Ritmas prozoje

Kas yra ritmas?

Prozos ritmo pamatas – vienodų ir panašių prasminių – intonacinių ilgumų, skiriamų pauzėmis, kartojimasis. (ualgiman)

Skaitydami (mintyse ar balsu), kreipiame dėmesį į žodžių kirčiuotus skiemenis, klausomės skirtingo jų ilgumo. Taip pat svarbios ir didesni žodžių junginiai – sakiniai, pastraipos. Ieškome ir pasikartojimų: ne tiek skiemens (nes tai jau būtų rimas – poezijos instrumentas), kiek žodžio, kelių žodžių junginio, prasmės.

Jei mane pažadintumėt naktį ir paklaustumėt, kas yra ritmas, atsakyčiau vienu žodžiu: pasikartojimai! Ir tai galioja bet kuriai meno šakai: dailei, šokiui, teatrui, muzikai…

Vincas Krėvė – jo žymūs banguotieji sakiniai – yra vienas ryškiausių ritmo pavyzdžių, štai ištrauka iš jo „Gilšės“:

Gal jau nusibodo jums, berneliai, gal jau įkyrėjo jums, vyručiai, mano pasakėlė. Gal ji negražiai sudėta, neįdomiai sakyta, bet jūs pakentėkit, man senam dovanokit, kad seni mano pirštai silpnai liečia kanklių stygas, kad senatvės pakirstas mano balsas neskamba, kaip skambėti turėtų.

Išdarkysiu originalą, atimsiu iš jo kelias bangeles:

Jums gal jau, berneliai, nusibodo, įkyrėjo mano pasakėlė. Negražiai sudėta, neįdomi. Bet pakentėkit, dovanokit seniui, kad seni jo pirštai silpnai liečia kanklių stygas, o senatvės pakirstas balsas neskamba, kaip turėtų.

Svarbu nepamesti loginio kirčio. Loginis kirtis, tai sakinio vinis: minties aiškumui svarbiausias žodis arba žodžių grupė. Pvz. Kirčiuotas vienas žodis: „Kur tu išsiruošei?“ (gali būti ir: „Kur tu išsiruošei?“ – ir: „Kur tu išsiruošei?“) Kirčiuota žodžių grupė: „Šalia manęs stovėjo penkerių metų mergytė.“ (gali būti: „Šalia manęs stovėjo penkerių metų mergytė.“) Loginį kirtį atpažįstame kontekste. Loginiu kirčiu galime ir šiek tiek keisti kontekstą, suteikti kitokį atspalvį…

Laipsniavimas

Žodžio arba žodžių junginio (sąvokos) kartojimas gimdo laipsniavimą. T. y. skaitydami pasikartojančias dalis, „įsikarščiuojame“. Pvz. (dar išskyriau ir formatą):

Gaudyk, gaudyk, gaudyk – laikyk, laikyk, laikyk!

Pastebėkime, kad tai netgi dvigubas pasikartojimas, todėl po brūkšnio aukštyn laipsniuojame nuo ten, kur baigėme paskutiniu (pajuodintu) „gaudyk“. Jei taip ir toliau, galima iki isteriško klyksmo nusilaipsniuoti…

Sakinių ilgis

Sakinių ilgiu kontroliuojame tempą. Ilgieji linkę banguoti, juose būtinai kuriame vietą pauzei, atsikvėpimui (mintyse skaitant, irgi galima dusti!):

Geroje prozoje kalba turi skilti tokiais gabalais, kuriuos patogu vienu atokvėpiu ištarti. (ualgiman)

Trumpi sakiniai neleidžia įsibėgėti, sukaupia, kelia įtampą. Štai iš Škėmos „Baltos drobulės“:

Laukiau tėvų širdžiai plakant. Palengva temo. Dangus ir daiktai pilkėjo. Nebesipriešiinau laukimui. Sėdėjau ant grindų ir krapščiau nosį. Turbūt, rėkčiau pajutęs, kad laukimo nebėra. Garsai iš miestelio atsidauždavo lango stikluose. Ūkė manevrinis garvežys, dardėjo vežimo ratai, gaudė bažnyčios varpai. Plakė berniukiška širdis. Garsiau už rimstančio vakaro garsus.

