Kačių maršas

Nuovargis ir per didelė energija pasireiškia tuo, kad pietus valgyti prisiverčiu. Vakar suvalgiau pusę žvirblio raciono. Šiandien jau to, ką valgiau vakar, negaliu matyti, ko gera, teks išmesti… Neseniai išsikepiau pusę karpio (filė) ir suvalgiau su žaliu agurkėliu ir dviem duonos riekelėm (ir, aišku, majonezu). Noris kažkur bėgt, lėkt, planuot viską, skambint visiem, su visais kalbėtis. Jeigu sustoju, galva toliau bėga. Galvoje bėga kelios dešimtys eilučių. Be ryšio. Be poilsio. Gerai, kad išmokau sustoti. Kaip tai darau? Vidury dienos atsigulu ir bandau užmigti. Padeda.

*

Smagu būtų papasakoti apie „Vagos“ knygyną prie Rotušės, kuriame tebedirba moteris su dviem katinais ant galvos, t.y. puriomis kasomis, šįkart jau pastebimai pražilusiomis (du metai praėjo). Kai įėjau, ji buvo knygyne viena, iškart užkalbinau, ėmiau reikalauti, kad man parodytų ir išrinktų gerus skandinavų vertimus į lietuvių. Ne tik skandinavų, bet ir vokiečių, prancūzų… Viską, kas prieš tai nebuvo rusiška ar angliška, nes taip tai skaityti originalus moku. Ji man davė Arto Paasilinna (suomį juodą humoristą), Romain Gary (tipo prancūzą), o pati dar pagriebiau Hamsuno „Misterijas“, nes esu jo skaičiusi tik „Badą“ – gėda. Bet mes su ta knygininke apvartėm ir aptarėm daugiau knygų ir autorių. Nepirkau Oksanen, nes šiandien man Žiurkelė turėtų padovanoti. Nepirkau Hertos Muler, nors išvertė Gailius – nebemyliu Gailiaus, o Herta man pasirodė psichiškai pernelyg sužalota, o kaip rašytoja „normali“ ir dėl to nuobodi, neverta leisti pinigų ir eikvoti lagamino erdvės. Galiausiai jau apsisprendžiau, kad trijų plytų man užteks, kai pamačiau savo knygelę lentynoje įspraustą. Retas atvejis, kad taip iškart randu save. Prisipažinau knygyninkei, kad šita tai mano, gal norit, kad pasirašyčiau? Oi, sako ji, oi, čia jūs? Na tikrai, čia gi jūs! O aš dar šiandien kaip tik apsižiūrėjau, kad išpirkta ir, galvoju, imsiu ir įdėsiu dar vieną knygutę prie autobiografijų (?!). Tai va, kaip išėjo, čia gi jūs! Nuėjom prie kasos, aš parašiau kreipimąsi į skaitytoją, palinkėdama jam geros kelionės puslapiais, o knygininkė džiaugėsi ir skaičiavo, kiek kainuos mano nupirktosios. Smagu visai buvo, paplepėjom – dabar jau dar kitaip. Ir jau visiškai kitokiu tonu, nei prieš du metus, kai ji gan grubiai mums su vyru aiškino, kur rasti rusiškų knygų Vilniuje, ir stebėjosi, kam ieškome rusiškų…

*

Išėjus į gatvę, mane sustabdė kažkoks rusas. Pamaniau, kad rusas iš Rusijos, naivuolė. O jis manęs klausia, ar aš iš Vilniaus. Sakau, kad kadaise iš Vilniaus. A, sako, dabar gyvenate užsienyje, aišku. Čia, žiūrėkit, tokia knygutė, kuri jus sudomins. Ir kiša man kažkokį šūdą apie reinkarnaciją. Spalvotas toks šūdas, su piešinėliais, rusiškai parašytas. Ne, ačiū, sakau, aš kitokias knygutes skaitau. O kokia jūsų profesija, klausia manęs. Tuo metu mes kažkaip pradėjom abu kalbėti vienu metu. Jis klausia, o aš jau atsakau, aš atsakau, o jis kažko kito klausia. Pasakiau, kad esu rašytoja. Taip, sako, jūsų veidas protingas, jūs praeitame gyvenime buvot žymi rašytoja. Ne, nusijuokiau, aš ne praeitam, o šiam gyvenime esu rašytoja! Ir jis neįtikėtinu greičiu nuo manęs atšoko. Aš net pagalvojau, kad gal išgąsdinau jį. Kuo? Savo protingu veidu? Gal maniškis ir protingas, bet jau jūsų, gerbiamasai reinkarnatoriau, tai tikrai intelekto nesužalotas…

