Nukristi nuo šakos

Į kūrybinio rašymo kursus patekau iš lauko sezono uždarymui skirto barbekiu. Apie tai, kad sesers draugė Elena, genama stipraus jausmo realizuoti save ir kitose srityse nei šeima ir darbas, kažką organizuoja buvau girdėjusi ir anksčiau. Tačiau vidinis tinginys kojomis ir uodega prisikabino prie medžio šakos ir tai, kas sužinojus žybtelėjo („O, taigi aš šito laukiau!“), staigiai užgeso. Besibaigiančio rugsėjo sekmadienio pavakarę norėjosi praleisti pasyviai. Tačiau maestro sudirigavo kitaip – susibūrime buvo ir Elena, tad į kursus patekau nešama srovės, tarsi be pastangų, kažkam iš šalies surežisavus. Prisipažįstu, kad iki to laiko nebuvau nieko girdėjus apie kursų vadovę Laimą Vincę. Ir apie jos knygą „Rašyti gali kiekvienas” išgirdau tik pirmo susitikimo metu. Dvejetukininkė.

Pirmos užduotys – aprašyti savo vaikystės prisiminimus – man asocijavosi su apsilankymu psichoterapeuto kabinete. Prisipažįstu, truputį suerzino. Dabar tai jau žinau, kodėl Laima ėmėsi tokios taktikos. Pradedi rašyti nuo to, ką pats išgyvenai, kas plūduriuoja tavo prisiminimuose, ir visa tai iškeli paviršiun. Per raides, ženklus, tarpus. Iškeli ne tik tai, kas buvo šviesu. Ištrauki, kas skauda, ką norėtum pamiršti, įkišti į spintą tarp būrio kitų skeletų. Tačiau tai, kas skauda labiausiai, yra taip tikra – viso šito nesumeluosi. Melą gali paslėpti nuo kitų, tačiau kur kas sunkiau apgauti pačiai save. Ypač kai savo kūrinį sekmadienį skaitai garsiai visoms susirinkusioms. Tai tarsi išsirengimas vidury aktų salės, nors tavo diagnozė – ne nimfomanija.

Rašytojos. Taip pirmo susitikimo metu mus visas pavadino Laima. „Papasakok apie save kaip apie rašytoją“, – paprašė kiekvienos. Tada atrodė juokinga, o paskui viena kitą taip ir vadinom, bet visad lyg juokais, lyg nerimtai. Kur jau ten mes rašytojos, štai Laima – tai taip. Ir Genutė – jau ne vienos knygos autorė (žr. Genovaitė Bončkutė Petronienė).

Per kelis mėnesius apie Genutę, Eleną, Ramoną, Jūratę ir pačią Laimą sužinojau daugiau nei apie kitus per kelis metus. Bendras užsiėmimas ir tai, kiek kartų mums teko lipti per save, mus suartino. Ir dabar, kai mane švystelėjo už dešimt tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, aš ilgiuosi mūsų susitikimų. Pasiilgstu bendrumo (gal net priklausymo sektai) jausmo, padrąsinimo, žinojimo, kad niekur nedingsi ir sekmadienį turi pristatyti naują kūrinėlį. Vieną kartą parašytą vienu ypu, paskutinę minutę, o kitą kartą – kelias paras sunkiai gimdytą.

Iki Laimos rašytojų laiko užtekdavo tik eilėraščiams „Evelinos namai“ (http://evadace.wordpress.com). Užgimsta, paleidi „ganytis“ blog’e. Kartą patekau į „Literatūrą ir meną”, balandį – debiutas almanache „Varpai“. Blog’e esu pati sau šeimininkė, turiu skaitytojų ratą, sulaukiu palaikymo (o kam jo nereikia?). Kritikos nenoriu girdėti. Man labai patinka klausytis, kai žmonės džiaugiasi tuo, ką parašiau. Kai sako, kaip mano eilėraščiai jiems svarbūs, kad eilės – apie juos. Tiksliau apie jas. Tai įkvepia. Saviplaka aš ir pati puikiai moku užsiimti ir vidinė mano kritikė yra pikta it angis, jei leidi iš po akmens išlįsti. Laima Vincė man parodė amerikietiškąją kritikos tradiciją – po kiekvieno kūrinio skaitymo, reikėdavo pasakyti tris dalykus, kurie mums patiko, ir tris, ties kuo dar reikėtų padirbėti. Bet ji visada mums tvirtino, kad mes galime rašyti. Kad kiekvienas gali rašyti. Būtent per šiuos susitikimus ėmiausi to, ką šiuo metu vadinu novelių romano pradžia. Deja, toli nuo savo rašytojų apleidau prozą. Rašymo įgūdžiams neleidžiu užsnūsti (o tuo pačiu ir sąžinę nuraminu) rašydama įspūdžių blog’ą „Laiškai iš Kinijos“ (http://kinijalaiskai.wordpress.com).

Skambėtų labai fatališkai, o gal kaip tinginio, kybančio ant šakos, išsisukinėjimas, kad, matyt, vėl laukiu, kol už nugaros atsistos kas nors, kam kiekvieną sekmadienį (ar kitą savaitės dieną) turėčiau parodyti tai, ką parašiau.

Yra populiari teorija, teigianti, kad kai beždžionė iškrito iš medžio, atsirado žmogus. Kai iš medžio nukris tinginys, kieno tai galėtų būti pradžia?

______________________

Savo tekstą pirmoji atsiuntė viešnia-rašytoja Evelina, kuriai dovanoju Cormac McCarthy knygą “No Country fo Old Man”

Grafomanijos leidinys nr. 1

Darau eksperimentą ir prašau rašyti savo nuomonę  – ar naudinga, ar reiktų tęsti ir surinkti dar keletą leidinių iš Grafomanijos straipsnių? Šiame tinklaraštyje vis daugiau įrašų, todėl vis sunkiau skaityti, vis ilgiau reikia knistis, kad rastum tai, ko reikia. Netgi man pačiai!

