skaitydama „The Female Eunuch“: tikrai sutinku su autorės nuomone, kad moterys nedraugauja su moterimis. Tokios artimos, intymių paslapčių patikėjimu kitai moteriai grįstos draugystės yra nonsensas. Vyrai – draugauja. Moterys – ne. Tokie dialogai tarp tokių skirtingų tipažų, tokiomis atviromis temomis yra sunkiai įsivaizduojami realybėje, bet… visiškai įtikinami seriale (ir Bushnell knygoje).

Nežinau, galite ir nesutikti su tokia nuomone. Pagaliau gali būti ir taip, kaip minėjau tame Grafomanijos įraše: Gal knyga ir serialas padarė tokią įtaką, kad moterys mėgdžioja tas keturias drauges? Bemėgdžiojant (vaidinant realybėje) tai ima rodytis įmanoma?

Kita serialo įtikinamumo priežastis gali būti tokia: Kerė yra veikėja, kuri daro sprendimus, kuriuos paveikia jos draugės, kurios yra tarsi Socialinio teatro trys besiginčyjančios pusės – Entuziastas, Skeptikas ir Pragmatikas. Ginčas simboliškai įkūnytas draugių dialoguose. Iš tiesų – atmetus tą ginčo simbolį – pamatytume, kad… Kerė visuomet yra viena. Jos draugės – tai jos mintys. Diskusijos – monologai mintyse, ginčai su savimi.

Taigi kai Kerė eina pietauti su Šarlote, Miranda ir Samanta, ji eina pietauti pati su savimi. Ji yra viena ir vieniša visais atvejais, kai nepietauja su (kokiu nors) vyru. (Ak.)

Iš tiesų Kerė taip pat yra nesikeičiantis personažas, t.y. jos santykis į seksą nesikeičia. Tokios serialų taisyklės. Džeimsas Bondas niekuomet nesuras savo „gyvenimo moters“ (viename filme rado, vedė – ją tučtuojau nušovė priešai). Daktaras Hausas niekuomet nemes savo cinizmo ir taip pat neves. Čarlis iš „Two & Half Men“ niekuomet nemes gerti ir taip pat neves (net nebeturi šansų – dingo iš serialo). Kas atsitiktų, jei vienoje serijoje Kerė gautų tai, ko trokšta? Mr. Big staiga nustotų vengti emocinio intymumo, vestų Kerę ir serialas baigtųsi. Taip ir atsitiko – pilnametražiame filme…

______________________

Nuotraukoje: Candace Bushnell – Kerės prototipas?

Reklama

6 atsakymai į “Seksas ir Feminizmas ir Socialinis teatras

  1. Kažkur skaičiau, kaip buvo kuriamas serialas. Serialo apie moteris kūrimui vadovavo… vyras – Michael Patrick King. Bet prieš tai reguliariai susirinkdavo būrys kūrėjų merginų ir pasakodavo visokias joms nutikusias istorijas, joms šaunančias mintis, jas kankinančias dilemas ir pan. Tos mintys ir buvo apgyvendintos merginų galvose. Todėl serialo autorius yra kolektyvinis – NY moterys. O C. Bushnell – tik serialo ideologė ir įkvėpėja. Aišku, dėl to jos vaidmuo nesumenksta.

  2. Ir vėl vyrų biznis :)

    Laukiu, kol kas nors iš komentatorių paprieštaraus minčiai, kad moterys nedraugauja su moterimis. Ar tikrai taip manote?

  3. Jeigu kalbam apie tikrą draugystę, gal lytis tikrai nedaro įtakos. Tiesiog ima ir užsimezga ryšys tarp žmonių (net norisi sakyti – tarp sielų, vidinių pasaulių). Kaip tik neseniai aptikau tokią citatą: “One friend in a lifetime is much; two are many; three are hardly possible. Friendship needs a certain parallelism of life, a community of thought, a rivalry of aim.“ (Henry Adams)
    Tik ne visai supratau pasakymą “rivalry of aim“. Ar tai lenktyniavimas dėl tikslo?

  4. Rūta, iš tos citatos darosi aišku, kad keturi draugai(-ės) – “impossible“… Tai irgi dedu savo teorijos, kad Kerės kompanija yra fikcija, naudai. O dar pridurčiau, kad kai moters pirmutinis draugas yra mylimas vyras, tai dar vienas(-a) draugas(-ė) tampa “too many“ – per daug.

    Kaip ten bebūtų, man nuo paauglystės laikų nėra atsitikę, kad tarp manęs ir kitos moters užsimegztų kažkoks nepaprastai gilus draugystės ryšys. Bet gerų pažįstamų ar kolegių turiu ir jų daugėja. Gal ir dėl to, kad gerų pažįstamų vyrų mažėja, nes (dar viena teorija) vyras ir moteris niekada nebūna draugai. Būna arba “jau tik draugai“ arba “dar tik draugai“. Arba kažkuris iš jų – homoseksualus ;)

    Nežinau ar teisingai, bet “rivalry of aim“ suprasčiau kaip “sveiką konkurenciją“?

