Grožinė, negrožinė ir kt.

Lietuvių kalboje fiction ir non-fiction atitinkamai: grožinė literatūra ir negrožinė literatūra (dėl pastarosios netgi atsiklausiau profesionalų iš VLKK). Ką reiškia žodis grožinė geriau jūs man pasakykite, nes aš tik jaučiu jo ryšį su grožiu, o grožis yra baisiai miglotas reikalas, nes – skonio reikalas. Tuo tarpu žodis fiction, kuris siejasi su fikcija, o dar ir išmone, pramanu, melu, man atrodo aiškus. Non-fiction – nepramanytas, dokumentinis, bandymas užrašyti tiesą.

Kadangi šis straipsnis yra angliškojo santrauka, naudosiu ir nelietuviškus terminus, kad būtų mažiau (daugiau?) sumaišties. Šiaip ar taip, lietuvių filologai turbūt turi savo teoriją ir paaiškintų geriau. Tik man iš jų paaiškinimų kol kas neaišku.

Apie grožinės literatūros (fiction) istorijas dažniausiai sakoma, kad jos yra melas, kuris yra tiesa. Jos yra išgalvotos, tačiau atspindi tiesą. Užrašytos taip tikroviškai, kad skaitytojas jomis patiki.

Pagrindinės grožinės literatūros (fiction) formos yra: romanas (novel), apysaka (novella) ir novelė arba apsakymas (short story). Toliau termino apsakymas nenaudosiu, nes lietuviai jį apibrėžia maždaug taip:

Apsakymas būdingas jaunoms literatūroms, susijusioms su agrarine krašto sankloda, kur nepaprastus atsitikimus nurungia rami kasdieniškos buities slinktis ir žemdirbio, paklūstančio gamtos kalendoriui, uždaras būties ciklas (Vinco Krėvės „Šiaudinėj pastogėj“). Pagrindinis kasdienybės įvykis šeimoje – vestuvės – lėtai veda į numanomą atomazgą (moters nusivylimą) Žemaitės cikle Laimė nutekėjimo. (…) Dinamiškumo stoka, silpnai išrutuliota fabula ir aprašomojo informacinio elemento perteklius skiria apsakymą nuo kompaktiškos novelės. (Vikipedija)

Mano manymu, skirti dvi trumposios literatūros formas pagal turinį yra labai painu. Turbūt taip galvoja ir daugiau žmonių, nes pamažu ima dominuoti tiesiog novelė.

Romanas (novel) ir apysaka (novella) –

Romane paprastai veikia daug personažų, yra daug įvykių, aplinkybių, nuotaikų ir t.t. Parodomas visas pasaulis. Jo publikacijos apimtis – apie 150–300 psl., nors kartais siekia ir 1000 psl. Kompiuterinis skaičiavimas būtų toks: apie 80 000 žodžių (320 psl., double spacing, 12 point font).

Apysaka yra trumpesnioji romano forma. (Amerikiečių leidyklos nelabai žino, kaip tokios apimties knygas parduoti, todėl geriau apsispręsti – rašyti plačiau (romaną) arba daug siauriau (novelę).)

Novelė (short story) –

Novelės esmė – susitelkimas į vieną dalyką:

–       vieną įvykį

–       vieną laikotarpį

–       vieną vietovę (aplinkybes)

–       vieną nuotaiką

Novelės publikacijos (knygoje ar žurnale) apimtis – 10–25 psl. Bet gali būti tik 1–2 psl. (flash fiction) arba net iki 50 psl. Kompiuteryje: ne daugiau 15 000 žodžių (60 psl., double spacing, 12 point font).

Kadaise novelės buvo labai populiarios, nes jų laukdavo beveik visi žurnalai (čia, aišku, ne Lietuvoje, o Amerikoje). Dabar jas dažniausiai skaito rinkiniuose, literatūros žurnaluose.

Pradedančiam rašytojui patariama išbandyti novelę – ne todėl, kad ji lengvesnė (trumpą kūrinį daug sunkiau sudėlioti paveikiai), bet dėl to, kad jos eskizą lengviau perrašyti, redaguoti, galima greičiau pajusti rašymo proceso visumą. Be to, labai norint, novelę galima išplėsti iki apysakos ar romano.

Aukštoji literatūra (literary fiction) ir žanrinė literatūra (genre fiction) –

Žanrinė literatūra apima: mistiką (mystery), detektyvą (?) (suspence), mokslinę fantastiką (science fiction), fantastiką (fantasy), siaubą (horror), vesterną (western), meilės romaną (romance)*. Yra toks išankstinis nusistatymas, kad žanrinė literatūra yra prasto lygio, tačiau kai kurie rašytojai yra tikri savo srities meistrai: Reimondas Čandleris (Raymond Chandler), Rėjus Bredberis (Ray Bradbury), J. R. R. Tolkinas (J. R. R. Tolkien), Stivenas Kingas (Steven King), Džeinė Ostin (Jane Austin) ir t.t.

Aukštąją literatūrą apibrėžti sunkiau, bet trumpai tariant – tai vadinama menu, o jos kūrėjai – didžiaisiais, nes parašė tikrus literatūrinius šedevrus. Tarpe jų: Antonas Čechovas (Anton Chekhov), F. Skotas Fitdžeraldas (F. Scott Fitzgerald), Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway), Gabrielis Garsija Markesas (Gabriel Garcia Marquez), Levas Tolstojus (Lev Tolstoy), Virdžinija Vulf (Virginia Woolf), (ir vėl) Džeinė Ostin (Jane Austin) ir t.t.

Komercinė literatūra (commercial fiction) – tai kažkas tarp: kai žanro rėmuose kuriami aukštajai literatūrai būdingi stiprūs charakteriai, situacijos. Į tokią kategoriją patenka žymusis Elenos Fylding (Helena Fielding) „Bridžitos Džouns dienoraštis“ (tarpžanrinės komercinės literatūros chick-lit (mergaičių lyga?) pavyzdys).

Metus visus išankstinius nusistatymus, galima teigti, kad gerai arba prastai rašyti galima bet kurį tipą ar žanrą, bet visada naudinga lygiuotis į meistrišką Literatūrą (iš didžiosios raidės).

Šioje santraukoje neišvardinti negrožinei literatūrai (non-fiction) priklausantys žanrai: memuarai, autobiografija, biografija, esė, istorinis romanas. Taip pat nekalbėta apie literatūrą vaikams, paaugliams, jaunimui. To nebuvo paskaitoje, kurią čia sukonspektavau, bet jie egzistuoja :)

(konspektavau iš „Gotham Writers‘ Workshop“)

P. S.: Kai kurių angliškų terminų vertimai gali būti neteisingi – jei galite, pataisykite mane.

———————

*Šiuos vertimus dabar (2012-06) norėčiau patikslinti: mystery – detektyvas, suspense – trileris, fantasy – fentezi arba maginė fantastika.

Reklama

Komentavimo galimybė išjungta.