Trumpos pastraipos irgi stabdo tempą ir išskiria mintį, sukaupia į ją dėmesį. Man atskira pastraipa su vienu sakiniu – kaip ir poezijos eilutė – tampa ryški it reklaminis šūkis. Pvz. Gintarė Adomaitytė labai mėgsta tokius šūkius, jos toks stilius (iš „Upeivės“):

Jau gana.
Jau užtenka man tos ne mano upės.
Ne mano miesto.
Nepažįstamų žmonių.

Įsivaizduokim kitą kraštutinumą:

Jau gana, jau užtenka man tos ne mano upės, ne mano miesto, nepažįstamų žmonių…

Pauzė

Ne tik sakinio išmetimas į atskirą pastraipą stabdo: galima sustabdyti tarp pastraipų įterpus didelį tarpą – kelias eilutes tuštumos.

Skirtingo ilgio pauzes išgauname sintaksės dėka. Pvz. aktoriai skaito skyrybos ženklus, kaip natas (panašiai skaito mintyse ir ne tokie profesionalūs skaitytojai):

Kablelis – jis dedamas sakinio viduryje, įvairiais atvejais gali turėti skirtingas intonacijas. Kablelis – trumpas stabtelėjimas.

Kabliataškis – tai atskyrimo ženklas, kuris užima tarpinę dalį tarp taško ir kablelio, kartais padeda nustatyti skirtumą tarp pasakojimo ir aprašymo detalių. Ilgesnis už kablelį, trumpesnis už tašką sustojimas.

Dvitaškis – kai jis dedamas prieš vardinimą, aiškinimą, tai stabtelėjimas, toks – hop! – šuoliukas į paaiškinimą.

Brūkšnys – juo nurodomos pauzės paprastai turi didelį psichologinį krūvį (praleistas žodis, minties šuolis), pauzė trunka tiek, kiek numanomai yra praleista.

Taškas – juo žymima sakinio (minties) pabaiga, kuriai būdingas balso nuleidimas, po jo – ilgesnė pauzė, išnaudojama atsikvėpimui.

Daugtaškis – perspėja apie ilgą pauzę, taip pat gali žymėti perėjimą į vidinį monologą (nebaigta mintis).

Įterpti žodžiai

Reiktų paminėti ir sakinio dalis, kurios ypatingai išskirtos – apgaubtos skliaustais, brūkšniais. Jos nukreipia mintį į šalį, paaiškina, pateikia skolintą mintį. Pati rašydama jaučiu, kad jų emocinis krūvis yra mažesnis, nei prieš ir po einančių sakinio dalių, todėl stengiuosi nepiktnaudžiauti. Turiu išlaikyti skaitytojo dėmesį – po įterptos informacijos jis grįžta į tiesų taką, iššoka ant kranto, išlipa iš baseino, į kurį trupam buvo įkritęs… Pvz. ištrauka iš mano „Kaštonų“ – dažnai mėgstu įterpti visą sakinį:

Tik įsiveržti į madingų drabužių parduotuvę ir lygiai dvi valandas neleistinai išlaidauti. (Tik nenukirpti kainų ir nesuglamžyti čekių – apsidrausti tam atvejui, jeigu teks grąžinti pyktį atgal į lentynas.) Tik tikėtis, kad jau praėjo painių siužetų laikai, filmai tikrovėje baigėsi, dabar tik išnykusio pasaulio vaizdai 3D kino teatruose. Dabar jau tik vakarai po lempos gaubtu. Tik. Nes. Tik.

Aktoriai tokią ištrauką skaitytų taip, kad dalis skliaustuose būtų nuslopinta, tarsi panirusi po vandeniu – nes išnėrus iš to sakinio reikia atsidurti ant kito baseino kranto, tame pačiame aukštyje, tęsti lyg niekur nieko.

