Paspirtukas

Ne kiekviename straipsnyje, kuriame vardinu rašymo taisykles, dėsnius ir kt. naudingus patarimus, pabrėžiu tai, ką parašysiu čia: medžiagą visaip vartyti, minkyti, krapštyti, dėlioti ar kraipant galvą perdėlioti yra naudinga NE PIRMAME ESKIZE. Pirmasis eskizas… Na, čia geriausiai pasakys Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway): „Pirmasis eskizas visada yra niekas kitas, kaip ekskrementai.“ Taigi gal per grubiai, bet panašu į tiesą.

Dar kartą: kritikuoti ir analizuoti reikia pabaigus pirmąjį eskizą. Pirmąjį eskizą rašant – kritiką ir cenzūrą pamiršt!

Toliau keletas būdų, kaip iššaukti savo amžinai išsigandusį kūrybingumą. Kaip sužvejoti tai, kas be tvarkos plaukia mūsų sąmonės sraute.

  • Laisvasis rašymas

Vientisu srautu kurį laiką rašykite apie vieną pasirinktą temą, pilkite viską, kas tik ateina į galvą, laisvas asociacijas viena pasirinkta tema. Jei nėra jokių minčių, tai taip ir rašykit: „Nežinau, ką apie X rašyti, taip nežinau, kad jau nebegaliu, norisi vemti, kaip nebegaliu, nuo pat ryto išvis nieko negaliu, nors į tualetą nuėjau sėkmingai…“ ir t.t. Toks būdas labai tinka medžiagos rinkimui. Prirašyti, na, tokio molio, iš kurio vėliau bus galima lipdyti formas. (Vidinis kritikas turi būti nutildytas nehumaniškais būdais.)

  • Proto audra (brainstorm)

Panašu į laisvąjį rašymą, tik dar mažiau kreipiamas dėmesys į formą – ignoruokite gramatikos ir skyrybos taisykles, nesigilinkite į temą. Rašykite viską, kas tik ateina į galvą. Jei rašant visgi iškilo tema, užsikabinote, bet staiga į galvą ateina nesusijusi mintis, vaizdinys – užrašykite ir jį, neišbraukite, nukrypkite. (NE cenzūrai!)

  • Automatinis rašymas

Džeko Keruako (Jack Kerouac) pamėgtas rašymo būdas, kartais vadinamas transo rašymu. Rašydami laikykitės gramatikos ir skyrybos taisyklių (niekada negali žinoti, ar pirmasis eskizas nebus ir paskutinis). Laisvos asociacijos (žinoma, be cenzūros), (pa)sąmonės srautas, rašoma beveik hipnotiniame sapne. Svarbiausias kūrybinis darbas bus atliktas vėliau – kai bus redaguojama, karpoma ir klijuojama iš visos gautos medžiagos – srauto.

  • Sąrašas (listing)

Lengvas ir greitas būdas idėjų tupdymui ant popieriaus (ar kompiuterio ekrano) – rašyti žemyn stulpeliu idėjų sąrašą. Kai jau visos bus nutupdytos, bus galima pastebėti ryšius tarp jų, sudėlioti teisingą hierarchiją (sustatyti pagal svarbumą, statusus). Jei vengiate perdaug linijinio mąstymo (pvz. turite ir šiaip jo per daug – galva jau sutinusi, o dar vidinį kritiką smaugti reikia kas minutę…), tuomet laužykite stulpelį, rašykite debesėlius.

  • Debesėliai (clustering)

Arba galima būtų juos pavadinti voratinkliais, ar balionėliais, ar etiketėmis, ar dar kaip nors – esmė vis tiek ta pati: lapas užpildomas žodžiais, tarp kurių sudarytos jungtys. Jei apibrėšite žodžius, gausis debesėliai. (Kritiką – ant laužo!) Dažnai toks kūrimas yra branduolinis, t.y. prasideda nuo vieno žodžio. Pvz. Rašymas ir iš jo man kyla – parkeris; iš parkeriorašalas; iš rašalopilstukas; iš pilstukokirstukas – dantys – odontologija – chalatas – balta – baltymai – kiaušinienė ir t.t. Tai čia viena linija, bet iš parkerio man kyla ir metalas, o iš jo žiežirba-smūgis-boksas… ir t.t.

  • Urvinis rašymas (cave writing)

Urviniame rašyme greta dėliojami žodžiai ir piešiniai. Irgi gali būti be tvarkos, kaip debesėlių atveju. Kairysis smegenų pusrutulis nori tvarkos, logikos, bet dešinysis nori žaisti – tai leiskite jam išreikšti tą žaidimą ant popieriaus. (Tas, kuris cenzūruos urvinį rašymą, bus atiduotas kardadančiams tigrams.)

