Šešėlinė proza

PRATIMAS: Tarp eilučių

Iš kokio nors žymaus (gero, stipraus) prozos kūrinio išimkite 20 nuoseklių sakinių (vientisą ištrauką) ir po kiekvieno sakinio parašykite savo pratęsimą. Pasistenkite, kad jūsų sakiniai nesuardytų kūrinio vientisumo, nors galite įrašyti naujus personažus.

Tuomet išimkite originalo sakinius ir perskaitykite naują tekstą. Galbūt tai bus rišli istorija (ar jos užuomazga), galbūt jūsų tekstas sukurs šešėlio įspūdį. Šiaip ar taip, reiškinys įdomus. O tokią kūrimo „tarp eilučių“ priemonę jau seniai naudoja poetai (turbūt ne lietuvių).

hiroshi watanabe-matsuo kabuki

Pasirinkau ištrauką iš Njabulo S. Ndebele novelės „Sūnaus mirtis“:

(1)

Aš suvokiau. Iki tol mes neturėjome kada susimąstyti apie mūsų pirmojo ir vienturčio sūnaus mirtį, nes viską užgožė pastangos atgauti jo kūną. Net ir tuos baisius įvykius, tapusius jo mirties priežastimi; apie juos net neturėjome kada galvoti. Visas mūsų mintis buvo užvaldžiusi ištisa virtinė bukinančių reikalų: prašymai ir laiškai, kuriuos reikėjo parašyti, telefonai, kuriais reikėjo paskambinti, telegramos, kurias reikėjo išsiųsti, advokatai, su kuriais reikėjo susitikti, „įtakingi“ žmonės, su kuriais reikėjo „susisiekti“, laidojimo biurų agentai, su kuriais reikėjo pasimatyti. Nesibaigiantis bėgimas ir važiavimas. Kaip tik tai staiga tapo svarbiausia – varginančios smulkmenos, užgožiančios tikrąjį tikslą (kad ir koks jis baisus). Kiekviena smulkmena tapdavo durimis, kurias atrakinus pasirodydavo dar vienos durys. Patys to nesuvokdami, mes sutelkėme dėmesį į skunko kvapą, o ne į tai, ką jis padarė.

            Per dvi savaites trukusius žygius sūnaus kūnui atsiimti mes su Buntu supratome ir dar kai ką – kad esame nutolę vienas nuo kito. Pirmą kartą per visus vedybinio gyvenimo metus supratome, kad mūsų buvimas šalia vienas kito tėra įprotis. Jis buvo šalia. Jis visą laiką bus šalia. Ir aš būsiu šalia. Bet kai Buntu paklausė: „Ar suvoki, kad mūsų sūnus miręs?“ – jo išsakyta mintis staiga mus vėlei sujungė. Sakytum, sūnaus kūno sugrįžimas mus suartino. Nes tik nuo tos akimirkos mes pradėjome liūdėti; mūsų plaučiai ėmė gaudyti orą kaip tik tada, kai jau buvome pradėję dusti. Kažkas pradėjo aiškėti. 

            Mes suvokėme. Mes suvokėme, kad, be tų baisių įvykių, dar kažkas vyksta su mumis. Taip, mes atitolome.

O štai, kas man gavosi, išėmus originalius sakinius:

(2)

Iki tol net neleisdavau sau bandyti suvokti, atverti protą tokiems klausimams, plūduriavau palaimingoje, bet pavojingai melagingoje ramybėje, ir ne tik aš, bet ir jis, mes abu. Atgauti tai, kas liko, tai, kame gyveno mūsų sūnus, visa kita nustūmėme. Sykį mano motina užsiminė, tai tebuvo vienas nekaltas, netyčia užduotas klausimas: „O kaip jūs?“ – kaip mes? Ar kažkam kyla noras klausti, ne, net leisti sau pagalvoti apie mus – kai praradome vaiką? Ar mes gyvi, ar dar čia, klausti neverta. Svarbiausia – negalvoti apie tai, kas ir kaip, ir kodėl. Slinkome koridoriumi, kuris panašėjo į dvokiantį labirintą. A, metaforos, metamorfozės.

            Nesimatėme velniaižin kiek laiko ir net nepasiilgome. Ryte prausti veidą šaltu vandeniu, valgyti, persimesti keliais žodžiais, pastebėjimais apie kitus, išsiskirti dienos darbams, susitikti, visai apie tai negalvojant, mylėtis, miegoti. Net nebejaučiu jo nemigų. Jis nebeklausinėja, ar noriu mylėtis – tiesiog užgula, pasitenkina, nusirita, užknarkia, žinodamas, kad dėl to neįsižeisiu. Tarsi būčiau nesikeičianti, ramiai senstanti, tačiau nemirtinga, sukurta tiktai jam… Nebe mūsų kūnus, o sakytum gilesnes mūsų dalis, virš-organus. Trečiojo kūno, gimusiojo iš mūsų, o dabar, nors ir mirusio, pasiruošio suirti, bet visgi kūno – liudininko – sugrįžimas. Mes išnirome vienas iš kito kaip susipainiojusios megztinio rankovės. Mes prabudome.

            Pažvelgėme vienas į kitą virš gailiai mirgančios žvakės liepsnos. Mes dar nemirę. Ir šiandien netgi gerai, kad esame du atskiri – du įvaryti į kampą žmonės, pasiruošę nepasiduoti, kovoti visomis laisvomis rankomis, keturiais kardais.

Kas toliau? Pratimas reikalauja taisyti, prikurti ir galiausiai sudėlioti savarankišką, originalią istoriją.  Bet labiausiai man patiko teksto preparavimas, šventvagiškas elgesys su svetimu, vientisu, užbaigtu tekstu. Norisi pabandyti sukurti daugiau šešėlių.

Advertisements

One response to “Šešėlinė proza

  1. Atgalinis pranešimas: Proto išeiginės iki gimtadienio « Grafomanija