Skaitymas garsiai

Tam, kad pagerėtų ritmo suvokimas, klausa (sąsajos su muzikalumu – ne iš tuščio (matote, ir vėl skliaustai!)), skaitykime garsiai: poeziją, prozą, būtinai kartais ir savo tekstus. Jei sunku jausti ritmą, tarkite, su kiekvienu žodžio kirčiu trinksėdami stalą. Arba tyčia nutęskite balses, arba pabrėžkite vien tik priebalses. Pradžiai – bent jau atsiras dėmesys žodžio garsui.

Ritmas rašant yra svarbus rūpestis, bet tikrai ne pirmajame eskize. Štai paskutinis pavyzdys, iš mano apsakymo „Žuvis“. Pirmajame eskize tik dėliojau istoriją, o antrajame jau atsirado muzikalumas (šiaip kūrinyje netgi išdrįsau vieną sakinį palikti surimuotą). Galite palyginti, kas skamba geriau:

Eskizas nr. X:

Autobusas numeris penki išvažiuoja penkios penkiasdešimt penkios ryto iš stotelės, į kurią nuo namų reikia eiti dešimt minučių. Rytais pažadina mama. Abi išgeriam kmynų arbatos, vos prisiverčiu atsikąsti sumuštinį su rūkytu sūriu. Mama mane visada palydi, nes dar visai tamsu ir šalta. Paskui grįžta namo, užtepa sumuštinį tėvui, pažadina jį ir pati išeina į darbą. Ji dirba valytoja. Autobusas kartais beveik nesustoja – vos tik atsidaro durys, reikia spėti įšokti. Kurį laiką būnu vienintelis keleivis. Visada labai noriu pravažiuoti savo stotelę. Nuo jos iki autobusų žiedo – trys sustojimai. Žiede palaukčiau, kol vairuotojas parūkys, ir važiuotume atgal, namo. Skaityčiau knygas. Bet stotelė jau čia, išlipu. Už kelių žingsnių – vartai į fabriką. Iš tolo ūžia ventiliatoriai. Reikia pereiti erdvų, prisnigtą kiemą. Prieš aušrą beprotiškai šalta.

Paskutinis variantas:

žiema balta, speigas traškus, geltonas autobusas; atvažiuoja į juodą stotelę penkios penkiasdešimt penkios ryto; danguje blanksta žibintai; prieš penkiolika minučių mama pažadino, užtepė sūrio ant baltos duonos, pripylė kmynų arbatos į aukštą puodelį nudaužta ąsele, palydėjo iki stotelės; lygiai septynios minutės tylėjimo; paskui ji sugrįš namo ir užteps dar du sumuštinius, abu su rūkyta dešra, miegančiam tėvui, ir išlydės jį į fabriką, o pati eis valyti maisto parduotuvės langų, grindų ir sienų; žvarba įsismelkusi iki pat kaulų, mano akys dar miega, nosis šąla, o autobuso vairuotojas jau atpažįsta mane; aš visada pirmoji keleivė; jau net nesustoja, tik sulėtina, atveria viduriniąsias duris, kad įšokčiau

mano stotelė bus po aklųjų kombinato stotelės, kur gerai nuvalytas šaligatvis ir stovi ženklai regintiesiems, juodi ir apvalūs yoko ono akiniai; mano stotelė man nemaloni, kas rytą svajoju pamiršti išlipti ir pravažiuoti, iki autobusų žiedo dar trys stotelės; ten vairuotojas apsidairytų ir nusijuoktų, pamatęs mane, ir mes užsirūkytume, palaukčiau, kol jis žvilgtels į laikrodį ir pasuks atgal, apvažiuotume žiedą, ratą aplink šiaulius, sugrįžčiau namo ir skaityčiau knygas

mūsų fabriko kiemas didelis, tuščias, tik iš paskos jau bendradarbės slenka, linguoja, mes tyliai sveikinamės, pusiau miegodamos einame pirmyn, bet atgal, nors jau pusė septynių, prieš aušrą žiema kaip po atominio karo

Tiek žinau apie ritmą šiandien (nepamirškite, kad nesu filologė, lituanistė, esu aktorė, scenos kalbos dėstytoja ir grafomanė). Jei su kuo nors nesutinkate arba žinote dar daugiau – prašau pastabų, patarimų ir nuorodų.