*

Šiandien RSL sutikau direktorę G.Š. ir buvusį Rašytojų sąjungos pirmininką V.S. Pastarasis padavė plačią artojo leteną ir paspaudė taip vyriškai. Manoji ranka neturėjo pasirodyti silpna. Nebuvo ir sudrėkusi iš susijaudinimo, nes nespėjo. Knygynėlis buvo pilnas moterų. V.S. susipažino su manimi ir paklausė, ką čia veikiu. (Tas klausimas man vis neišeina iš galvos. Dar vienas iš serijos KĄ ČIA VEIKI? VARYK IŠ ČIA!) Pasakiau, kad perku savo knygas. Dar pasakiau, kad mes su juo jau esame susitikę gyvenime. Ką mes darėm? paklausė jis, o moterys suklego – kam jūs taip klausinėjat, jau neprisimenat, ką darėt. Poeziją skaitėm Druskininkuose, atsakiau, jei būtumėm dar ką darę, pasakyčiau. V.S. skaisčiai nuraudo. Ypač gražiai tai matosi plikėje, žilų plaukų vainike. Jūs vis dar su paauksuotu nimbu, pamaniau vėliau, vis dar karalius.

*

Ai, beduodama interviu vienai žurnalistei, paklausiau jos, ką reiškia „žurnalistinis romanas“? Ji iš pradžių nesuprato, nes nėra, sako, tokio žanro. Gerai, bet jeigu jums taip pasakytų, ką jūs pagalvotumėt? Štai apie mano novelę taip pasakė, atseit, primena „žurnalistinį romaną“. – A, tai jus suniekint norėjo, jei sako, kad žurnalistinis, tai turi omeny romanus, kuriuos parašė žurnalistai, o jie rašo blogai.

Paskui užėjau į vieną knygyną ir tarp lietuviškos grožinės prozos (ten į vieną skyrių buvo sukimštos visų žanrų knygos) ėmiau ieškoti „žurnalistinės“. Paklausiau tykaus darbuotojo, gal jis girdėjęs apie „žurnalistinį romaną“. Jis irgi pakraipė galvą, tokio žanro nėra, sako. Gerai, sakau, bet „atostogų romano“ irgi nėra, bet Parulskis ėmė ir parašė. Kas galėtų būti vadinama „žurnalistiniu romanu“, kokios tai galėtų būti pavardės? Tas žmogus pasimetė. Gerai, pati prisiminiau kelias: Zita Mažeikaitė* (paaiškėjo, kad je turi tik jos poezijos knygą – „žurnalistinė poezija“?  – to jau per daug!), Dalia Jazukevičiūtė (jos reikėjo ieškoti pirmame aukšte; irgi išleidusi poezijos knygą!), na, o Undinę Radzevičiūtę su jos „Frankburgu“ pati priskyriau „žurnalizmui“. Dabar bandysiu suprasti, kas tai yra.