Taigi spustelėkite nuorodą ir NEMOKAMAI atsisiųskite:

KŪRINIO STRUKTŪRA-sandrabern

Primenu, kad visuomet mielai paskelbčiau kokį nors svečio-rašytojo straipsnį apie rašymą, rašymo džiaugsmus ir skausmus. (Kas yra svečias-rašytojas? Bet kuris blogeris, rašytojas, rašinėtojas, prijaučiantis rašinėjantiems, labai profesionalus skaitytojas, kritikas ar net garbus autorius – rašytojas, kurio knygą(-as) išspausdino.) Tik, prašau, nesiūlykite tokių nuobodžių tekstų, kaip šis (nuoroda).

Tam, kuris pirmasis pasiūlys savo straipsnį, kitą mėnesį grįžusi į Lietuvą, padovanosiu (atsiųsiu paštu) anglišką knygą:

Knyga nuostabi – nenusileidžia to paties pavadinimo brolių Cohenų filmui, o taip pat iš jos galima daug ko pasimokyti apie kūrinio struktūrą. Su manimi susisiekti lengva per facebooką arba e-paštu: sandrabern yahoo com

Sinopsis sinoptikams

Mano pašto dėžutėje išsiuntimo laukia laiškas vienai leidyklai. Su priedais – autorės prisistatymu, ištrauka iš kuriamo romano ir jo santrauka – sinopsiu (gr. synopsis – apžvalga).

Sinopsį turbūt esate skaitę baleto ar operos bukletėlyje. Taip pat spaudoje (dabar – internete) dažnai randate filmų sinopsius.

Besidomėdama, kaip vyksta bendravimas su leidėjais anglakalbėse šalyse, pastebėjau, kad iš kiekvieno autoriaus prašoma atsiųsti ne visą rankraštį, o tik ištraukas (dvi pirmąsias dalis) ir – būtinai – sinopsį.

Taigi sėdau šią savaitę ir parašiau, nors iki trečiojo eskizo pabaigos dar penkiasdešimt puslapių. Parašiusi supratau, kad tai ne pirmasis mano sinopsis – nežinodama, kaip toks dalykas vadinasi, naudojausi juo ir anksčiau. Siužeto punktyrus, trumpą turinį, santrauką, planą – rašyti naudinga bet kuriame kūrybos etape.

Žinoma, rašant dažniausiai paaiškėja, kad sinopsis per daug varžo tekstą, nes juk kūrinys – gyvas organizmas, vyksta nenumatytos peripetijos, po kurių griežtai laikytis plano nenaudinga. Bet sinopsio pakitimai eigoje – normalu.

Sinopsis tai:

  • glaustai, laisvu stiliumi parašytas pasakojimas apie tai, kas įvyksta kūrinyje;
  • jis parašytas esamuoju laiku;
  • jis parašytas trečiuoju asmeniu;
  • pasakotojas yra visažinis;
  • tonas ne sausas mokslinis, o jausmingas, įtraukiantis;
  • sinopsio stilius turi būti toks pat, kaip ir kūrinio;
  • pristatomi pagrindiniai veikėjai (bet nereikia veikėjų sąrašo);
  • pristatomos pagrindinės siužeto linijos;
  • pasakojimas turi būti sklandžiai supintas, viena pastraipa išplaukti iš kitos;
  • neprivalote išvardinti visų veikėjų ir visų siužeto linijų, svarbiausia, kad būtų aišku, apie ką kūrinys, kaip rutuliojasi veiksmas, ko siekia veikėjai, ką praranda, ką atranda, kuo viskas baigiasi;
  • jokių paslapčių, užkabinimų ar nutylėjimų, turi būti aišku, kaip užbaigsite kūrinį.

Sinopsio planas:

  1. Pirmoji pastraipa nusako, kas yra pagrindinis veikėjas (protagonistas) ir kokia jo aplinka, kur vyksta veiksmo užuomazga.
  2. Antroji pastraipa atskleidžia konfliktą. Kas įvyksta, kad veikėjas nebegali gyventi taip, kaip anksčiau? Koks yra pirmasis siužeto posūkis?
  3. Tolimesnėse pastraipose vardijami kiti siužeto posūkiai, peripetijos. Įvykiai nebūtinai vardijami ta seka, kuri yra kūrinyje. Svarbiausia, kad būtų aišku, kaip rutuliojasi veiksmas.
  4. Pabaiga – aiški konflikto atomazga.

Formatas:

  • jei sinopsis ilgesnis nei vieno puslapio, eilutės turi būti dvigubo aukščio (Format>Paragraph>double space);
  • tarp pastraipų nereikia tarpų (tik atitraukta nuo krašto pirmoji eilutė – tab);
  • neįmantrus šriftas (Times New Roman);
  • 12 šrifto dydis (12 font);
  • jokių formatavimo ar dizaino triukų.

Rašyti lengviau, pasiskaičius kitų sinopsio pavyzdžių arba parašius sinopsį kito autoriaus knygai, arba prieš tai pabandžius perpasakoti kūrinį bičiuliui, arba pasirašius sinopsį „į stalčių“, be prievolės, be įtampos, tiesiog tam, kad suprastum, ar gerai klijuojasi siužetas, ar pats viską supranti.

Savo romano sinopsį daviau paskaityti keliems bičiuliams – lengviau sulaukti nuomonės apie penkių, o ne dviejų šimtų puslapių tekstą! – sukaliau, kaip tik sugebėjau. Dabar siuntinys paruoštas. Beliko spustelti mygtuką SIŲSTI. Tuoj taip ir padarysiu.