Geram kinui pinigai trukdo

Negarsus, neapdovanotas Oskaru, bet laisvųjų kino kūrėjų ir mėgėjų rate žymus amerikietis režisierius Johnas Saylesas atskrido į Australiją, atvyko į Melburno centre esančią VCA mokyklą, kurioje ruošia būsimas australų kino žvaigždutes, ir atsisėdo į kėdę scenoje priešais… pustuštę salę.

Kaip smagu, kaip gerai, galvojau aš, atėjusi kone pusvalandį anksčiau, kad gaučiau (ir užimčiau draugei) vietą. Ir gerai, kad mažai žmonių atėjo, toks malonus įspūdis, kad susirinko slaptas būrelis, tikri kino žinovai, sinefilai ar kinomanai. Atsisėdome pirmoje eilėje ir džiaugėmės, kad esame arti didelio žmogaus. Nežinau, ar didelis žmogus pajuto nepatogumą dėl to, kad salė pustuštė. Gal ir ne, nes pusantros valandos turėjęs trukti susitikimas užsitęsė dar keturiasdešimt minučių – buvo užduodami labai konkretūs klausimai.

Saylesas paprastai ir aiškiai dalinosi savo patirtimi visose srityse, kuriose tik triūsė. Jis gi ne tik nepriklausomas kino režisierius. Karjerą pradėjo nuo rašymo, vaidinimo ir režisūros teatre, tada scenarijų rašymas, tada, daug vėliau, – pirmasis filmas, žinoma, už savo krauju uždirbtus pinigus. „Rašau labai daug, duoną uždirbu iš scenarijų rašymo, taip pat esu išleidęs keletą knygų – romanų, novelių,“ – sako jis. Beje, Saylesas yra iš tų kino meistrų, kurie nėra baigę jokios kino mokyklos. Oficialios. Nes jo, kaip ir Coppolos, Scorseses, Camerono ir kt. mokyklos vardas yra ROGER CORMAN.

Trumpai apie Cormaną: tai žmogus, vadinamas „King of the B-movies“ (B kategorijos filmų karalius), jis įdarbindavo niekam nežinomus, kino išsilavinimo neturinčius bičus, duodavo jiems pinigų ir leisdavo patiems sukti kiną. Anot Sayleso, Cormanas visuomet išlošdavo, jo kinas nebuvo nuostolingas, nes viskas buvo sėkmingai prakišama drive-in’ams (legendiniams Amerikos lauko kino teatrams, kuriuose filmus žiūrima tiesiog automobiliuose). Cormanas būdavo susirūpinęs tik dėl vieno: ar iš nufilmuotos medžiagos bus galima sumontuoti įspūdingą reklaminį treilerį? Tad greitai kai kurie režisieriai įsigudrino įtikti savo „tėtušiui“: pirmiausia nufilmuodavo visas įspūdingas scenas treileriui, o tada jau būdavo palikti ramybėje.

Istorija: Cormanas sykį nupirko žaislinį helikopterį ir susprogdino jį, filmuodamas dviem kameromis iš dviejų rakursų. Tą sceną jis įmontuodavo į visus silpnus treilerius, tad kai kuriose peržiūrose pasigirsdavo: „Manau, čia trūksta mūsų helikopterio…“

Saylesas pripažino, kad gera pamoka iš Cormano laikų buvo tai, jog niekas neskirdavo nei laiko, nei pinigų scenarijaus klaidų taisymui. Kaip parašei, taip nufilmavai. O kaip nufilmavai, taip montuosi ir paskui pamatysi savo klaidas dideliame ekrane. Ir gerai – iš savo klaidų mokytis geriausia.

Vėliau, jau dirbdamas savarankiškai ir ne taip va banque, Saylesas išsidirbo savo scenarijaus rašymo sistemą. Jam, kaip buvusiam aktoriui, padeda tai, kad parašęs scenarijų pats perskaito jį visą kaskart kito personažo akimis, suvaidina pats, įsijaučia į rolę. „Tekstas turi būti toks sklandus, kad aš, būdamas aktoriaus vietoje, pasakyčiau: viskas OK. O be to, kiekvienam personažui parašau biografiją. Jeigu to nepadarysiu, tai aktoriai vis tiek susikurs personažų priešistores, tad geriau pačiam valdyti situaciją.“ Saylesas nemėgsta repetuoti, jis sako, kad pirmas dublis dažniausiai būna geriausias, o visi kiti tik prastėja. Žinoma, reikia atsižvelgti į skirtingus aktorių tipus, kiekvienas turi savo charakterį ir savo problemas. „Jei šiandien apie pusę keturių nebaigsime filmuoti, tai Jackas Nickolsonas taps nervingas ir gadins dublius, nes jis vėluoja į „Lakers“ rungtynes…“

Parašęs apie 90 scenarijų, Saylesas jau turi ypatingai tikslų laiko pojūtį, žino, kuri scenarijaus eilutė atsidurs kurioje filmo minutėje. Kurti scenarijų dažniausiai pradeda nuo grubaus plano (story outline) ir nuo bendriausių vaizdinių, įsivaizdavimo, kuo istorija prasideda ir kuo baigiasi, kokie yra personažai. „Aš nesu trijų aktų mėgėjas, man svarbiausia yra per dvidešimt minučių (tai maždaug 15-tas puslapis) pristatyti žiūrovams situaciją. Per tokią laiko atkarpą jie turi susivokti, kur esame, kas vyksta, ką jiems norisi (reikės) sužinoti. Ilgiau bandyti žiūrovo kantrybės nėra prasmės.“ Saylesas parašo daug eskizų, vėlesniuose eskizuose rūpinasi pasakojimo vientisumu, vengia neišteisintų siužeto vingių: „Tą minutę, kai paaiškėja, kas yra žudikas, žiūrovas turi trinktelti sau per kaktą ir sušukti „turėjau susiprasti!“, o ne „iš kur čia šitas dabar?“ – įkalčius reikia įsodinti eigoje iki paslapties atskleidimo momento.“

