Sex&City @ Barnes&Noble

 

sex-and-the-city-video

Nežinau, kokiais dėsniais vadovaudamiesi Barnes&Noble knygyno darbuotojai padėjo Kendens Bušnel (Candance Bushnell) „Sex and the City“ skyriuje Social Science, kuriame vartinėjau knygas apie antropologiją… Bet suveikė.

Įsispoksojau į Kerės pedikiūrą. Nusprendžiau prisėsti. Įkritau į netikėtai patogų krėslą knygyno viduryje ir per gerą pusvalandį perverčiau visą tą bestselerį. 

Man visai suprantamas knygos pasisekimas, ir ji buvo verta ekranizacijos (o ekranizacija papildė knygą, kaip nuotraukos papildo žurnalą: ar dar įmanoma skaitant neįsivaizduoti Kerės – Saros Parker?). Visas tas S&C reiškinys tiesiog pataikė į dešimtuką vietoje ir laiku.

Sekso scenų autorė neaprašo, tačiau daro žurnalistines apklausas įvairiausiuose socialiniuose sluoksniuose. Ypač įdomu skaityti apie Niujorko pakraščių moterų išgyvenimus – juk dabar gyvenu būtent pakraštyje – pradėjau įdėmiau žiūrėti į veidus, įsivaizduoti dalykus…

Sako, didmiesčio beprotybėje išgelbėti gali tik humoras. Tikrai, romaniūkštis pilnas satyros, (auto)ironijos, sarkazmo… Kitą ir dar kitą dieną po skaitymo vis stiprėjo mano įsitikinimas, kad labiausiai romaniūkštis pilnas… liūdesio. Liūdesio, į kurį įeina ilgesys, vienišumo, nesaugumo, nereikalingumo pojūtis, bevaikystės nuojauta, beprasmybės, depresijos šešėlis. 

Meilė yra daugiau nei seksas, ir Manheteno mergaitėms labiausiai nesiseka ne seksas, o draugystė. Ir išvada: gal mes, moterys, visai ir nebenorime draugystės su vyrais, gal mums gerai ir vienoms. O kas, jeigu pripažintų, kad blogai vienoms?

Ar ilgai bėgsi maratoną avėdama aukštakulnius? Susuks sąnarių ligos, oda nudribs, prašmatnūs „vardiniai“ drabužiai tik dar labiau paryškins senatvę, kurios nebenorės pirkti net jauni alfonsai. Vienintelis draugas tokioje senatvėje paprastai vaikščioja keturiomis, moka pasakyti „vuf!“, ir jam nerūpi seksas, nes dar jaunystėje buvo iškastruotas…

Knyga priminė Lietuvoje matytą vaizdelį. Gedimino prospekto kavinėje nugirdau keturių merginų pokalbį prie gretimo staliuko. Ta miegojo su tuo ir sekėsi taip, ana miegojo su anuo ir sekėsi kitaip, o viena „be vyro“ pasigimdė… Kuo ne S&C? Apžiūrėjau tą savitarpio palaikymo komandą ir pamačiau pažįstamą veidą. Tai buvo ta, neseniai tapusi mama: vežimėlis stovėjo šalia, apgaubtas cigarečių dūmų debesėliu.

Man pasirodė, kad tai serialo įtaka, bet galbūt klystu? Galbūt Vilniaus moterys papasakotų savo istorijas visiškai kitaip. Tačiau tam, kad pasirodytų „Seksas ir Vilnius“, turi atsirasti autorė, kuri gyvena tokį gyvenimą ir dar puikiai rašo. Aišku, po knygos išleidimo jai tektų emigruoti.

Seniau galvodavau: kokio velnio leisti knygas, kurios virto serialais? Dabar žinau. Knyga yra visai kas kita, jei visai neblogai parašyta. 

Knygynui iš manęs naudos nebuvo. Bet pastebėjau, kad patogieji krėslai visuomet užimti, skaitytojai čia elgiasi visai kaip bibliotekoje: skaito, konspektuoja, nusirašinėja. Kai kas užeina nusnausti.

Atsitiktinė pašnekovė

annie-ernaux

Mano gyvenime yra toks reiškinys „atsitiktinė knyga“: nuotykis knygyne su laiminga pabaiga. Stamforde, kur šiuo metu gyvenu, yra senų knygų parduotuvė, kurioje yra lentyna su „chic lit“ (moterys apie moteris moterims) – beveik visos knygos už dolerį. Nuėjau vieną dieną ir apsipirkau už penkis dolerius! Ir nė vienos žinomos pavardės ant viršelio.

