Kas bijo publikos?

Nuėjau į susitikimą su žymiu Amerikos dramaturgu (nors ką čia Amerikos – jis yra viso pasaulio žymus dramaturgas) Edwardu Albee (seniau sulietuvintai žinojome kaip Edvardą Olbį). Lietuvių teatro režisieriai ne kartą statė jo pjeses: „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“, „Ožka arba kas ta Silvija?“, „Atsitikimas zoologijos sode“, „Smėliadėžė“, „Viskas sode“, „Tos aukštos moterys“… Neversiu dabar pavadinimų į originalo kalbą, neminėsiu ir režisierių pavardžių. Nekomentuosiu spektaklių, nes taip jau atsitiko, kad nė vieno jų nemačiau.

Antrame kurse turėjome drąsos bandyti vaidinti „Kas bijo Virdžinijos Vulf“? Gerai, kad greit atvėsom. Nes dabar prisimenu: nieko nesupratau iš to, ką skaičiau. Iš tiesų ten ne vaikų temos… Nesvarbu.

Vieno iš didžiausių Melburno teatrų (MTC – Melbourne Theatre Company), kurio irgi nė vieno spektaklio nemačiau – bijau, man nepatinka net jų afišos – pasikvietė pokalbiui Albee, pasisodino jaukioje itin šiuolaikiškoje scenoje, kuri dekoruota… Hm, galima ginčytis, ar ji buvo dekoruota, ar po remonto liko seno pastato koridorius: liftas, budinčiojo stalas, akvariumas (be žuvyčių, bet su vandeniu ir žolėmis), pilkos lubų plytelės, pageltusio stiklo šviestuvai – vis dar septyniasdešimtieji. Ir du juoda oda aptraukti krėslai centre. Kažkodėl tokia jau tradicija: autorius būtina sodinti į senus odinius krėslus. (Juo senesnis autorius, tuo senesnis turi būti krėslas?)

Kalbinti pasišovė Amanda Smith – Radio National vedėja. Buvusi balerina, todėl pasitempusi, gražiai sudėjusi kojeles lakiniuose batukuose, ji pradėjo pokalbį, pranešdama autoriui ir publikai, ką žino apie autorių:

– Jūs esate vienas žymiausių Amerikos dramaturgų, per visą savo karjerą sukūręs daugiau nei trisdešimt pjesių…

– Lygiai trisdešimt.

– Taip?

– Nežinau, iš kur jūs taip suskaičiavot. Kiek žinau, esu parašęs tik trisdešimt pjesių.

Amanda ėmė mikčioti, tačiau ir mikčiodama tęsė oficialų pristatymą, tik gal ne tokia nuotaika, kaip tikėjosi. O autorius – senas velniukas – jai niekaip neleido valdyti situacijos, vis įsiterpinėjo. Publika balsu kvatojo po kiekvienos Albee pastabos, kol pagaliau, išlaviravusi iš intro, Amanda uždavė pirmąjį klausimą – apie pirmąją jo parašytą pjesę (jos autorius, pasirodo, neįtraukęs į savo sąrašą, nes niekas tos pjesės, be jo pamotės, nėra skaitęs).

Pokalbis toliau vyko taip: laukiame Albee monologo, kenčiame Amandos intarpus-klausimus. Jausdama, kaip praranda publikos dėmesį, moteris vis tiek desperatiškai stengėsi sužibėti. Aš į ją žiūrėti nebegalėjau – kol ji kalbėdavo, stebėjau Albee, kuris, laimei, sėdėjo pasisukęs į mane veidu (aš buvau pirmojoje eilėje). Amanda tiesiog purtėsi visa – tokia įtampa… Net gaila jos. Ir viso renginio.

– Nežinau, kodėl kritikai pavadino mano kartos dramaturgiją absurdo. Man tai absurdiškos atrodo natūralistinės amerikiečių pjesės. O’Neilo, Wilderio, Becketo pjesės yra iš tiesų natūralistinės.

Užėjus kalbai apie kritiką, Albee atsilošė ir tarė:

– Ką gi, apsistokime ties šia tema…

Ir pasakė, kad kritikai jam gyvenime atnešė mažai naudos. Būtų pageidavęs iš jų sulaukti pagalbos, sužinoti, kaip tobulinti savo kūrybą, sužinoti ką nors apie kūrybą. Tačiau sužinodavo kitus dalykus: apie publikos skonio formavimą, apie pačius kritikus, apie tuolaikinę sociokultūrinę pakraipą. Sykį suvokęs: kritikai yra darbuotojai (employees). Juos pasamdo leidiniai, ir pasamdo ne tam, kad kritikuotų – tam, kad įtiktų skaitytojams, formuotų jų skonį. Jų straipsniai mažai bendro su meno kritika. Daugiausiai naudos gyvenime yra sulaukęs iš kolegų menininkų, ypač iš kitų sričių: dailininkų, kompozitorių ir t.t.

– Mus sieja solidarumas, mus sieja pati kūryba (creativity).

