Hesės prieglobstyje

Ir atėjo diena, išplėšusi svajai širdį.

Svajonė paskutinįkart buvo išmėginta – jai buvo leista išsipildyti. Atsirado prieglobstis, mažas, tylus, nuošalus, gražus namelis, aukštai ant kalno, virš pietinio ežero, priebėga ir slėptuvė, atilsio lizdas ir svajonių lopšys. Galėjau jį įsigyti – man jį pasiūlė.

Čia svajonė ir įkliuvo! Įkliuvo gražiai meluojanti. Tiesiog išsigando, kai jai buvo leista išsipildyti. Ji nenorėjo pildytis, ji buvo bailė, ieškojo priekabių, ji išsisukinėjo, ji atsikalbinėjo, ji pasibaisėjusi atsitraukė.

Et, kitaip ji negalėjo. Taip ilgai melavusi, taip ilgai žadėjusi, per daug prižadėjo. Ji vis ėmė ir ėmė, o nūnai turėjo sykį ir duoti. Ji šastelėjo atgal lyg akių dūmėjas, kuris buvo davęs klaidingą adresą, ir dabar atvestas ten, kur niekas jo nė nemano pažinti, kur jis turi nutilti, kur jis demaskuojamas. Tai buvo mirtinas smūgis.

Bet vampyrai kartais atlaiko ir mirtinus smūgius, iškart vėl atgyja, ir vėl jie čia, vėl nori ryti, maitintis gyvu krauju. Ir šioji dar tebegyvena, tebeturi užmačių ir išgalių. Tačiau dabar aš žinau, kad ji – mano priešas.

Žinau nuo tos dienos, kai mane apšvietė paskutinis supratimas.

Kaip ir visi supratimai, jis pasirodė gerai pažįstamas, dažnai matyto pavidalo. Tai buvo sentencija, kurią atsitiktinai perskaičiau vienoje knygoje, senas posakis, Biblijos žodis, toksai, kurį jau daug metų žinojau ir mokėjau atmintinai. Bet tądien ji nuskambėjo naujai, tądien ji skambėjo manyje: „Dievo karalystė yra jumyse“ (Lk 17,21).

Dabar aš vėl turiu kuo sekti, turiu kas mane veda, kam aš atiduodu kraują. Tai ne troškimas ir ne svajonė, tai tikslas.

Šis tikslas – vėl prieglobstis. Tik ne ola, ne laivas. Ieškau ir geidžiu prieglobsčio savyje, erdvės ar taško, kur esu tik Aš, kur manęs nesiekia pasaulis, kur Aš vienas namuose, saugiau nei kalnuose ar oloje, saugiau ir jaukiau nei karste ir kape. Toks mano tikslas. Kai tenai niekas nebegalės prasiskverbti, tuomet tai sutaps su mano Aš.

Tuomet tegu siaučia audros, tegu sopa, tegu teka kraujas.

Man dar toli iki ten, aš dar tik pačioje kelio pradžioje, bet dabar tai mano kelias. Nebe svajonė.

O gilusis prieglobsti!  Tavęs nepasiekia audros, ugnis tavęs nesudegins, tavęs nesugriaus joks karas. Mažyte kamarėle žmogaus viduje, karsteli, mažasis lopšy, tu esi mano tikslas.

Herman Hesse „Prieglobstis“ (ištrauka)

Reklama

Komentavimo galimybė išjungta.