Teksto stūmtraukis

Besibaigiant 2009-iesiems, Lietuvą pasiekė naujiena apie prozos rinkinį „Best European Fiction 2010“, į kurį įtrauktas ir lietuviškas kūrinys – Giedros Radvilavičiūtės esė „Teksto trauka“ (išversta kaip „The Allure of the Text“). Žinia autorę, kaip ji pati prisipažino knygos gale („autoriaus žodyje“) šiek tiek sutrikdė – ji bandė aiškinti kodėl. O aš susimąsčiau apie jos esė priskyrimą grožinei literatūrai (fiction). Nes Radvilavičiūtei, kaip man pasirodė, tai lyg ir problema…

Prisimenu vieno interviu finalą:

Eseistika leidžia suardyti tą fikcijos iliuziją, parodyti, kad viso labo tai yra tiktai tekstas, tai nevyksta realybėj, bet tai daryti nesumenkinant teksto – tai labai svarbu.

Vėlgi – jei literatūroj ieškosim pavyzdžių – tai puikiai savo romanuose darė Nabokovas. Ir netgi dabar galėčiau porą pavyzdžių pateikti. Pavyzdžiui, jis rašo: „Tai buvo labai atšiauri žiema, kokia gali būti tiktai romane.“ Arba atsiverti puslapį – ir staiga prasideda toks klaikus publicistinis, vos ne ekonominis eiliuotas tekstas. Galvoji, kas čia dabar darosi, ir po to Nabokovo pastaba: „Čia aš sueiliavau Karlo Markso „Šventąją šeimą“ tiesiog todėl, kad jums būtų įdomiau.“

Tai yra, sakyčiau, visiškai eseistinis triukas, kuris man yra labai „prie širdies“ todėl, kad man „prie širdies“ yra tai, kad gyvenimas yra daug svarbiau negu kūryba.

Sigitos Inčiūrienės interviu su Giedra Radvilavičiūte „Dar kartą apie esė

Bla bla bla. Gal man tik pasirodė, kad liet. eseistiką kelia aukščiau fikcijos? Bet jeigu tiesa, tai ir puiku, kad Radvilavičiūtės fiktyvūs esė pakliuvo ten, kur jiems ir vieta – tarp novelių. (O Nabokovas buvo postmodernizmo atstovas, iš ten jo žaidimai su tekstu ir skaitytoju, bet tai jau kita tema.)

Reklaminė žinia apie mūsų rašytojos sėkmę buvo užvadinta „Tarp geriausių Europos rašytojų – ir mūsų rašytoja“:

Rinkinį recenzavęs kritikas Vincentas Czyzas kai kuriems rašytojams pastabų negailėjo. Recenziją jis pradeda žodžiais: „Vertinant šias trumpas istorijas, išleistas „Dalkey“ atrodo, kad dauguma europiečių pamiršo kaip jas reikia rašyti. Arba tiesiog jie prarado susidomėjimą.“ V. Czyzas negaili aštrios kritikos bulgarų, prancūzų rašytojų kūriniams, teigdamas, kad vienas „yra silpnas ir neįtikinantis“, o kitas „per daug smulkmeniškas“, tačiau lietuvių autorės Giedros Radvilavičiūtės esė „Teksto trauką“ apibūdina kaip idėjiškai elegantišką, užburiantį ir ištobulintą kūrinį. „Rašytoja tekste pateikia penkis gero teksto kriterijus, kuriuos iliustruoja savo pačios sukurtais pasakojimais. Ji kuria pasakojimus pasakojimuose, taip tarsi kurdama fizikos lygtį, ieškodama realybės ir teksto santykio bei tikroviškų personažų. Tai puikiai įgyvendintas tekstas“, – rašo recenzijoje V. Czyzas. Jis lygina lietuvės darbą su kitu rinkinyje publikuojamu norvegų rašytojo Jon Fosse kūriniu „Akmens bangos“ ir įvardina jos „Teksto trauką“, kaip elegantišką fizikinę lygtį.

www.alfa.lt

Po vienintelio straipsnyje minimo kritiko Vincento Czyzo (visas straipsnis „The World“) liaupsių įsiterpia elektrinės viryklės FCCW57034030 reklama, o po jos: „Alfa.lt siūlo jums perskaityti dalį G. Radvilavičiūtės esė, sužavėjusios komisiją.“ (Bet visą esė galima skaityti „Šiaurės Atėnuose“. Be to, jis pradeda rinkinį „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, Baltos lankos, 2010.)