*

Dar po susitikimo su Knygų Žiurkele Lina nusipirkau Gabijos Grušaitės „Neišsipildymą“. Juokingai taip, kol ėjau iki knygyno, bandžiau prisiminti pavadinimą ir jos pavardę – išgaravo visiškai! Nesusitupėjimas? Negalėjimas? Nesusivokimas? Paskui, bevaikščiodama tarp lentynų – neišsipildymas! Paklausiau pardavėjos ir ji parodė, kur toks daiktas padėtas. Griebiau jį, nes ir formatas, ir kaina tiko (taip taip, tokie dalykai man svarbūs, nes visada galiu ir nepirkt, ir neskaityt – mano lentynose kamščiai, tiek laukiančių eilėje klasikų), prie kasos, tiksliau, šalia kasos, pastebėjau „gliancinį“ žurnalą, ant kurio viršelio, išvertusi nėščią pilvą, gulėjo Zvonkė (jau dabar nebe Zvonkė? juk pilvas tai ne nuo Zvonkaus?). Va, sakau pardavėjai, dabar žinosiu, kad Zvonkė nėščia, kaip man gera. Pradėjom plepėt apie tai ir juoktis (tyčiotis ir gailėtis). Išdrįsau paklausti pardavėjos, ar negalėčiau pasirašyti ant savo knygos, nes taip dabar darau visur, kur tik randu lentynoje, tokia „akcija“. Kokia ta jūsų knyga? Veidas pasikeitė, įsitempė. Tokia ir tokia. Palaukit, paklausiu vedėjos. Vedėja iš sandėliuko atsiliepė: Negalima pasirašyti, nes paskui negalėsim grąžinti.

Negalės grąžinti, nes niekas neišpirks… Gražu. Padėkojau ir išėjau, o ką. Na jau, tik neįsižeisk, pasakiau sau. Būta čia ko. Kam tas knygas savo parašu teršti? Kam jau įdomu? Kažkokia debiutantė užsimanė autografus dalinti. Didybės manija.

(iš lietuviškojo dienoraščio, kuris rašomas dabar)

______________________________

*Su siaubu ir gailesčiu prisipažįstu, kad supainiojau dvi rašytojas vardu Zita – turėjau omeny ne Mažeikaitę, o Čepaitę. Rašytoja ir poetė Zita Mažeikaitė rašo visai ne žurnalistinę poeziją ir prozą. Labai atsiprašau, jei kam sukėliau susierzinimą! (2011-12-11)

Anarchija Antakalnyje

Šįryt gavau laišką iš savo vyro, kuriame radau tokius žodžius (pasiskolintus iš Nelsono Mandelos): Grįžtame į senas vietas ne tam, kad sužinotumėm, kaip jos pasikeitė, grįžtame ten, kad suprastumėm, kaip pasikeitėm patys…

Trys dienos Lietuvoje, Vilniuje. Jau dingtelėjo: Sandra, kodėl tu sau taip darai? Jau žinau atsakymą į retorinį vieno vilniečio klausimą/teiginį: Juk čia tavo namai(?). Kai papasakojau jam, jog gatvėse girdžiu per daug lietuvių kalbos, rodos, girdžiu per toli, girdžiu daugiau nei pasakoma (mintis?), norisi kalbėtis su visais, pažįstamais, nepažįstamais, pažįstamais iš matymo, štai pirmą kartą gyvenime daviau pinigėlį Rožytei ir palinkėjau jai būti laiminga (ji man palinkėjo to paties, tik juokinga, kad aš palinkėjau pirmoji, tarsi atsidėkodama už tai, jog leido man duoti jai išmaldą), o Bokšto gatvėje, prie Barbakano, kokių dviejų metukų mergytė sutiko mano žvilgsnį, plačiai nusišypsojo ir garsiai pasakė: LABĄ DIENĄ! Ir tame jos pasveikinime tilpo viskas: pasididžiavimas savimi ir savo tauta, gilios krikščioniškos ir europietiškos tradicijos, tikėjimas ateitimi. Bent jau kūdikiai čia šypsosi ir sveikinasi savo noru, o ne liepiami pardavimų vadybininko…

Apie šypsenas. Vienos tarptautinės kompanijos duomenų bazėje yra įvairių šalių tautinių bruožų aprašymai – reikalingi tam, kad prireikus dirbti toje šalyje, žinotum, ko tikėtis, kaip su jais bendrauti. Apie Lietuvą parašyta, kad lietuviams geriau nesišypsoti – šypseną jie laiko silpnaprotystės arba sukčiavimo ženklu.

