Megzti ir ardyti romaną

Maniau, kad ta diena, kai baigsiu rašyti pirmą romano eskizą, bus šventinė. Bet štai praėjo beveik dvi savaitės, kai baigiau, o skausmo manyje daugiau nei džiaugsmo. Jokio pasitenkinimo, jokio pasididžiavimo. Ir tai sakau aš, optimistė, prisiskaičiusi teorijų apie rašymą ir netgi sukurpusi straipsnį apie eskizus: Ką niekino Keruakas?

Kadangi rašiau pusmetį ir su pertraukomis, po kurių tekdavo perskaityti viską, kad prisiminčiau (atmintis – kaip katės…), tai dabar esu įsiminusi per daug. Tam, kad pamirščiau kūrinį ir skaityčiau viską lyg ne savo, tektų laukti turbūt metus. Tačiau esu sau pasakiusi, kad su šituo tekstu terliosiuos būtent šiais metais. Tai yra mano pratybų laukas. Kol kas įspūdis toks: viskas, ką parašiau yra kaka!

Kas vyko iki tol, kai 200-ajame psl. parašiau: pabaiga?

Rašyti pradėjau savaime. Mano galvoje pradėjo kalbėti moteris (kur šitame sakinyje dėti kabutes, kad neatrodytų kaip beprotės prisipažinimas?). Pradėjo pasakoti apie savo kasdienybę. Pasakojo labai lyriškai, sentimentaliai, bet leidau jai išsikalbėti. Elementarusis įkvėpimas – nereikia savęs versti rašyti, žodžiai patys dėliojasi galvoje, o tu tik bėgi prie kompiuterio, kad spėtum juos rašyti. Lengva ir malonu.

Po dviejų savaičių liejimasis liovėsi. Tarsi kas kraną būtų užsukęs. Apsakymui ar novelei to laiko būtų užtekę, tačiau romanui – nė per kur. O užsimezgusi istorija atrodė dar toli nuo pabaigos, taigi supratau, kad turėsiu rašyti toliau.

Rašiau be įkvėpimo. Man tai ne naujiena, bet nėra labai malonu.

Staiga nusprendžiau siųsti paraišką pirmosios knygos konkursui ir kelioms savaitėms atsidėjau vien novelių užbaigimui ir komplektavimui…

Po to vėl grįžau prie to romano ir vėl jį kankinau. Tam, kad pajėgčiau stumtis pirmyn, leidau sau rašyti bet ką, kad tik susidominčiau. Taip atsirado kelios erotinės scenos, keli puslapiai vientiso dialogo, pagrindinės veikėjos pasąmonės strautai, ištraukos iš religinių straipsnių, padažnėjo flešbekai – atsiminimai iš veikėjos vaikystės… Paraleliai sukurpiau visą veikėjos priešistorę! Nežinia, kuriam velniui!

Ir viskas tik vienam tikslui – pribaigti istoriją iki galo, pasiekti finišą. Žodį: pabaiga.

Kas vyko po to?

Supratau, kad siužeto tai nėra… Teksto daug, sunku aprėpti visą. Pagrindinės veikėjos gyvenimo faktai nesutampa, logikos jos veiksmuose maža. Už ją daug įdomesnis man tapo šalutinis veikėjas, kuris atsirado maždaug istorijos viduryje. Daug žadantis atrodo ir veikėjas, atsiradęs istorijos finale… Nesuvokiami ryšiai tarp personažų – kodėl jie draugauja, jei tarp jų nieko bendro? Vyrauja veikėjos vidiniai monologai (nes rašyta pirmuoju asmeniu). Keliose vietose pakakota po sapną – visiškai be ryšio.

