Neleiskit man pirkti knygų!

Iš šitos nuotraukos kviečiu pasijuokt (paspauskit ant jos, kad pasirodytų didesnė).

Praeitą šeštadienį buvo užfiksuota, kaip aš (aš kairėje, be barzdos) knygų mugėje bendrauju su vienu pardavėju. Kaskart su juo persimetu žodeliu kitu, o dažnai iš jo ir nuperku knygą kitą – iš solidarumo ir pagarbos vargstantiems dėl nelabai populiarių knygų. Nuotraukoje aš taip išsiviepusi dėl to, kad sakau, jog nepirksiu knygų, nepirksiu, viskas, gana, jau prie kito staliuko nusipirkau už penkiasdešimt dolerių, neleiskit man pirkti daugiau!

Beje, už pardavėjo nugaros matote tokią savotišką ponią, kuri, įtariu, yra rusė. Mat toji knygų lentyna vadinasi „Mother Russia“ ir prie jos prekiauja tokia „matuška“ dideliu rausvu kuodu, raudonom lūpom ir t.t… Tos lentynos aš vengiu. Nors anądien netyčia priėjau ir susidomėjau albumu apie Stravinskį, kurį ji beveik neišplėšė man iš nagų – norėjo tučtuojau padėti į vietą.

Na, o su tuo Žolininku (jis taip atrodo, bet gali būti ir ne „žolininkas“) jau šiek tiek susipažinom, tik vardų dar nepasisakėm. Jis kuria poeziją ir kolekciuonuoja knygas. Apie jį kartkartėm užsirašau dienoraštyje.

Iš dienoraščio (2010 m.):

Šeštadienio knygų mugėje radau Murakami „Prisukamo paukščio kronikas“ – ant Žolininko prekystalio. Žolininkas – labai kuklus, jaunas akiniuotas ir barzdotas bičas, visada su kepure, dabar, kai žiema, apsijuosęs vilnone skara klubus, vilki odinę striukę – jau mus su Rimu pažįsta, pakalbina, nuolaidas daro. Kai pirkau Murakamį, jis apsidžiaugė:

– Čia geriausia jo knyga.

– A, aš esu skaičiusi tik jo apsakymus…

– Apsakymai tai, e… – jis numojo ranka. – Šita knyga – geriausia, ką jis yra parašęs.

– Na, jis gana žymus…

– Šitą knygą perskaitai ir supranti, kas jis per rašytojas. Perskaitai šitą ir…

(… daugiau nereikia jo kūrybos skaityti?) Bet jau taip žmogus džiaugėsi knyga, kad užbaigiau juokais:

– Ir jūs ją parduodat!

Jis susimėtė, nusisuko, supratęs, kad tai mūsų pokalbio pabaiga, taškas.

– Taip, parduodu.

Paskui pagalvojau, ką jis suprato? Kas per mano išsireiškimas toks? „Jūs ją parduodat!“ Turėjau omeny, kad tokios geros knygos negalima parduoti. Bet gi jis yra skaitytojas, kuris dalinasi su kitais tuo, kas jam patinka, tuo, kas yra gera literatūra, jis nekrauna turtų į lentynas (kaip aš). Bet galima suprasti tai ir kaip pagyrimą – turite gerą skonį, pardavėjau. Tikiuos, kad taip ir suprato, jei suprato išvis…

Kitą kartą visai norėčiau su juo pasikalbėti, gal net susitarti susitikti kavos puodeliui? Kodėl gi ne? Šitas žmogus myli knygas – tai daug.

P.S.: „Prisukamo paukščio kronikos“ man nepatiko. Man išvis nepatinka Murakamis, bet negaliu tuo patikėti ir vis bandau skaityti.

Advertisements

5 atsakymai į “Neleiskit man pirkti knygų!

  1. puikus straipsniukas, daznai atsiduriu panasiose situacijose ir pats:) o labiausiai patiko P.S.’as. Jau seniai apie Murakami taip galvoju, bet, kaip ir tu, vis suteikiu jam kita sansa:)

  2. Visi viską parduoda. Parduoda vis dar ir knygas. Bet juk nereikia visko pirkti :))
    Murakami mokykloj man buvo labai įdomus, bet ėmiau ir pamiršau. Pasaulinė spauda nepamiršta.

  3. Taip taip, nereikia visko pirkti, galima iš bibliotekos pasiskolinti :) Bet vakar nusipirkom dar vieną knygų lentyną, ir ji jau pilna…