Kas bijo Virgos?

Pavasarėja Australijoje. Vėl žydi magnolijos. Katinas Petriukas, kuris šią žiemą man visai netrukdė rašyti (bet rašyti trukdė kiti dalykai, kylantys iš manęs pačios), išvyko namo, susirinkęs žaisliukus. Tikrąja prasme žaisliukus. Nes pernai pasiuvome jam tokią kailinę pelę, su kuria jis nebesiskiria dieną ir naktį. O šiemet į jo „venzliuką“ (sen. liet. k. žodyne tokio ž. nėra, bet mano vyras taip gražiai vadina kelionės ryšulėlį) įdėjau ir baltą kamuoliuką, nes mūsų namie katinėlis mėgo jį spardyti…

Darbo dienomis esu viena su savo neurozėmis, psichozėmis ir prognozėmis.

Kol mano romanas apie Virgą ir jos katę klaidžioja po kelių Lietuvos leidyklų labirintus (galbūt tebesėdi pašto dėžutėse; galbūt jau guli sekretorių stalčiuose; galbūt nukrito nuo stalo ir prisiglaudė prie rozetės), aš tebetaisinėju šį bei tą, nes keisti yra ką, tik nėra įkvėpimo.

Ir jau seniai nėra įkvėpimo! Kas galėjo pasakyti, kad taip būna, kad šit kokie yra romanų kūrimo etapai! O, kaip viliuosi, kad romanai, kaip ir novelės, gimsta labai įvairiai. Juk kai kurios novelės užgriūdavo mane ir „pasirašydavo“ iškart puikiai, o kai kurias rašiau taip, tarsi švitriniu popierium lyginčiau lentą – ilgai, nuobodžiai ir be didelio estetinio pasitenkinimo. Tik galutinis rezultatas yra svarbus. O jis atsiranda bet kuriuo atveju… Tas ir guodžia. Kartais.

Vakar iš elektroninio segtuvo užvadinto „Šiukšliadėžė“ išsitraukiau vienos beviltiškos novelės eskizą ir supratau, kad kūrinys beveik baigtas, tereikia ištaisyti kelias klaidas ir – pirmyn vienam australų literatūriniam žurnalui!

Kas, kada ją sukūrė? Aš? Juokinga.

Man atrodo, kad jau seniai nerašau. Bet pastebiu, kad daugėja eilėraščių. Kartais jie susigula į rinkinuką, gaunasi koks nors dvyliktukas, kaip pvz. šitas: Jei sugebėjau gimti.

Į savo poeziją žiūriu labai savikritiškai, gal net per daug. Niekada niekas jos nespausdino (sykį vos ne – „Šiaurės Atėnai“, bet reikalas nesusiklostė), niekas nekritikavo. Idant turėčiau objektyvesnę nuomonę apie tuos savo bandymus, ėmiau studijuoti (pasaulio) poeziją. Retkarčiais pirmadieniais ar penktadieniais Melburno centre prie bibliotekos susitinkanti grupė iš trijų žmonių (du vyrai ir viena moteris – aš) kol kas vienintelis mano „source of inteligence“, jeigu taip sakoma.

A, aš visgi puikiai išlaikiau anglų kalbos IELTS egzaminą. Puikiai, tai nereiškia, kad gavau aukščiausią balą, ne. Bet gavau tiek, kad prieš save negėda. Žemiausia balo dalis kliuvo už kalbėjimą. Suprantama, juk mažiausiai turiu progų pasisakyti. Tik klausausi ir skaitau.

Beje, neseniai perskaičiau Virginijos Woolf (kuri lietuvių skaitytojams, manau, per prastai žinoma, t.y. jos vertimai tokie neverti dėmesio, kad…) pasisakymą „Professions for women“ („Moterų profesijos“), kurį 1931-aisiais gyvai išklausė „moterų profesionalių“ bendrija (nuoroda į visą straipsnį anglų kalba). Nors nuo to laiko daug kas pasikeitė ir dabar į moterį, nenorinčią įgyti profesijos, o tik geidaujančią auginti vaikus ir prižiūrėti vyrą, žiūrima su nuostaba, visgi kažkas šiame straipsnyje jaudina. Kažką atpažįstu?

Mano puslapį uždengė jos sparno šešėlis; kambaryje išgirdau jos sijonų šiugždėjimą. Tučtuojau, taip sakant, ranka čiupo parkerį ir ėmė rašyti recenziją apie žymaus vyriškio romaną, o ji užlindo man už nugaros ir sušnabždėjo: „Mano brangioji, esi jauna moteris. Rašai apie knygą, kurią parašė vyras. Būk supratinga; būk švelni; pagirk; apgauk; naudok visus mūsų lyties menus ir gudrybes. Niekada neleisk kitiems įspėti, kad turi savo nuomonę. Virš visko – būk tyra.“ Ir ji ėmėsi vedžioti mano parkerį. (…) Aš atsigręžiau į ją ir pagavau už gerklės. Kaip galėdama pasistengiau užmušti ją. Mano pasiteisinimas, jei mane pričiuptų teismo salėje, būtų, kad puoliau savigynos tikslais. Jei nebūčiau nužudžiusi jos, ji būtų nužudžiusi mane. Ji būtų išrovusi mano rašymo širdį. (…) Namų Angelo nužudymas buvo dalis moters rašytojos užsiėmimo.

