Pradžia – kalba – pabaiga

degas-le-tub

Herodotas rašo apie tai, kaip Egipte apsilankę graikai pamatė rankomis suręstus kalkakmenio kalnus ir pavadino juos piramidėmis, nes statiniai priminė mažus kviečių pyragėlius, kurie buvo pardavinėjami jų miesto gatvėse. Jis mini, kad vietinių gyventojų atmintyje išlikę piramidžių statybos laikai tebekėlė jiems siaubą, todėl jie negalėjo garsiai įvardinti statytojų – Cheopsas ir Chefrenas – bevelydami juos vadinti „Filitis“: vardu piemens, kažkada jų papėdėje ganiusio bandą. (iš Briuso Čatvino (Bruce Chatwin) „The Songlines“)

Istoriškai kuriamosios galios tautos kalba turi todėl, kad jos pasisavinimas vyksta visiškai kitu, tiesiog priešingu, būdu, negu mokymasis svetimos kalbos. (…) Trumpai tariant, gimtoji kalba perteikia vaikui anaiptol ne žodžius, bet daiktus, norus, jausmus, veiksmus ir santykius žodžio lytimi. Gimtojoje kalboje žodis iš tikro tampa „kūnu“ ir tik kaip „kūnas“ jis esti suvokiamas bei išmokstamas. Vaiko amžiuje išmokstame ne kalbos, bet mes išmokstame pažinti kalba nusakytą pasaulį, kuriame buvojame. Pasaulis ateina į mūsų sąmonę kalbiškai apipavidalintas. Todėl negalima apie vaiką tarti, esą jis „išmoksta“ kalbėti. Vaikas kalbėti ne išmoksta, bet jis kalbėti pradeda – lygiai taip, kaip jis pradeda vaikščioti. Kaip vaikščioti išmoksta tik suparalyžuotieji, taip ir kalbėti išmoksta tik tie, kurie vaikystėje sava kalba nekalbėjo arba vėliau ją sugadino. (iš Antano Maceinos „Asmuo ir istorija“, skyriuje „Asmens buvojimas istorijoje“)

…grafomanija, videomanija, audiomanija, teomanija, kreaciomanija –– tai tik pamatinės Niekio Sūnaus nihilizmo išraiškos, Tikrovę naikinančių T mašinų kriokimas. Kurti –– neesminga. Esminga nekurti ir šitaip: nevartoti. Kalbėti neesminga. Esminga –– tylėti. Tačiau kaip pasiekti esmingąją tylą, kaip išjungti T mašinas? Mirtingajam tai neįmanoma. Įmanomas tik oportunistiškas ir falsimuliuojantis buvimas melancholijoje. Tačiau ir melancholijos akimirkos retos. Šiaip ar taip, melancholija yra esmingiausia Niekio Sūnaus būsena, kadangi ji maksimaliai naikina kalbą ir kūrybą. Neviltis – taip pat. Tiesą sakant, melancholija tėra nevilties tembras, bekalbis Transcendencijos pažadas, kuris niekada neištariamas todėl, kad niekada n e i š t e s i m a s. Niekio testis neišvengiama; Esmo testis neįmanoma… (iš Arvydo Šliogerio knygos „Niekis ir Esmės“)

Aš nesibaigiu ten, kur baigiasi mano rankos, ir aš neprasidėjau ten, kur gimiau. (vokiečių teologė ir germanistė D. Solle)

Ir Getė liko senti vienas, kaip žirnis prie kelio. (iš labai seno Visuotinės literatūros vadovėlio)

Reklama

Komentavimo galimybė išjungta.