Pastaba: rinkinio autorių neatrinko jokia komisija. Rinkinį sudarė amerikietis rašytojas Aleksandras Hemonas, gavęs finansavimą iš kelių fondų. Tai visai normalus dalykas – visi novelių rinkiniai yra surenkami kokio nors rašytojo ar kritiko. Todėl jie visi, be abejo, atspindi sudarytojo skonį ir įsivaizdavimą. Ir visi vadinami „Best“…

Ir gerai, ir puiku. Visai įdomu skaityti Europos rašytojų novelių rinkinį ir galvoti ne tik apie Europą, bet ir apie Europos įvaizdį Amerikoje. Asmeniškai aš nelabai pasitikiu amerikiečio skoniu ir supratimu. Be to – juk jis neatrinkinėjo ką versti. Tik parinko jam pateiktus vertimus. Kas buvo pateikta iš Lietuvos atrankai? Istorija nutyli (visai tikėčiau, kad ir Radvilavičiūtė to nežino).

Radau dar komentarų apie lietuvės kūrinį. Štai ir įžangoje Zadie Smith mini (vertimas mano):

Sprendžiant iš šio rinkinio, Kafka yra literatūrinės Europos pradžios dvasia ir stipriausias įtakotojas. Jis esti Antonio Fiano (Austrija) konkrečiai išreikštose sapnų istorijose ir Davido Albahario (Serbija) nemalonioje kelionėje per Lioną su begale trukdžių ir nuklydimų. O kai viename autoriuje kafkiškoji pagarba nukrypimui susijungia su ryškiu Laurence’o Sterne’o ir Jorge Luiso Borgeso prieskoniu, gauname tokias barokiškas pasakas be galo*, kaip Juliano Rioso (Ispanija) „Revelation on the Boulevard of Crime“ ir Giedros Radvilavičiūtės (Lietuva) „The Allure of the Text“ – abiejų kūrinių painiose struktūrose skaitytojas gali palaimingai pasiklysti.

Zadie Smith įžangos originalą rasite čia >>>

Būta ir griežtesnių žodžių (vertimas mano):

Okupavusi beveik patį rinkinio centrą, Giedra Radvilavičiūtė iškloja saujelę atsakymų apie savo penkis tekstų vertinimo kriterijus. Tokio pobūdžio rinkinyje šis veiksmas primena pradinės mokyklos pratybų sąsiuvinį: išsiplėšk šią liniuotę ir naudok spręsdamas problemas kituose puslapiuose. Dogmos glaustai: įsimintinumas, ryšys su išgyventa patirtimi, skaitytojo įtraukimas, banalių dalykų atskleidimas naujai ir nesugebėjimas suformuluoti bet kurio teiginio be abejonės – jos kybo virš kitų novelių, versdamos skaitytoją kaip pareigingą mokinuką atsiversti pastabas netgi skaitant kito regiono kūrinius. Sąsajos su išgyventa patirtim? Yra. Banalybė kitoje šviesoje? Pusiau. Įtraukimas? Turbūt ne. Štai mes ir vartinėjame lygindami.

T. M. DE VOS in fiction Writers Review

Kaip ten bebūtų, smagu, kad Radvilavičiūtę mini, kad ji išsišoko (čia – gerąja prasme), lietuvių prozą rinkinyje skaito amerikiečiai ir britai, ir australai, ir visi kiti angliškai suprantantys. Gal jau ir Lietuvoje parduodamas? Aš įsigijau Melburno knygyne. Ir man patiko skaityti lietuvišką prozą tarsi nebe savo – svetimšalio akimis. Iš toliau. Kitaip.

___________________________

* originale buvo „shaggydog tales“, paaiškinimas >>>

Reklama

Komentavimo galimybė išjungta.