  • Kirpk ir klijuok (cut and paste)

Viljamo Barouzo (William Burroughs) mėgstama technika: prirašyti lapus, paskui juos sukarpyti, išmėtyti ant stalo (ar grindų), surinkti, sudėti bet kokia tvarka, perrašyti iš eilės, vėl perskaityti, redaguoti tai, kas gavosi. Atrasite tokius ryšius, kurių iki šiol nepastebėjote. Ir tai vis dar jūsų tekstas! (Kritikas neturi spėti net pasibalnoti nosies storastikliais akiniais – nukalkite juos vienu smūgiu.)

  • Maišyk ir dėliok (mix and match)

Parašykite du stulpelius asociatyvių žodžių, paskui imkite po vieną žodį tai iš vieno, tai iš kito stulpelio, surašykite juos iš eilės, skaitykite, kas gavosi. Šalia gali atsidurti sunkiai įsivaizduojami kartu žodžiai, ir iš to gali kilti naujos asociacijos. Iš asociacijų gali gimti istorija.

Džiūgaukite: asociacijos tai jūsų, ir istorija, kuri gims iš tų atsitiktinių žodžių – bus jūsų išgalvota ir netgi parašyta.


(Rašyta pagal Jack Heffron „The Writer’s Idea Book“)

Reklama

4 atsakymai į “Paspirtukas

  1. Būtinai pabandykit :) Ir neveltui tiek daug kartojau apie vidinį kritiką – būtinai viduje kas nors pradeda aiškinti, kad čia nesąmonė, kad čia prastas lygis, “ne kūryba” ir pan. Iš kur tai žinau? Mano viduje tai yra. Aš su tuo kovoju kasdien. Nepasiduokim!

  2. įdomu, nuolat kalbama apie vidinį kritiką, visi teigia, kad jį reikia nuslopinti, visi supranta, kad tai reikia padaryti, tačiau niekas nesako kaip. Ar yra kokie nors daugiau ar mažiau veiksmingi būdai? Ką šis raginimas, raginimas “nuslopinti kritiką”, reiškia? Juk jis netupi kamaroj, kurią gali užrakinti…

  3. PN, geras klausimas, ačiū!

    Vidinis kritikas arba cenzūra yra kas? – aš pats, mano paties dalis, mano paties negatyvios mintys apie tai, ką darau, ar ne?

    Sunku, bet reikia savo kritiškąją dalį atskirti nuo kūrybinės dalies. Tam, kad atskirtum, reikia ją išgirsti, atpažinti. Kaip sakant “pažink savo priešą” :)

    Taigi pradžiai padėtų toks pratimas: leisti išsisakyti vidiniam kritikui. Parašyti sau griežtą kritinį straipsnį. Galima tai daryti ir kuriant – pvz. skliaustuose rašyti tai, ką blogo girdi apie savo talentą. Vidinį kritiką girdėti – nekenksminga. Netgi naudinga.

    Svarbiausia – neleisti jam SUSTABDYTI proceso. Reikia įtikinti save, kad šiame etape aš tik tiek ir norėjau, atleiskite, – pakakoti krūvelę. Kokybė, talentas, genialumas? Nusišikt! Aš leidžiu sau rašyti blogai, aš NORIU rašyti blogai, aš RAŠAU blogai… Ir man negėda!

    Toliau -padeda pažadas sau, kad niekam nerodysi to, ką dabar rašai. Panašiai, kaip rašant dienoraštį: jeigu parodysiu jį kam nors, tai vėliau turėsiu už tai “atidirbti” – vėl įtikinti save, kad dienoraštis yra intymiausių, klaikiausių, nešvankiausių minčių išliejimo vieta. Turėsiu susigrąžinti privatumą.

    Geriau neprarasti savo paties pasitikėjimo. Turi būti vieta, kur vyksta purvinas darbas – taip susipažįstu su savimi.

    Kartais (dabar vis rečiau) dienoraštyje rašau tokį sakinį: “Šito niekas neskaitys”. Ir toliau rašau atviriau. Nežinau kodėl, bet tas sakinys veikia. Kita vertus, kartais save pagaunu dienoraštyje rašančią taip, tarsi dėsiu į “Grafomaniją”… Man tai nepatinka, todėl kartais atsiranda ir sakinys: “Prieš ką čia vaidini, Sandra?”

    Žodžiu, monitoringas padeda – savistaba, savianalizė.

    Pasidalinau tuo, kaip aš kovoju su savo kritiku. Jūs galbūt rasite dar įdomesnių būdų…

    Dar nesu skaičiusi apie rašytoją, kuris cenzūrą būtų galutinai “uždaręs į kamarą”… Teks kovoti visą gyvenimą, deja. Bet kovosiu taip, tarsi tikėčiau pergale – susitaikyti nevalia!

    Sėkmės, broliai ir seserys rašyme ;)