Pagaliau aš pati, apsispręsdama likti namie ir rašyti, padariau kažką, kas prieštarauja visuomenės priimtoms normoms. Tas rašymas, už kurį galiu nesitikėti atlygio, tie neprognozuojami nuopelnai, netgi neįsivaizduojama auditorija, kartais varo iš proto. „Įsigyk profesiją, normalią, žemišką, būk rami, nesuk sau galvos dalykais, kurie pritinka tik bepročiams – vyrams,“ – šnabžda man Kitas Angelas (irgi ji).

Prieš sėsdama rašyti, privalau ją nužudyti baisiausiu būdu. Antraip ji nužudys mane!

_____________

Fotografijos istorija: šią čekų fotografo Jano Saudeko nuotrauką neseniai išėmė iš vienos australų parodos kaip nekorektišką. Ir vėl nuogas vaikų ar paauglių kūnas susilaukia per daug dėmesio. Nuotrauka graži, reakcija į ją – iškrypėliška.

Advertisements

8 responses to “Kas bijo Virgos?

  1. Sandra, kad ir šventraštis sako, kad viskam savas laikas; tai jį perfrazuojant galima sakyti, kad yra laikas skaityti ir laikas rašyti, laikas gimdyti eilėraščius ir laikas žudyti angelus, laikas dirbti ir laikas “dolce far niente” :)

  2. na, nereikia taip griežtai apie V. woolf ir Lietuvą, štai jos “Į švyturį” su L. Jonušio vertimu tuoj pasirodys :)

  3. Tai gerai, kad pagaliau pasirodys geras vertimas… Pamenu siaubaką pavadinimu “Orlandas”!

  4. Žodis “venzlas” yra LKŽ ir venzliukas man yra gan savas žodis. Bet “geidauti” man labai keistas žodis, niekaip negaliu prie jo priprast. Ar čia tavo aplinkoj nuo vaikystės taip kalba, ar tu jį nuo kažko nusižiūrėjai? “Geidaučiau gabalėlio pyrago.” Taip pasakiusi ir pati išgirdusi, ką pasakiau, turbūt nukrisčiau po stalu, nespėjus sulaukt to pyrago.
    Dėl tavo nuotaikų ir būsenų tai manau, kad labai normalu. Rež. O.K. kažkur rašė, kad pastačius spektaklį atsiveria baisi tuštuma. Tai kodėl ji negalėtų atsivert parašius romaną? Juolab kai to kūdikėlio likimas dar nežinomas. (Taip, tai tavo kūdikėlis, kurį tu žadi paleist į pasaulį, nors tu ir “negeidauji” auginti vaikų. Tai tavo kūdikėlis, tik skirtumas toks, kad jis atsirado tik iš tavęs, be priešingos lyties, kaip koks braškės ūsas.)
    Linkiu negauti cirozės, sklerozės ir venų varikozės.
    P.S. Labai daug Virgų neatsitiktinai turbūt čia supuolė?

  5. gerai tu sakai. vaikai nebūna “Svetimi”. dažnai apie tai galvoju – vaikai jokia nuosavybė. kartą susibendravęs su kuriuo, turi jam įsipareigojimą.

  6. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis “geidauti”: geisti, norėti. Ir, beje, kaip tik duotas pavyzdys: “geidauja skanėstų”.

    Jei papasakočiau, kaip mūsų šeimoje už stalo kalbama, tai kažkas gal ir nuvirstų po stalu! Ne, mes niekada nepasakytume “geidauju gabalėlio pyrago” – tai ne šiaulietiška tarmė, perdaug “poniška”. Bet mums suprantama :)

    To “kūdikėlio” galiu ir nepaleisti į pasaulį. Tai mano rankose. Galbūt pakaks, kad Evelina (ir dar kai kas) jį perskaitė ;)

    Virgos ir Virginijos, aha…

  7. …ir man patiko! aš už kūdikėlio išplaukimą į plačius vandenis. Na, žinoma, galima laikyti viską stalčiuose, kaip su tūkstančiais eilėraščių darė viena po mirties labai išgarsėjusi poetė. Tikint reinkarnacija, gal ir nieko – drugeliu virš po mirties išleisto romano praplasnoti būtų galima… Arba kate ant jo tupėti – kas labai patiktų ženklų visame kame ieškančiai jos šeimininkei, ypač jei jos vardas būtų Virga :)