Nepakanta

Artėja man pirmosios knygos sutiktuvės, o drauge su jomis – skrydis į Australiją, iš Lietuvos. Daugiau nei mėnesį gyvenau tarp savų ir ne tik gėriau su jais arbatą ir vyną, dar ir dirbau su jais. Turėjau įvairiausių reikalų – nuo reklaminio maišelio gaminimo iki naujos knygos publikavimo. Kalbėjau su jais, liečiau juos, juokiaus ir verkiau su jais. Buvo įspūdinga. Įspūdžius dar ilgai svarstysiu ir dėliosiu. Dar juk neišskrendu, dar esu čia.

Pamenu, pirmąjame įraše, kai tik avykau, buvau tokia jautri, tokia gailestinga visiems ir viskam, turėjau tiek atjautos. Po to perėjau įvairias būsenas. Buvau ir nuliūdusi, ir pavargusi, ir nusivylusi, o galiausiai, visai neseniai, pajutau, kad pykstu, nieko man nebegaila, vėl noriu emigruoti! Na, tikrai juokinga. Bet, galima sakyti, solidorizuojuosi ir užjaučiu tuos, kurie nori panašaus…

Kažkas pradžioje manęs klausė, ar viskas taip jau blogai? Ir kiek galima dejuoti, matyti vien blogį ir tamsą? Juk lietuviams reikia įkvėpti pasitikėjimo savimi, jiems reikia padėti gyventi Lietuvoje. (Primena kauniečių akciją: ir Kaune galima gyventi.) Išgirdusi tokius klausimus, pamenu, susigėdau. Pasitikrinau, ar išties esu tokia tautiškai niurgzli, tik blogybes įžvelgianti, pesimistė. Ne, nesu. Bet blogybės, kurios itin savotiškos, itin „autentiškos“, kaip dabar mėgstama sakyti, krenta į akis pirmiausiai, todėl apie jas ir parašiau pirmiausiai.

Nuo to laiko Lietuvoje patyriau daug smagių dalykų, daug virkdančių iš laimės, o ne iš skausmo. Troleibusuose, traukiniuose ir šiaip gatvėse prie šviesoforų, arba parduotuvėse prie kasos kalbėjausi su žmonėmis kaip kokia besiruošianti balotiruotis politikė! Gal mano amžius toks? Į antrą gyvenimo pusę žmonės tampa ir labiau pilietiški, ir labiau politiški, ir labiau nepakantūs socialinei neteisybei. O gal tiesiog pasikeičiau, skubiai „išpindėjau“ turtingoje šalyje ir kalbu drąsiai todėl, kad žinau – išvažiuosiu. Reikia atsikalbėti. Sako, taip jaučiasi ir kiti svečiai emigrantai.

Vis dar nemėgstu to žodžio – emigrantė. Juk dirbu Lietuvoje. Kas, kad uždirbu labai mažai. Bet sakykime, kad gavau milžinišką stipendiją rašymui su asmeniškai man skirtu darbo stalu. Deja, tas stalas stovi Australijos mieste, o ne kur nors palei Šiaulius. Jei stipendiją būtų skyrę su stalu Lietuvoje, vis tiek jūs manęs nematytumėte – lindėčiau ir rašyčiau, palinkusi virš to stalo. Nes toks mano darbas, toks mano gyvenimo būdas…

Kalbėtis su lietuviais smagu. Įžanginis pokalbis (small talk) čia trunka vidutiniškai tris – dešimt minučių. Po jų gali nerti ir nardyti patogiose ir nelabai temose. Vos atvykusi kažkodėl išgirdau daug išsamių pasakojimų apie gimdymus, vaikų auginimą ir ginekologiją. Juokingai išsirutuliojo ir mano pokalbis (lyg ir small talk) su ginekologu, kai nuėjau tikrintis į privačią kliniką. Kadangi tyriausi profilaktiškai, esu visiškai sveika, abu su daktaru pleptelėjome apie šį bei tą, ir aš papasakojau, kaip mano pažįstama nesityrė iki trisdešimt kelių metų, o paskui paaiškėjo, kad jos gimda dvišakė. Tai niekis, nuramino mane daktariukas, štai pas mus neseniai atėjo nėščia dvidešimt kelerių metų moteris, kuriai nėštumo metu išsivystė žarnyno vėžys, kūdikis gimė negyvas, nunuodytas per chemoterapiją, o moteriai metastazė, t.y. niekuo nebepadėsi…

Na, aš nenorėjau išgirsti tokios siaubo istorijos, tik norėjau pasistebėti, kad Lietuvoje nemadinga kas du metus užsukti į ginekologijos kabinetą, moterys nesirūpina savimi, o juk sakoma, kad pilve mes nešiojamės mirtį… Bet štai ir jūs patyrėte, ką reiškia, kai pašnekovas iš plepesio pereina į gilų pokalbį, susijusių istorijų pasakojimą. Australijoje taip nebūtų įvykę net tarp artimų draugų. Lietuvoje tai normalu.

Tų pokalbių su gražiais Lietuvos žmonėmis labiausiai ir pasiilgsiu. Dėl jų gal ir ašarą nubrauksiu. Bet lieka įvairios bendravimo priemonės, lieka raštas, kuris mane gelbsti nuo vienatvės ir nuo kvailos ligos – nostalgijos.

Dėl ko labiausiai pavargau, gyvendama čia? Pavargau visur būti viešnia. Neturėti savo namų, savo kampo, kurį galėčiau bent nuodugniai sutvarkyti, bent pertvarkyti. Vargina ir nuolatinis galvojimas: neįsijausk, nes greit paliksi visa tai, neprisirišk. Nors neprisirišimas gal ir gerai?