Sayleso patarimai jauniesiems režisieriams:

  • Kartais žiūrėk filmą be garso, stebėk, kur stovi arba kaip juda kamera, kodėl režisierius pasirinko tokį rakursą, kokią linzę pasirinko, kokį židinio nuotolį, kaip keičiamas fokusavimo taškas, kodėl, su kokiu veiksmu jis sutampa ir t.t.
  • Montuodamas savo medžiagą, karts nuo karto peržiūrėk ją kuo didesniame ekrane – pamatysi tai, ko mažame ekranėlyje gal net nenujautei.
  • Filmavimo aikštelėje režisierius privalo vaidinti aktoriams, kad viskas, gerai, niekas nevėluoja. Aktoriai jokiu būdu neturi pajusti laiko spaudimo, kurį jauti tu pats.
  • Nedirbk 20 val. per parą, nes nuvargęs tik gadinsi medžiagą. Geriau pailsėti, o ryte paklausti savęs „ką įmanoma padaryti šiandien?“ – ne ką reikia, o ką įmanoma.
  • Kiekvienas filmas yra atskiras pasaulis, todėl kuo greičiau įvesk į šį pasaulį žiūrovą, supažindink su to pasaulio taisyklėmis. Turi numatyti ir tai, kokie yra žiūrovo lūkesčiai, išankstiniai nusistatymai (žinomi aktoriai į ekraną atsineša kitų filmų priešistores, pvz. įsivaizduok Clintą Eastwoodą).
  • Turėk omenyje, kad kino kalba kinta, tobulėja. Žiūrovas ateina į kino salę išsilavinęs. Labai toli nueita nuo tol, kai ekrane parodžius žmogų iki pusės, iš salės pasigirdo šūksniai: „O kur jo kojos?!“
  • Pasiimk video kamerą, savo draugą (neapmokamą aktorių) ir nueik į lokaciją, pafilmuok šiaip sau, tegul aktorius pasivaikšto, paskaito knygą. Padeda piešimas, rašymas.
  • Jei niekada nerežisavai, nueik į teatrą ir surežisuok spektaklį arba pats suvaidink. (Čia salė tyliai nusijuokė – įdomu kodėl?)

Ar Saylesas sutinka su Cormano fraze, kad kino realizmui trukdo pinigai? „Na, taip, kartais taip yra, kad geram kinui trukdo pinigai. Kita vertus, visada reikia suvokti, kiek realiai liks pinigų kinui po to, kai aktoriams žvaigždėms bus sumokėti milijoniniai honorarai ir panašiai. Kartais iš 12 mln. lieka 3 mln. ir dar paaiškėja, kad nėra filmavimui laiko, nes vyko tąsymasis su visokiom nesąmonėm…“

Paklaustas apie dabartinio kino situaciją, Saylesas pasakė, kad kino priemonės tapo demokratiškesnės, t.y. prieinamos kiekvienam, tačiau kita problema – sunku pasiekti savo žiūrovą, nes atsirado kino perteklius. Šiuolaikinis žiūrovas geba priimti daugiau informacijos (multitasking), todėl galima ekraną skaidyti į keletą sekcijų, supinti daugiau siužeto linijų. Kine vis mažiau gelmės, daugiau montažo triukų, filmai panašėja į muzikinius video klipus. Taip pat turi susitaikyti, kad tavo filmas bus pavogtas ir platinamas, be to, dar ir iškraipomas. „Jei norit žiūrėti šūdinos kokybės filmą, – sako Saylesas, – tai jūsų problemos.“

Savo „kino tėvais“ pavadinęs japoną Kurosawą, švedą Bergmaną ir amerikietį Casavetesą, Saylesas taip pat vardino mėgstamus savo kartos kūrėjus: Jarmushą, brolius Cohenus (kurie, pasirodo, visus savo filmus montuoja patys, tik pasirašo slapyvardžiu), Lee, Stone, Demme ir kt. “Kasmet vis randu gerų filmų, geras pasakojimas (storytelling) vis dar gyvas visame pasaulyje. Stiprūs režisieriai turi istoriją, kuria nori pasidalinti su žiūrovais. Gerų filmų vis atsiranda, bet juos sunkiau pamatyti negu seniau,“ – sako Saylesas.

Iš salės nepasigirdus daugiau klausimų, jis atsistoja, ir paaiškėja, kad yra visa galva (o gal netgi dviem) aukštesnis už kalbintoją – VCA dėstytoją ir turbūt irgi kino režisierių.

Kai nulipusį nuo scenos Saylesą apspito gerbėjai, prašantys autografo ir fotografijos drauge, pamačiau, kad jis yra aukštesnis už visus šioje salėje susirinkusiuosius. Didelis visomis prasmėmis žmogus. Be klaustuko.

P.S.: Bedarydama namų darbus, peržiūrėjau jo filmus „Silver City“ ir „Eight Men Out“, o iš seniau buvau mačiusi „Passion Fish“ ir „Casa del los Babys“. Čia dar toks įdomus straipsnis apie jį (nuoroda).

Advertisements

Komentarai uždrausti.