Rašymo terapija

Reta pasaulyje tokių tėvų, kaip zelandietės rašytojos Janetos Frame mama, prašiusi vaikų kurti eiles, arba Virginijos Woolf mama, raginusi savo vaikus leisti šeimos laikraštį. Kai dar būdama vaikas rašydavau, mane dažniausiai pertraukdavo, sakydavo „dirbk ką nors“, ruošk pamokas, padėk plauti indus, pažaisk su sese „Monopolį“. Nežinojau, kad visi rašytojai yra išgyvenę pameistrystės laikotarpį, ir kad juo anksčiau jis prasideda, tuo geriau. Virginia Woolf ėmė save vadinti rimta rašytoja, kai jai sukako penkiolika, nors kiti autoriai, kaip Harrieta Doerr, parašiusi romaną „Stones for Ibarra“, arba poetė Amy Clampitt – rašyti ir publikuoti savo darbus pradėjo tik sulaukę garbaus amžiaus.

Jei atsiduodame rašymo procesui, mūsų amatas tobulėja ir bręsta. Reikia laiko, kad taptume meistrais, savyje turime tik gebėjimą tokiais tapti. Tačiau vietoj skatinimų suvokti šį sveiką dalyką, gaudavau tokius pamokymus, kaip mano anglų kalbos mokytojo, kuris apie rašytojo talentą sakė: „arba tau duota, arba ne“.

Tiesiog nėra taip.

Man sakė, jog literatūros kūriniai atsirado dėl to, kad rašytojai troško kurti grožį, o ne dėl to, kad bandė susivokti sunkiose, painiose ar skaudžiose gyvenimo akimirkose. Menas menui, supratau, o ne menas gyvenimui. Būdama jauna mergina neturėjau progos sužinoti tai, ko man trūko: žymūs rašytojai rašė savo istorijas dėl to, kad norėjo išsilieti, išsigydyti nuo skaudžios gyvenimo patirties. Ir kad aš taip pat galiu susiteikti neįkainojamą pagalbą, jei rašysiu apie savo skaudulius.

(…)

Rašyti turime sulaukę įkvėpimo. Be įkvėpimo neverta rašymui švaistyti laiko. (Iš tiesų: Įkvėpimas ateina rašant.)

Rašytojai turi įgimtą talentą. (Iš tiesų: Rašyti galima išmokti.)

Reikia žinoti, ką nori pasakyti, o tik paskui pradėti rašyti. (Iš tiesų: Dauguma rašytojų rašo tam, kad sužinotų; daugelis pradeda rašyti tik apytiksliai nujausdami, apie ką tai bus; daugelis pradeda rašyti visai nieko nenumanydami.)

Rašome tik tuomet, kai norime rašyti; rašome tol, kol idėjos liejasi laisvai; sustojame tada, kai nebeturime, ką pasakyti, arba kai rašymas ima varginti. (Iš tiesų: Dauguma rašytojų rašo pastoviai; pastovumas tampa patogus; rezultatas – sunkiais laikais dažnai gimsta brandžiausi kūriniai.)

Tikimės, kad sakinys iš pirmo karto bus parašytas maždaug teisingai. (Iš tiesų: Netgi tie rašytojai, kurie tikina, jog parašo iš pirmo karto, perrašinėja.)

Negalėsime rašyti tol, kol neskirsime tam daug laiko. Gyvendami „normalų“ gyvenimą, niekada nerasime laiko rašymui. (Iš tiesų: Trumpų, nuolat pasikartojančių rašymo tarpsnių pakanka rašymo terapijai.)

Jei rašysi kažką vertingo, darbas iš pat pradžių eisis lengvai. Jei darbas einasi sunkiai, reikia jį mesti ir pradėti kitą, ir taip daryti tol, kol rašysis lengvai. (Iš tiesų: Panašu, kad beveik kiekvienas rašo nuspėjamais tarpsniais. Ir ne kiekvienas tarpsnis suteikia malonumą.)

(…)

Jauniesiems kūrėjams, užsikabinusiems ir nepaliaujantiems rašyti, būtinas besąlygiškas tikėjimas savo aistra rašyti. Reikia gerbti tą aistrą. Pradedantysis turi suvokti: jei norėsi būti skaitomas, rašyti mokysies taip, kaip ir bet kokio kito dalyko, tam reikės laiko ir būti realistiškam, kantriam su savimi. Tuo tarpu rašymo veiksmas bus ir naudinga terapija.

Ištraukos iš Luise DeSalvo
„Writing as a Way of Healing (How Telling Our Stories Transforms Our Lives)“

Reklama

6 atsakymai į “Rašymo terapija

  1. Šalia galima užsivesti “dejonių sąsiuvinį” ir rašyti apie dizertacijos rašymą – gal tada būtų terapija… :)))