O dar ta įtampa dėl aplinkinių. Baugūs veidai. Baugūs, nes abejingi. Sykį važiuojant troleibusu susirūpinau, kad mano kuprinė taip ir liko už pečių, o bendrakeleiviai tokie abejingi ir susiraukę, kad jei koks nors vagis ir imtų tyliai raustis mano asmeniniuose daiktuose, niekas nepakeistų veido išraiškos. Bijau ne vagies, o troleibuso keleivių, kurie tą vagį ir vagystę toleruoja!

Nekenčiu tolerancijos. Pro sukąstus dantis toleruojami „blogi“ ar „baisūs“ dalykai, kurie išties nei blogi, nei baisūs, tad visai ir nereikia jų toleruoti, jais reikia arba džiaugtis, nes jie kuria gyvenimo įvairovę, įdomumą, arba į juos nesikišti – ypač jei liečia suaugusių žmonių pasirinktą gyvenimo būdą. Tuo tarpu ramiai toleruojamas aplinkos šiukšlinimas, vagystės ir melavimas, nepagarbus ar brutalus elgesys su pagyvenusiais, sergančiais ar „kitokiais“ žmonėmis!

Toleruojamas taisyklių laužymas (o kas jas nustatė – ar ne patys?). Toleruojamas vagių valdžioje suteiktas pasirinkimas tarp blogo ir blogiausio, kitaip dar vadinamas „demokratija“. Toleruojamas atsakomybės nebuvimas, jos neprisiimimas, ją prisiimančiųjų išjuokimas ar ignoravimas. Toleruojamas faktas, kad Lietuvos maisto parduotuvėse beveik neliko jautienos! (Vienas žmogus mane patikino, kad veršiai iš Zoknių oro uosto skrenda į kitas ES šalis… Skraidantys lietuviški veršiai, ak.)

Bet lietuviai jau sportuoja. Bėgioja rytais, mina dviratį, dalyvauja varžybose. Aš – už tai, kad krepšinis būtų ne antroji, o pirmoji religija. Paprastiems valstiečių ainiams sveikiau yra sportuoti nei graužtis, ieškoti sielos turtų, kurių tiesiog nėra, nes tam reikalui skirta lentyna galvoje neįmontuota… (Beje, metafizika lietuvius veikia labai negerai – sutikau kelis pažįstamus, kurie man pasirodė jau nebe sveiko proto, jau išėję į kosmosą, t.y. susirgę. Ir kur tai matyta, kad prekybos centruose būtų įkurti apgavikų būrėjų salonai! Kur žiūri akyloji Bažnyčia? Pro skylutę – į miegamąjį?)

Tikėtina, kad keičiantis kartoms dar daugiau žmonių ims lankytis poliklinikose ir tirtis profilaktiškai, nelaukdami ligos požymių. Tikėtina, kad kada nors taps normalu už sveikatos priežiūrą mokėti (ir) pačiam. Juk tai už visus pasaulio skudurus brangesnis turtas. Tikėtina, kad atsiras meilė gyvenimui – koks jis bebūtų. Ir dabar fiziškai jis ne toks ir blogas. Netgi puikus! O va dvasiškai – skurdus.

Tikėtina, kad bus pasigesta bibliotekų, iš kurių net tamsiausią vargo dieną sklinda nemokama šviesa. O jeigu ir ten šviesa užgestų – liks muzika. Dainuoti juk lietuvis turėtų dažniau nei gerti…

Reklama

9 atsakymai į “Nepakanta

  1. Labai geras tekstas. Esu bibliotekininkė, taigi džiaugiuosi gerbiamos Sandros pastebėjimu, kad iš bibliotekų ir tamsiausią vargo dieną dar sklinda nemokama šviesa. Kiek ilgai sklis — nežinia, nes bibliotekos mūsų valdžiai rūpi mažiausiai. O kad dar ir šiluma sklistų (fizinė), pernai man teko nupirkti priekabą malkų. Kam? Bibliotekai šildyti…
    Taip gyvenam.

  2. Teko šiek tiek pagyventi Amerikoje, viename Niujorko priemiesčių. Tai ten mane taip šildė vietinės bibliotekos nemokama šviesa, kad daug ką supratau… Ir žmonių ten lankėsi labai daug. Ir matosi, kad kai biblioteka tvarkinga ir turtinga, ji labai daug naudos žmonėms teikia. Nes Amerikoj gyventi paprastam žmogeliui irgi ne pyragai…

  3. idomus irasas ;> palinkeciau kad kuo daugiau Lietuvoje gyvenanciu lietuviu ji perskaitytu

  4. Apie tą neįmontuotą lentyną labai sudomino. Norėtųsi plačiau:)

  5. O kur jūs čia matot “blogai“?
    Jei atvykčiau į Lietuvą kaip viešnia iš kitos šalies, tai tikėtina, kad liaupsinčiau viską, nes antraip būtų nemandagu. Betgi aš grįžau namo ir privalau sakyti taip, kaip man atrodo. Aš ne šiaip turistė, aš – rašytoja. Sakyti tai, ką galvoju, yra mano darbas.

  6. Geras įrašas! Ir sveikinimai su pirmąja knyga, būtinai perskaitysiu kitą kartą grįžusi į Lietuvą :)

  7. Ačiū, Gintare! Tikiuos, kitą kartą grįžusi į Lietuvą (jei dar gerą pusmetį neplanuoji grįžti), rasi ir antrąją mano knygą, didesnės apimties. Linkėjimai ;)