_______________________________

Toliau skaityti:

mokytojo Algimanto straipsnelis „Skambumas

ten pat straipsnelis „Laipsniavimas ir kartojimas

Pavartinėti gal būtų įdomu Stefanijos Nosevičiūtės knygą aktoriams „Scenos kalba“ (turbūt rasite tik bibliotekoje).

Reklama

4 atsakymai į “Ritmas prozoje

  1. Įdomi tema. Tačiau, kad ir kaip smulkiai žinotume kokie elementai formuoja ritmą, vargu ar galėsime jį pajusti. Neišlavintos klausos žmogus išmoks natų raštą, žinos muzikos teoriją, bet dainuoti nemokės. Nemokės, kol nepradės skirti natų aukščio ir neįgus jas atlikti. Tas pat ir šokyje: žmogus girdi muziką, jos ritmus, bet vos ima judėti, jam nepavyksta. Jis nesugeba kūno priderinti prie garso pulsacijos. Taigi, ką būtent reikia pagauti, į ką įsijausti (įsiklausyti) rašant?

    Style is a very simple matter; it is all rhythm. Once you get that, you can’t use the wrong words. But on the other hand here I am sitting after half the morning, crammed with ideas, and visions, and so on, and can’t dislodge them, for lack of the right rhythm. Now this is very profound, what rhythm is, and goes far deeper than words. A sight, an emotion, creates this wave in the mind, long before it makes words to fit it. — Virginia Woolf.

    Ritmas, kaip suprantu, itin svarbus dalykas. Bet apie jį kalama mažiausiai.

    Beje, pažaidžiau redagavimo žaidimą su Jūsų eskizu :) Pirmas man pasirodė artimesnis :) Štai:

    Penktas autobusas išvažiuoja penkios penkiasdešimt penkios ryto. Mane pažadina mama. Abi išgeriam arbatos, vos prisiverčiu atsikąsti sumuštinį. Mama visada palydi. Po to grįžta namo, užtepa sumuštinį tėvui ir išeina į darbą. Autobusas tik stabteli – reikia spėti įšokti. Kurį laiką būnu vienintelė keleivė. Visada noriu pravažiuoti savo stotelę. Nuo jos iki autobusų žiedo – trys sustojimai. Palaukčiau, kol vairuotojas apsuks ratą, parūkys, ir važiuočiau atgal. Namo. Skaityčiau knygas. Bet išlipu. Už kelių žingsnių – vartai į fabriką. Pereinu erdvų, prisnigtą kiemą, ūžia ventiliatoriai, prieš aušrą beprotiškai šalta.

    Nesakau, kad jis geresnis, tiesiog, kartais smagu taip pasikrapštyt :)

  2. Net neišlavintą muzikinę klausą šiais laikais galima išlavinti. Šokyje ar muzikoje svarbios yra nuolatinės pratybos: niekas nepradėjo šokti baleto, griežti smuiku ar skambinti pianinu, neįdėjęs darbo.

    Į ką įsiklausyti, lavinant prozos ritmo pojūtį? Į žodžių tarimą, melodiją, kirčius – t.y. stipriau pabrėžiamas balses ir priebalses. Rašyti, skaityti, ką parašei, taisyti, rašyti, skaityti kitiems… ir t.t.

    Galiausiai, jei jau atsitiktų taip, kad neadekvačiai vertini savo ritmo pojūtį, visada atsiras kritikų, kurie tau apie tai praneš. Ir skaitytojai neskaitys – tie tai geriausiai jaučia, net nežinodami, kas tas ritmas prozoje…

  3. Atgalinė nuoroda: Proto išeiginės iki gimtadienio « Grafomanija

  4. Atgalinė nuoroda: Tiesiai ir tiesiogiai « Grafomanija