  5. O, Sex and the City aš irgi mielai sužiūrėjau ir norėčiau pritarti daugumai minčių, išsakytų (išrašytų) šiame įraše.

    dėl serialo herojų sutinku su tavimi: jos yra tarsi Kerės “galimi pasauliai“, o kiekviena serija iš pirmo žvilgsnio regisi nagrinėjanti konkrečią santykių problemą, bet nepakapsto giliau, negu testai moterų žurnaluose. maždaug: “ar moki suvaldyti savo jausmus?“. daugiausia A – gerai, kad išreiški save, bet derėtų būti ne tokiai karštakošei, daugiausia B – puikiai susitvarkai su savo jausmais, daugiausia C – esi mandagi, bet pagalvok, ar pati nuo to kartais nenukenti. Kaip ir minėjai, Kerė paprastai būna “B“, kai tuo tarpu jos draugės demonstruoja, kokius rezultatus duoda (duotų) ekscesai (tam netrukdo tai, jog tikrovėje tokių žmonių kaip Šarlotė arba Samanta nelabai yra, o jei yra, jie tikriausiai nėra tikslinė auditorija).

    mano nuomone, didelė dalis serialo žavesio atsiranda todėl, kad personažai ir jų veikla atrodo smagi ir yra labai lengvai imituojama (t.y.būtų mažiau toleruotina, jei viešumoje apsirengčiau kaip Songokas ir svaidyčiausi galios rutuliais, negu kad apsirengusi kaip Kerė kavinėje plepėčiau su draugėm apie pimpalus). dar daugiau: Sex and the City mėgdžiojimas atrodo organiškas, tarsi taip elgtumeis net ir tada, jei nebūtų tokio serialo.

    labai įdomu būtų daugiau išgirsti apie sąsają tarp G. Greer knygos ir Sex and the City. Serialo herojės man pasirodė ne tiek propaguojančios lygybę su vyrais (nes tam, kaip ir minėjai, reikėtų gebėti laikyti vyrą draugu, žmogumi), kiek atsiribojančios nuo jų, kuriančios savo valstybėlę, į kurią sykiais bando įsivilioti keistus aplinkui lakstančius faunus (vyrus). mišrioje kompanijoje užėjus kalbai apie sex and the city, vaikinų veidus iškreipia nevaldomo siaubo girmasos, o merginos besiraukydamos sako: “jums reikėtų pažiūrėti tą serialą, bent jau daugiau suprastumėte apie moteris!“.

    pabaigai – nuostabios komiksų autorės Kate Beaton komiksiukas: http://www.harkavagrant.com/index.php?id=239

  6. Greer knyga man tik pakišo mintį, jog Kerės ir draugių situacija yra dramaturgijos įrankis, fikcija. Kitų S&C serialo dalių nusprendžiau nebesinuomoti, nes ėmė erzinti būtent tai, kad moterims jame tarsi leista garsiai kalbėti apie seksą, atrodyti laisvoms (“emancipuotoms“), gal netgi “feministėms“ (visgi dedu kabutes), nors kai pasižiūri iš toliau – jos vis tos pačios vergės, o kalba visai ne apie tai, apie ką tikrai skaudėtų išsikalbėti.

    Pagaliau Mr. Big man pasirodė išmintingiausias personažas, o Kerė – isteriška nesubrendėlė, pati nežinanti ko nori. Bet su ja susitapatina viso pasaulio moterėlės. Ką tokiu personažų pozicionavimu nori įsūdyti žiūrovams serialo kūrėjai? Kaip faina būti tokiai, kaip Kerė?! Tikrai smagu, kad vyrai susuka nosis nuo tokių scenų. (Beje, vaikštinėdama po Niujorką, kartkartėm vis sutikdavau S&C veikėjų prototipių – jos neatrodė sveikai.)

    Greer turbūt pritartų, kad moterų judėjimas patyrė(-iria) didžiausius sunkumus ne dėl vyrų nenoro joms padėti, o dėl pačių moterų nenoro išsilaisvinti. Gal pirmiausia iš tų labai judesius varžančių drabužių ir avalynės – iš priklausomybės nuo sekso ir sekso atributikos? Gal ne tik vyrai moteryse turėtų matyti žmogų, bet ir moterys – vyruose?

    Pastaruoju metu Australijos spaudoje vis pasigirsta dejavimų apie tai, kur nuvedė feminizmas – moterys “išsilaisvino“ tiek, kad dabar gali užsiimti seksu kas vakarą vis su kitu vyru (girtos arba apsinešusios), būti nuo galvos iki kojų apipiltos sperma (ir tuo džiaugtis), niekada nejausti orgazmo (kas gi rūpinsis tuo pirmą naktį – o keičiant partnerius gi nuolat vyksta “pirma naktis“ – be to, moterys vaidina), ir visu tuo didžiuotis.

    Tuo tarpu (ir Lietuvoje) vis pasirodo tokios knygos, kaip “Vyrai iš Marso, moterys iš Veneros“, kuriose “moksliškai įrodoma“, jog moterų smegenys nepakankamai išsivysčiusios, kad jos galėtų dirbti “vyriškose“ srityse. Bet moterys juk tokios emocingos! Joms tikrai tinka auginti ir auklėti vaikučius, ugdyti kitų meninius sugebėjimus, prižiūrėti senelius ir mirštančius! Ak, ir nepamirškime, kad asmenybes juk nulemia lytis! Ir panašus mėšlas.

    Neseniai skaičiau kiek kitokią knygą: Cordelia Fine “Delusions Of Gender“. Joje demaskuojami kai kurių tendencingų socialinių ir mokslinių tyrimų metodai. Bet argi įdomu sužinoti, kad mes – vyrai ir moterys – esame labiau panašūs nei skirtingi? Lengviau yra sugrįžti ten, kur buvo saugu, kur mes žinome, kas yra kas, ir galime nieko nesirinkti, nieko nekeisti, už nieką (ypač – save) neatsakyti, ir ką jau čia pakeisi savo gyvenime, jeigu genetika tokia…

    Na, pakaks. Kaip sakoma: don’t get me started…