Taip susipažinau su prancūze Ani Erno (Annie Ernaux). Dar viena graži moteris. Jos knyga sudaryta iš dienoraščių ištraukų, kurios yra tokie maži stiklo karoliukai: išbėriau visus ant sofos ir surinkau…

Vienas karoliukas:

Išėjau apsipirkti Leclec hypermarkete, ir ausis pagavo Voyage melodijos ištraukas. Įdomu, ar tos emocijos, tas malonumas, kuris užplūdo drauge su baime, jog daina baigsis, turi ką bendro su stipriu tokių knygų, kaip Pavese „Le Bel Ete“ ar Folknerio „Sanctuary“, poveikiu? „Desireless“ muzika sukėlė gręžiančius, beveik skausmingus pojūčius, vedančius į tam tikrą frustracijos būseną, kuri pasikartoja kiekvieną kartą išgirdus dainą (praeityje klausydavausi įrašo tris, penkis, dešimt kartų iš eilės, laukdama kažko, kas taip niekada ir neįvyko). Skaitydamas knygas gali išsilaisvinti, atsitraukti, skaitant išsipildo troškimai. Girdėdamas dainą, jautiesi įkalintas troškime. (Svarbiausia melodija, o ne žodžiai, taigi visai nesuprantu, ką dainuoja „Platters“ ar „The Beatles“.) Nėra aplinkybių, veiksmų, personažų, tik tu pats su savo ilgesiu. Tačiau muzikos nuogumas, tiesmukumas ir po trisdešimties metų sugrąžina ištisą gyvenimo epizodą, mane – mergaitę, klausančią  „Aš tavo pora tik šokių aikštelėje“. Tuo tarpu po du ar tris kartus skaitytų romanų „Le Bel Ete“ ir „A la Recherche du Temps Perdu“ grožis ir pilnatvė nesugrąžina praeities.

Annie Ernaux „Exteriors“

(mano vertimas iš anglų)

Apie išnykstančius knygose

 

valtis-siuol-tapyba

Prancūzų rašytojas Fransua Moriakas (Francois Mauriac) man labiau žinomas ne iš jo knygų, o iš citatų. Man jis yra tas rašytojas, kuriame išnyko jo paties kūriniai. Kaip jis pats sako:

Beveik nesama rašytojų, išnykstančių savo kūriniuose. O priešingus atvejus matome beveik visuomet. Net garsieji romanuose išlikę personažai dabar dažniau aptinkami vadovėliuose ir literatūros istorijose bei muziejuose. Jų gyvastis susidėvėjo, ir jie nusilpo. Kartais netgi mes regime juos mirštant. Madam Bovari sveikata, man regis, prastesnė negu anksčiau… (…) Taip, ir netgi Anos Kareninos, ir Karamazovų. Tam, kad jie gyventų, jiems reikia skaitytojų, o naujosios generacijos vis mažiau aprūpina jas oru, kuris būtinas jų kvėpavimui. 

Bet kai jo klausia, ar pats tebeskaito kolegų romanus, atsako:

Tik keletą. Kasdien aš pastebiu, kad dėl amžiaus mane ima dusinti jų personažai. Kadaise buvau aistringas, galima sakyti, nepasotinamas skaituolis, tačiau dabar… Kai buvau jaunas, mano paties ateitis buvo saugiai susieta su madam Bovari, Ana Karenina, Balzaco personažais, ta atmosfera, kuri sukūrė juos man kaip gyvus. Jie atskleidė man viską, apie ką aš pats svajojau. Mano likimas buvo nulemtas jų. Vėliau, praėjus tam tikram laikui, jie apsupo mane kaip konkurentai. Tos varžybos įpareigojo mane lygintis su jais, pirmiausia su Balzaco personažais. Dabar jie yra dalis to, kas yra užbaigta. Kita vertus, aš vis dar galiu paskaitinėti Bernanos ar net Hyusmano romanus, kadangi jie turi metafizinį tęsinį. Mano jaunesnieji amžininkai labiausiai domina mane savo technika.

(Kalbant apie amžininkus, reikia pastebėti, kad interviu duotas 1953 metais.) O toliau Moriakas pasako apie Kafką tai, ką pasakyčiau apie jį patį:

Nustebinsiu Jus. Aš beveik nežinau Kafkos personažų vardų ir kartu gerai jį pažįstu, nes mane žavi jis pats. Esu skaitęs jo dienoraštį, jo laiškus, viską apie jį. Betgi jo romanų negaliu skaityti.

Aš dar paauglystėje išgirdau, kad iki tam tikro amžiaus geriau nebandyti kurti prozos, išmintingiau būtų apsiriboti poezija (čia keistai atrodo „apsiriboti“). Moriakas irgi sako:

Negalima tapti tikru romanistu, kol nesi pasiekęs tam tikro amžiaus, ir štai kodėl jaunas autorius beveik neturi galimybės sėkmingai rašyti apie kurį nors savo gyvenimo periodą, išskyrus savo vaikystę ir paauglystę. Tam tikra laikinė distancija romanistui, nebent jis rašytų dienoraštį, yra būtina.

Daugelis šiandienos lietuviškų romanų (ypač „pirmoji knyga“) išplaukia, nes yra dienoraščiai. O, tokius ir rašyti lengviau – pirmasis eskizas dažniausiai yra ir paskutinis…

Ir pati kol kas daugiausiai galiu papasakoti apie vaikystę ir ankstyvąją jaunystę, na, vėliausiai prieš dešimt metų įvykusius dalykus. Ne apie šiandien, nes kol kas viskas nauja, šviežia, keista, įdomu, laiko neišbandyta ir sunkiai įvertinama. Galbūt parašysiu apie tai po dešimties metų, vartydama šiandienos dienoraščius.

Nes juk skaitymas yra tam tikra bendravimo (pokalbio) forma, ir smagiausia yra pasikalbėti su protingu pažįstamuoju – savimi.

Visas interviu:

Francois Mauriacas: „Išlieka ne mūsų knygos, bet vargani mūsų gyvenimai…“