Atspirties taškas – tamsa

leibovitz-merylstreep

MD: „Moteriškoji literatūra“, mano nuomone, tai organiški, verstiniai tekstai… verčiami iš juodumos, iš tamsos. Moterys daug amžių gyveno tamsoje. Jos savęs nepažįsta. Arba pažįsta mažai. Rašančios moterys yra tamsos vertėjos.

SHK: Labiau nei vyrai?

MD: Vyrai neverčia. Jų kūrybos pagrindas yra jau egzistuojanti, išpuoselėta teorinė platforma. Rašančios moterys verčia nežinomybę, jų rašymas – ne seniai susiformavusi kalba, o naujas bendravimo būdas. Tam, kad jį sukurtume, turime liautis plagijavusios. Daugelis moterų rašo taip, kaip žino, kad reikia rašyti: imituoja vyrus ir išsikovoja vietą literatūroje. Koletė [Colette] rašė kaip maža mergaitė – nervinga, siaubinga, žavinga mažylė. Jos „moteriškoji literatūra“ yra tokia, kokios norėjo vyrai. Iš tikrųjų tai nėra moteriškoji literatūra. Tai moteriškoji literatūra vyrų akimis, vyrų pripažintoji kaipo tokia. Tai vyrams malonu ją skaityti. Manau, kad moteriškoji literatūra yra negailestinga, atvira literatūra ir kad ją vertindami neprivalome – ir būtent tai noriu pabrėžti – neprivalome pradėti visko iš naujo, neprivalome atsitraukti nuo teorinės platformos. Anądien sakėte: „Taip, bet moterys gali būti ir ideologės, filosofės, poetės ir t. t., ir t. t.“ Be abejo. Žinoma. Bet kam tai sakyti? Turėtų būti savaime aišku. O jei paklausime atvirkščiai: ar gali vyrai viską pamiršti ir prisidėti prie moterų?

SHK: Galėtų pabandyti.

MD: Čia ir problema. Žinote, juodaodis poetas Aimė Sezaras [Aime Cesaire] savo „Discourse on Politics“ sako, kad, matydami tamsiaodį, žmonės visuomet domisi, ar tik jis (ji) neturi juodųjų kraujo, bet niekuomet nesidomi, ar jis (ji) neturi baltųjų kraujo. Taip pat ir matydami vyriškį galėtume paklausti: ar jis turi savyje moteriška? Ir tai galėtų būti atspirties taškas. Būtent: išversti viską, taip pat ir analizę bei kritiką… Viską atvirkščiai. Moterį pasirinkti atspirties tašku vertinant. Tamsybę pasirinkti atspirties tašku vertinant tai, ką vyrai vadina šviesa, neaiškumą – atspirties tašku vertinant tai, ką vyrai vadina aiškumu.

Ištrauka iš interviu su Margerita Diura (Marguerite Duras).

Iš „Paris Review“ (1975 m. žiema)

[vertimas mano]

Reklama

Komentavimo galimybė išjungta.