Aš beveik nesišypsau čia, beveik. Bet vis tiek į mane visi spokso. Keistai apsirengusi? Nepasidažiusi? Keisti akiniai? Per daug akivaizdžiai žvalgausi į senovinę architektūrą? Nebeprisimenu gatvių pavadinimų ir kaip nueiti iš taško A į tašką B, todėl kartais susijuokiu, sustoju, apsisuku ir einu į priešingą pusę? Galbūt galbūt. Bet greičiausiai čia visi spokso vieni į kitus iš įpročio. Juk reikia būti tokiam, kaip visi, reikia laikytis uniformos, reikia nuolat derintis, keisti spalvą, antraip – neramu, nesaugu, pavojinga. Aš nesistengiu (niekada per daug nesistengiau) būti uniformuota, todėl ir nesu uniformuota. Kaip gali turėti tai, ko net nesieki?

Jau kelintoje maisto parduotuvėje manęs klausia, ar neturiu tokios ar anokios kortelės, duoda man kažkokias markutes. Vakar „Iki” paklausiau, o ką man su jomis daryti? Pardavėja maloniai įteikė knygutę, kur jas turiu klijuoti, ir tuomet gausiu nuolaidų kitiems pirkiniams. Žaidimai? Puiku. Žaiskime. Jau turiu keturis lipdkus (vieną radau laiptinėje).

Išleidau siaubingai daug pinigų. Tiek išleisčiau Melburne, jei nesimaitinčiau namie, keliaučiau (bet ten žmonės ir uždirba…). Tik viena naktis viešbutyje – gerai, tų išlaidų neįskaitykime. Bet kaip per tris dienas išleisti 500 Lt ir nieko nenusipirkti? Nesuprantu arba kažko neprisimenu…

Bet įtariu, kodėl parduotuvėse taip tylu ir liūdna. Net maisto parduotuvėse. Toks įspūdis, kad žmonės (ypač pagyvenę) tik vaikšto tarp lentynų, žiūrinėja, gėrisi maisto produktais, kilnoja, uostinėja, lygina kainas, bet nelabai ką perka. (Ir man įsijungė skaitiklis: Sandra, ar tu gali sau leisti šitą dešrą?)

Gal „Akropolyje“ irgi tas pats? Ta prekių gausa, tie ilgiausi koridoriai su švytinčiomis pardutuvėmis iš abiejų pusių – ėjau ir ėjau, ir ėjau, kol apsvaigau – ir tiek daiktų, tiek daug įvairiausių prekių su gražiausiom reklamom, tik eik ir rinkis, ir aukis, ir vilkis, ir skrisk lauk šypsodamas! Gal žmonės tik varto ir uosto? (Aš taip darydavau – šopingo terapija.) Ar nėra taip, kad daiktų visiems labiausiai reikia? Nes kai pasižiūri, visi apsirengę, visi pavalgę. Daiktų, dar daiktų ir dar daiktų.

Į pensininkus žiūrint, neatrodo, kad sveikai pavalgę, tokie išpurtę visi, ligoti slankioja kaip konclagerio klipatėlės, laukdamos krematoriumo pečiaus… Atleiskite, bet aš apsigyvenau tokiame rajone, kur pensininkų, ypač dieną, labai daug. Anarchija Antakalnyje.

Ir žinot, kaip būna, kai tik praneši, kad atvažiuosi, visi šaukia, oi, kaip gerai, kaip laukiam, pagaliau susitiksim! O kai atvažiuoji, tai juk įsirauni kaip visiškas svetimkūnis į ramią žmonių buitį, rutiną, visi turi darbų, susitikimus reikia užsisakyti iš anksto… Taip išeina, kad savaitę kitą gali praslankioti vienui vienas, bendraudamas su senu meilužiu Vilnium…

Tai taip apsidžiaugiau, kad Ozo video salėje rodo „Anarchiją Žirmūnuose“. Tučtuojau nuvykau ten. Senis Ozas buvo pašiurpęs, kai pasakiau, jog vakar nusileidau iš dangaus, atskridau tiesiai iš Australijos. Jis buvo įsitikinęs, kad ten visi vilki bikinius ir šokinėja drauge su kengūromis. Na, sužinojo, kad ir Australijoje vėsu – dabar gilus ruduo. Tik taip išeina, kad visgi šiltesnis už gilų lietuvišką pavasarį…

Ozas užkaitė vandens kavai ir sulaukėm dar dviejų žiūrovių – studenčių. Viena iš jų, kaip greit paaiškėjo, kurčnebylė, todėl būtų pageidavusi filmo titrų, tačiau titrų nebuvo. Ozas tikino, kad „Anarchijos“ siužetas kaip dukart du, nebūtina net tekstą girdėti (komplimentai tau, Kanų laureate), o tam, kad vistik būtų šiokia tokia satisfakcija, jis parodys mums ir dokumentinį filmuką su titrais. (Manau, Ozas iš pradžių pagalvojo tą patį, ką ir aš: kad mergaitė užsienietė, o ne kurčnebylė.)

