Kalbantys sodai

david donovan-sharing-mystery

Ką tik nulijo lietus. Su žaibais, griaustiniu. Dabar vėl saulėta, medžiuose įkyriai (betgi džiaugsmingai) čirpauja žvirbliai. Aštuntame aukšte esantys svetainės (mano rašomasis) langai – tiesiai priešais medžių viršūnes. Keturi lapuočiai auga betoniniuose vazonuose milžiniškoje ketvirtojo aukšto terasoje. Kabantys sodai su pieva šunims. Lotynų amerikietis ką tik užvedė žoliapjovę.

(Dr. Javtokai, aš vis dar Amerikoje – sintetiniame rojuje.)

Vakar skaitinėjau Kurto Voneguto (Kurt Vonnegut) įžanginį straipsnį senų jo apsakymų rinkiniui. Ten buvo patarimų rašytojams punktai, kuriuos jau skelbiau. Ko nežinojau, tai kad po patarimais buvo prierašas apie Voneguto mėgiamą rašytoją, kuri nesilaikė nė vienos taisyklės, išskyrus pirmąją: sudomink, įtrauk nepažįstamą skaitytoją. Na, ir gal septintąją: rašyk vienam žmogui, o ne visam pasauliui. Vonegutas prisipažįsta, kad pats visuomet rašo savo (dabar jau mirusiai) sesutei. Kai nepažįstamasis skaito vienam žmogui skirtą kūrinį, jam atrodo, tarsi skaitytų dialogą. Su kuo kalbuosi aš? Seniau rašydavau vienam draugui, kuris man dabar kaip miręs. Pašnekovo netektis sukrėtė mane labiau nei būtų sukrėtusi tikra mirtis (kurios jam tikrai nelinkiu, ilgai tegul gyvena). Nors turiu artimų draugų, bet ta svarbiausioji, pašnekovo vieta, kol kas neužimta. Nėra lengva (manau, kad tai bus moteris) rasti. Tenka kalbėtis pačiai su savimi.

Kartais – su gyvaisiais rašytojais. Gyvais dėl savo pasakojimo gyvumo. Prieš keletą dienų bibliotekoje radau į anglų (tiksliau, į amerikiečių) išverstą norvego Pero Petersono knygą (Per Petterson „In The Wake“). Skaitydama atpažįstu jį tokį, kokį sutikau knygoje „Vogti arklius“. Atleidžiu ir temos pasikartojimą, ir kalbos vos ne primityvumą, kad tik kalbėtų. O jis kalba ir prikalbina mane pačią sėsti ir pasakoti. Vakar ryte net negalėjau skaityti – vos atsiverčiau knygą, kai pradėjo plūsti mintys ir atradimai. Puoliau prie savo darbų ir redagavau iki pusiaudienio. (Vis dar gyvenu pagal tokią dienotvarkę, kurioje prausimasis duše – po rytinio rašymo, kai gerai suprakaituoju.)

Dar vienas padaras plonu viršeliu vakarais laukia manęs prie lovos, ant naktinio stalelio. Pagriebiau jį skyriuje „Paperback“ – bibliotekos kartotekoje net nėra autoriaus vardo. Nerašysiu ir aš. Bet pavadinimas mane užkabino: „Absurdistan“. Knygos viršelis ir pirmi trys lapai prirašyti liaupsių: Niujorko geriausia metų knyga! Gerai, ką laiko gera knyga Niujorkas? Žydų tautybės, gimęs Rusijoje, užaugęs Niujorke amerikietis intelektualiai ir ciniškai juokauja apie… viską. Ameriką, žydiją, ruskyną. Su rusiškais intarpais: khui, pierogie, batyushka, mamochka, babushka ir t. t. Šypt vypt, bet – nuobodu. Įjungiau aukščiausią skaitymo bėgį nuo kokio penkiolikto puslapio, o 140-ajame jau nieko nebesuprantu ir turbūt nebesuprasiu (o liko dar 150 psl.).

Parsivedžiau namo vakar Vudį Aleną (Woody Allen) – jo knygą „Merely Anarchy“. Atseit turėtų būti juokinga, bet kai nesi iš tos pačios terpės, kaip ir autorius, tai ne ir ne. Turbūt ne tik man nejuokinga, nes knyga atrodo visai neliesta, o išleista tai 2007 m.

Vienas labiausiai nustebinusių nuobodulių buvo Margareta Atvud (Margaret Atwood) – neperskaičiusi gražinau bibliotekai jos bestselerį „Blind Assasin“ ir dvi apsakymų knygas. Vieną iš jų įveikiau iki priešpaskutinio apsakymo. Meistriška, vaizdinga, nuobodu. Nors Atvud yra ne amerikietė, o kanadietė, bet galvoju, gal čia tas nusibodęs tobulas (Dr. Javtokai!) amerikoniškas stilius? Kodėl man vis labiau patinka norvegai, vokiečiai, estai, čekai, lietuviai?

Čia vėl grįšiu prie Voneguto taisyklių ir jų laužymo. Taip, amerikonai išrado kūrybiško rašymo kursus, meistriškumo laboratorijas, seminarus, čia gali gauti rašymo Bakalaurą ir Magistrą, ir Daktarą. Tai daug duoda ir… nieko nereiškia. Taisykles naudinga žinoti tam, kad jas laužytum, perkurtum, žaistum su jomis, o ne aklai laikytumeis. Man to įrodymas yra tai, ką mėgstu skaityti, tie rašytojai, autoriai, kurie kalba ir pataiko tiesiai į širdį. Dauguma jų nėra baigę rašymo kursų, neturi filologijos mokslų laipsnio. Jie mokėsi iš kitų žmonių. Neakivaizdiniu būdu.

Nenoriu pasakyti, kad ponas Absurdistanas, Vudis Alenas ar Atvud aklai laikosi taisyklių. Ne, jie jas gražiai varto, bet to irgi negana. Velnias! Tai ko dar reikia?

Dar reikia žmogaus už viso to. Ne tik šiaip sau asmenybės, bet ir tokios, kuri (pa)tiktų man, niekingai skaitytojai. Tiesą pasakius, bandyti įtikti neapsimoka. It’s complicated.

Ką dabar skaitai?

Advertisements

4 atsakymai į “Kalbantys sodai

  1. Taip taip. Vudis labai apgaulingas. nusipirkau ir is jav parsisiunciau jo rastus. Perskaiciau tik kelis puslapius – arba mano anglu kalbos zinios per menkos, arba tikrai nejuokinga.
    Dabar skaitau R.kasperaviciaus ‘visu graziausia’, M.pavic ‘vidine vejo puse’, jurijaus nikulino memuarus ir B.radzeviciaus ‘priesausrio vieskeliai’. Butu idomu ‘vieskelius’ panagrineti naratologiniu aspektu. M?

  2. Būtų įdomu “Priešaušrio vieškelius” bent rankose palaikyti, bet kad Amerikoj dar neradau lietuviškos bibliotekos… Bet jeigu kiltų noras parašyti “Grafomanijai” kokius 500 žodžių apie tai (panagrinėti naratologiniu aspektu), prašom nesusilaikyti ;)

    Nikulino memuarai paliko gerus prisiminimus..

  3. Atgalinė nuoroda: Horizontalūs ir vertikalūs įpročiai « Grafomanija