Amanda sėdi akmeniniu veidu. (Tada pamaniau, kad ji pati, ko gero, yra meno kritikė.) Kitas klausimas: kokia jūsų dvasinė patirtis (spiritual experience), kai žiūrite kitų spektaklius? Į tai Albee atsakė miglotai, išsisuko. (Aš tuo tarpu prisiminiau frazę iš susitikimo su australų rašytoja, kur literatūros kritikas šmaikštavo: „Knygoje nerašoma apie seksą, nors ten yra minimi dildo, bet ne seksualiniai, ne – dvasiniai dildo (spiritual dildos)“. Publika droviai kikeno. Kaip visiems reikia to (keiksma)žodžio „dvasinis“!)

Dar vienas Amandos klausimas: koks jūsų santykis su publika? Į tai Albee:

– O kas yra publika?

Amanda linksi, tikėdamasi, kad pats ir atsakys. Albee klausia jos:

– Ne, tai kas yra publika? Jūs man pasakykit, nes aš nežinau, kas yra publika.

– Na, publika… tai… žmonių grupė… kuri atėjo pažiūrėti spektaklio… ir kuri tikisi patirti…

– Tai va, sakote, tai yra grupė. Kas tą grupę sudaro? Atskiri žmonės, individai, kurie yra labai skirtingi. Ir jų visų lūkesčiai skirtingi. Vieni į teatrą ateina pailsėti nuo gyvenimo, kiti ateina pabėgti, pamiršti gyvenimą, treti pageidauja, kad teatras jų nejaudintų, jie nori nieko nejausti teatre, o yra ir tokių, kurie ateina į teatrą tam, kad pamąstytų, sužinotų kažką naujo apie save, pažvelgtų į save iš šono. Yra netgi tokių. Jie visi skirtingi. Neįmanoma kurti teatro vienai publikai, nes jos, kaip tokios, nėra.

Amanda jau bijo ko nors ir klausti. Ji karts nuo karto juokiasi (taip, kad atrodo veidas nuplyš), žiūri į publiką (kurios, „kaip tokios, nėra“), ieško pritarimo, ieško bendraminčių – klausykit, betgi jūs suprantate, kad šitas senelis yra pakvaišęs? Na, neįmanoma su juo pabendrauti, prie visko kabinėjasi!

Publikos nėra, ir niekas tau, Amanda, nepadės. Mes, sėdintys ir stebintys tą spontanišką vieno veiksmo dramą, atskiri individai galvojame apie tai skirtingai.

Esu įsitikinusi, kad dalis žmonių juokėsi, girdėdami Albee, tačiau nepatikėjo potekste, kuri gulė po kiekvienu jo sakiniu: kūryboje viskas yra paprasta – būk savimi, būk atviras sau ir kitiems, jokios vaidybos, jokio „aš esu dramaturgas” ar „esu Amerikos teatro žvaigždė”. Pasiseka taip „per plauką“, kad negali iš sėkmės daug tikėtis. Juk išties einame į susitikimą su „sėkmės istorija“, neskaičiuojame, kiek dramaturgų visą gyvenimą rašė ir metė į stalčių, ir niekada neišsikapstė į prožektorių šviesą…

Kas tau lengvai patikės, kad prie 3% talento reikia 97% darbo! Man patinka dar sykį išgirsti, kad kiekviena menų profesija turi meistrystės pakopą (craft). Turbūt auditorijoje buvo galvojančių: lengva tau sakyti, kai tau aštuoniasdešimt dveji ir tu žvaigždė. Lengva mokyti mus, kad „viskas daug paprasčiau“.

Manęs nereikia įtikinėti. Tai kodėl aš einu į susitikimus su žmonėmis, kurie man sako tai, ką ir šiaip žinau?

Einu tam, kad pažiūrėčiau į juos – man jie tiesiog gražūs. O antra – noriu dar ir dar išgirsti tą „viskas daug paprasčiau“ potekstę, ji mane gydo. Apsaugo nuo margos publikos, kuri dažniausiai, vienokiu ar kitokiu būtų, anksčiau ar vėliau, pabandys mane įtikinti, kad ne ne, ne viskas taip paprasta kūryboje, tu viską ne taip supranti. Jeigu viskas atrodo taip paprasta, tai greičiausiai tau KAŽKO trūksta. Deja, negalime pasakyti, KO BŪTENT, bet to, ko tau trūksta, tau tiesiog neduota, taigi… Ir anksčiau ar vėliau aš pradedu jaustis stokojanti, nuskriausta, beprotė.

Ne ne. Esu sveika. Nieko nestokoju. Edwardas Albee žino. Jis žino daug gerų dalykų, ir gaila, kad išsigandusi renginio vedėja neįvedė į gilesnes temas.

„Writing should be useful. If it can’t instruct people a little bit more about the responsibilities of consciousness there’s no point in doing it.“

„Rašymas turi būti naudingas. Nėra prasmės rašyti, jei tekstai nesuteikia žmonėms daugiau žinių apie sąmonės atsakomybę.“

(Edward Albee citata iš Wikipedia)

Advertisements

2 atsakymai į “Kas bijo publikos?

  1. Taip, Sandra, jeigu tekstai nepamoko sąmoningumo, jie žmonėms nenaudingi, beprasmiai. Dėkui už…