Mes trys įsitaisėme pirmojoje eilėje. Dokumentinis filmukas buvo senas tarybinis ir vadinosi „Liuob šokt, liuob dainuot“ (žinau pratęsimą: Liuob į snukį užvažiuot…), apie dieduką, kuris važinėjo po Žemaitijos kaimus ir grojo armonika. Taip graudu. Kažkoks dingęs pasaulis su dabar jau mirusiais žmonėmis. Tiek poezijos. Tiek vargo, bet ir tiek džiaugsmo. Socialinio vargo, vidinės šviesos. Su angliškais titrais, toks žavus absurdas.

Tada iškart „Anarchija“. Gerai, nepamirškime, kad aš asmeniškai pažįstu (ar dabar jau reiktų sakyti: pažinojau) filmo autorių. Kažkada skaičiau tą scenarijų, girdėjau šiek tiek užkulisinių istorijų. Laukiau to filmo, žinojau, kad nieko gero nesulauksiu (nes per daug žinau), bet vis tiek tikėjausi, kad atsiliepimai apie jį neteisingi, menkinantys. Dabar žinau, kad ne.

Juokingiausia, kad pirma frazė, atėjusi į galvą dvidešimtoje filmo minutėje (taip, žvalgiausi į laikrodį, vis dažniau): trūksta dinamikos! Taip po filmo premjeros pareiškė garbios kino kritikės, toks buvo jų verdiktas. Prisiminiau, kokį įtūžį ši frazė sukėlė Kanų laureatui, kaip šlykščiai jis ėmė tyčiotis iš jų (Facebooke įkėlė lesbietišką fašistinį plakatėlį…). Bet: trūksta dinamikos! Ir jeigu kas nežino, kas yra scenos dinamika (turiu omeny kiekvienos fimo scenos, kiekvienos filmo dalies, o galiausiai – viso filmo), tai ką padarysi, dar teks sužinoti. Nėra tai paprastas dalykas, negali „pataisyti“ dinamikos vienu pirštuku. Turbūt neįmanoma nieko pakeisti ir montažinėje – per vėlu.

Režisierius nesugeba tvarkytis su medžiaga, nesugeba tvarkytis su aktoriais. Velniop ir tas išgirtasis scenarijus. Jau seniai, kai jį perskaičiau, pasakiau tą patį: techniškai jis sukaltas puikiai, bet jame nėra nieko, kas mane sujaudintų, jis nekabina, jo mintis yra lėkšta, irgi techniška, neišplaukianti iš autoriaus išgyvenimų. (Žiūrėdama filmą dar pagalvojau: čia gi kažkoks fantastinis filmas, tik režierius to pats nenorėjo.) Vargšai aktoriai, ypač aktorės, bet – pagarba joms. Arba tiesiog jos yra per gražūs žmonės, kad atrodytų blogai. Režisierius norėjo, kad jo filme būtų penki pagrindiniai personažai ir visi – žvaigždės (išduosiu: atrinkinėjo pagal pasaulinių kino žvaigždžių tipažus). Bet tai neveikia. Kaip ten bebūtų – tai pradedančiojo režisieriaus pamokos. Lietuvoje nėra kino mokyklos, tad pamokos skaudžiai kainuoja…

„Anarchija Žirmūnuose“ yra ne ką geresnis už (mano apvemtąjį) Kristijono Vildžiūno filmą „Nuomos sutartis“. Turi daug panašumų – abu verta pažiūrėti, kad gyvenime nedarytum tokių klaidų. Gal tik scenarijus techniškai labiau vykęs (nebūtų Kanai davę prizo, jei su technika būtų kažkas netvarkoj). Dar galvojau, ar įmanoma buvo pagal šį scenarijų nufilmuoti geriau? Jei filmuotų režisierius, naudojantis patirtį ne iš kitų filmų, o iš gyvenimo?