Veiksmas tai vientisas laike (tik tas paralelinis praeities atpasakojimas, kuris irgi eina nuosekliai – nuo veikėjos vaikystės iki to momento, kai mes ją sutinkame pirmame puslapyje), tačiau galima ginčytis, ar tai naudingiausias scenų išdėstymas. Vos pamąsčius apie tai, kad scenos galėtų būti sudėtos atbulai, kilo naujų idėjų apie patį siužetą…

Mane netgi erzina tai, kad pasakojimo kalba vietomis yra graži, turtinga. Tokią galima būtų netgi prastumti kokiam kultūros savaitraščiui su antrašte „Iš kuriamo romano“. Tokių eskizų jau esu skaičiusi publikuotų… Tačiau pačiai taip elgtis – gėda. Vien tik graži kalba be esmės, be idėjos ir turinio – beletristika, kuri žodyne turi ir neigiamą reikšmę – plepalai.

Gražiausia, kad baigus rašyti mano namie atsirado katinas. Gyvas juodas katinas. Gyvens su mumis du australiškos žiemos mėnesius, kol jo šeimininkai atostogaus Lietuvoje (taigi katinas – lietuvis). Žiūriu aš į tą gyvulėlį ir suprantu, koks lėkštas netgi katės personažas. Bet gerai, pakaks – išvados padarytos!

Kas bus toliau?

Ką tik gavau kolegos laišką, jis man siūlo mažiau galvoti. Sako, bepročiai daug galvoja. Sako, reikia atsitraukti nuo galvojimo – bėgioti, grybauti, žiūrėti televizorių, užsiimti joga, žaisti kompiuterinius žaidimus… Teisingai sako!

Vėl pradėjau daryti jogą. Tuoj eisiu pasivaikščioti. Vakare, kaip visada, žiūrėsiu televizorių (tikiuos, šįvakar bus lengvesnė programa, ne kaip vakar – dokumentinis filmas apie Plutono planetą arba „Schindlers List“). Kompiuterinį žaidimą man atstoja sudoku, kurį šiandien jau žaidžiau (atjungia nuo pašalinių minčių, sukaupia ties skaičiukais).

Visgi neištvėriau ir kirpk-klijuok būdu išėmiau į atskirą dokumentą vien tik istorijos liniją, atsisakiau visų veikėjos atsiminimų. Taipogi jau susidariau scenų žemėlapį.

Dar šiek tiek pagalvosiu, bet ne taip skaudžiai, tik atspalaidavusi, glostydama juodą katiną ir skaitydama gerą knygą. Tegul mano sąmonė pati susitvarko su medžiaga. Tada – galbūt jau nuo kitos savaitės, taip sau leidžiu – sėsiu ir rašysiu nuo pradžių, naudodamasi pirmuoju eskizu, kaip planu.

Mano antrojo eskizo užduotis: ne tik istorijos tėkmė, bet ir sklandesni veikėjų charakteriai, tarpusavio ryšiai.

Bus toliau :)

Reklama

2 atsakymai į “Megzti ir ardyti romaną

  1. Įžvelk ir pozityvią pusę – jei matai, kad eskizas nevykęs, vadinasi turi pakankamą skonį. Kitaip tariant, tavo protas yra aukščiau to darbo ir jei pasistengsi, tekstą pritempsi :) Būtų blogiau, jei eskizas pasirodytų beveik be priekaištų.

  2. Ačiū už paguodžiančius žodžius. Tikrai būtų blogiau, jei pati sau neturėčiau priekaištų :)

    Juokinga, bet rašydama vis tiek širdies gilumoje tikėjausi, kad bus gerai. Be to, šįkart rašiau “akluoju būdu“ – neturėdama jokio išankstinio plano, nežinodama, apie ką tai bus, kodėl rašau. Galima rašyti labiau apmąsčius, turint planelį. Tokiu atveju, manau, eskizas gautų aukštesnį įvertinimą :)

    Harukis Murakamis kažkur pasisakė, kad svarbiausia yra rasti savo romanų rašymo metodą. Tai ir aš ieškau dabar. Labai skiriasi nuo apsakymų ir novelių metodo…