Pusiaukelėje leidžiama dairytis

benjamin-degen-roost

Viena kolegė prisipažino, kad rašant visuomet panaudoja 20% tiesos, o visa kita sukuria, užpildo savo vaizduote, ir tuomet visas kūrinys virsta tikresne už tiesą tiesa. 

Atsidavusi grafomanijai, užsibrėžusi parašyti 200 psl. ir kasdien parašydama po 2–7 psl., susidūriau su problemomis ir uždaviniais, kokių iki šiol nežinojau. Kad ir tas 20% tiesos, su kuriuo turėjau skaitytis. Nors rašau remdamasi autobiografiniais faktais, su džiaugsmu matau, kaip kūrinio realybė ima viršų – kaip gimsta tie 80%, kaip personažai imasi iniciatyvos, kalba, kelia klausimus, ieško atsakymų. Labiausiai bijojau pasinerti į savi-psicho-terapijos kursą, nerti į miglotus atsiminimus, nuodėmių vardinimą, atgailą ar panašiai. Taip nėra.

Šiuo metu esu pusiaukelėje. Turiu kiek daugiau nei tris lankus (vienas lankas – 40 tūkst. ženklų, o Rašytojų sąjunga kasmetinio konkurso pirmajai knygai sąlygose pažymi, kad priimami 2–4 lankai). Bandyti rašyti didelės apimties darbą yra naudinga vien jau tam, kad pajustum, kas tie lankai… 

Parašiusi ir antrąją pusę, ketinu atidėti darbą į šoną ir užsiimti kitu projektu, kurį šiuo metu esu atidėjusi. Pastebėjau, kad toks atsitraukimas ir pasinėrimas į visiškai skirtingą temą, leidžia vėliau šviežia akimi skaityti ir matyti klaidas, jausti rimtą, fiktyvų laiką. Dabar suprantu, kad tokių dalykų nejaučiu. (Tačiau šiame etape neimu į galvą.)

O dar neįsivaizduoju, kaip valdau skaitytojo pojūčius. Bet tai galėsiu patirti tik davusi kam nors perskaityti galutinį variantą ir sulaukusi pastabų. Tikiuosi, toks patikimas skaitytojas atsiras.

Vis dažniau rašydama laikau atsivertusi internetinį Lietuvių kalbos žodyną. Kartais paliečiu temas, apie kurias iki šiol nesu rašiusi, o gal net kalbėjusi. Visus įtartinus žodžius tikrinu ir taip kartais atrandu gražių sinonimų, išsireiškimų. Jaučiu, kaip turtėja mano kalba.

Beveik esu įsitikinusi, kad visą kūrinį perrašysiu. Kai kurias scenas rašau „aklai“ – nežinodama, kas bus toliau, nesuprasdama, koks yra pagrindinis jų įvykis, ką tuo noriu pasakyti. Tai ketinu geriau pamatyti ir kritiškai įvertinti iš laiko atstumo. 

Neveltui rašytojai kuria romaną ne metus, ne du. Štai šiandien baigiau angliškai skaityti Orhano Pamuko „Mano vardas – Raudonas“ („Benim Adım Kırmızı“) ir paskutiniame puslapyje sužinojau, kad rašyta dviem etapais: 1990–1992 m. ir 1994–1998 m. Aišku, ne vien už proceso ilgumą suteikta Nobelio premija. Bet apie Pamuką – kitą kartą.

Reklama

Komentavimo galimybė išjungta.