Po seanso įėjo Ozas. Na, galvoju, ką jis pasakys? Juk jis irgi asmeniškai pažįsta Kanų laureatą. Gal reikės dabar meluoti, kad „kaip lietuviškam kinui neblogai“? Ne, nereikia meluoti. „Ką padarysi, tenka laukti toliau, tai aš ir laukiu, laukiu,“ – sako jauno lietuviško kino išsiilgęs sinefilas, o aš jo klausiu, ar yra išvis koks nors dėmesio vertas naujas lietuviškas filmas? Lukšo „Duburys“, sako man. Gerai, kitą dieną (vakar) nuėjau ir pažiūrėjau. Ozas teisus! Ir Toma Vaškevičiūtė ten – deivė, nors ir epizodinė.

Ir verkiau aš, žiūrėdama tą „Duburį“, verkiau sau salėje viena (nes niekas daugiau į tą seansą neatėjo). Živilė Pipinytė, o ir amžinatilsis Skirmantas Valiulis, lyg ir priekaištavo Lukšui už lietuvišką juodumą (ar pilkumą), na, jų recenzijos teisingos, bet skirtos ne eiliniam žiūrovui. Eiliniam žiūrovui, kokia vakar pasijaučiau aš, filmas yra nuostabus, jaudinantis, gyvas. Ir – kas žiauriausia – jis atspindi lietuvišką tikrovę. Taip, taip ir yra. Viskas ten gerai. Tobulų filmų nebūna.

Atsisveikinant su Ozu (taip, mes per dvi dienas susidraugavom), jis man pasakoja, kad užeina į kažkokią kontorą, kur mano amžiaus mergina (moteris) kažką skaito prie kompiuterio, Ozas klausia, ką ji ten skaito, o ji atsako: romaną. „Aš ją puoliau, mane turėjo atplėšti, nes buvau pradėjęs ją smaugt, – sako Ozas. – Jūs su tais savo kompiuteriais! Taigi šventvagystė – romaną skaityt per kompiuterį!“ O aš jam trinu petį ir sakau: „Žinot, gyvenime juk nieko nėra pastovaus, viskas keičiasi – ateina, praeina.“ Ozas nutilo ir susimąstė. Nežinau, apie ką jis galvojo. Ar mąstė jis apie tai, kad ir kompiuteriai ne amžiams, ir knygos laikinos, ir jo tie filmai, kurių VHS jau greit bus įmanoma pažiūrėti tik kino muziejuje, nes niekas nebeturi tokių grotuvų? Ar mąstė jis, kad ir žmonės yra laikini – ateina, išeina? Nors kai sakai, kad visas pasaulis keičiasi, reikia pridurti: yra išimčių (patvirtinančių taisyklę). Ozas yra ta išimtis.

Taigi pasirinkau šiuos mėnesius gyventi ne senamiesčio bute, skirtame užsieniečiams, o Antakalnyje, tarp paprastų žmonių, kokia ir aš esu, buvau. Taip, aš pasikeičiau. Man per aštrus ir per koktus „chruščiovkių“ dvokas. Mane užknisa, kad Vilniuje maitina labai stilingai, bet nelabai skaniai. Kad visur skamba nuobodi, vienoda elektroninė muzika. Kad žmonės rengiasi vienodai. Mane daug kas stebina, šiurpina, kelia nuostabą. Ir tai gerai.

Tik kai manęs klausia, ar džiaugiuosi čia sugrįžusi, ar suprantu, jog čia mano namai, šiandien galiu atsakyti: mano namai ne čia. Žinot, iš ko dar supratau? Pagavau save, kad baisiausiai saugau pasą – kad nepavogtų kas, kad galėčiau saugiai ir laiku sugrįžti į Australiją.

Štai tokia aš šiandien, ganėtinai nuoga. Bet nieko, su laiku užsidės apsaugos filtras. Iš manęs girdėsite vis mažiau verkšlenimų. Bet juk smalsu.