Lietuuinikump (I dalis)

atspindziai

Maloniau yra keiktis kita kalba. Rusiškai, angliškai, vokiškai, lenkiškai. Lietuviškai nusikeikus, pasigirsta labai (per) skaudžiai. Geriausiai esi suprantamas to žmogaus, kurio gimtoji kalba ta pati, kaip ir tavo. Dažnai jauti, kokia didelė siena tave skiria nuo to, kurio kalba nėra tavo gimtoji arba išvis tau nesuprantama. Mokydamasis kito kalbą, susipažįsti su jo pasaulio matymu. Ir tavąją kalbą mokydamiesi kitų tautų žmonės kažką sužino apie tave.

Bet mane persekioja negeras (hm, gėdos) jausmas, kad savo gimtosios kalbos irgi nemoku. Žinau, kad yra žmonių, kurie ją moka geriau už mane. Kalbininkai. Beje, seniau jų negalėdavau pakęsti… Kas gali mėgti žmones, kurie visiems nurodinėja, kaip kalbėti?

Bedirbdama reklamos agentūroje dažnai susirašinėjau su viena kalbininke, kuri taisydavo mano rašytus tekstus. Kaskart atgaudavau juos tirštai primargintus: komentarai, nuorodos į taisykles… Iš klaidų mokiausi, tačiau kalbininkų vis tiek nemėgau. Vieną dieną Lietuvių kalbos komisija sukvietė visus reklamos rašytojus į susitikimą, kur išgirdau sakinį, pakeitusį mano požiūrį į kalbos mokslą. Tas sakinys buvo: „Bendrinė lietuvių kalba dar tokia jauna – jai vos šimtas metų.“ Tikrai?

Ką reiškia šimtas metų istorijoje? Beveik nieko. Galima sakyti, kad bendrinė lietuvių kalba susiformavo vakar. O šiandien ją puola iš vienos pusės rusų, iš kitos – anglų, o lenkų „tuteišų“ skamba Vilniaus krašte. Šiandien kalba yra, o rytoj?

Kalbininkė prašė reklamos atstovų elgtis su kalba kuo rūpestingiau ir sakė tai tokiu pavargusiu veidu, kad man jos labai pagailo. Įsivaizduoju, kaip skaudu girdėti ir skaityti darkomą kalbą. Suprantu jos nuovargį. Suprantu, koks didelis abejingųjų skaičius! Bet aš jau nebe abejingųjų pusėje.

Į mano rankas pateko dr. Petro Joniko knyga „Lietuvių kalbos istorija“, išleista 1952 m. Čikagoje. Štai keletas faktų (ištraukų) iš jos:

  • Manoma, kad baltų prokalbė bus gyvavusi maždaug 1000–500 (o gal 1500–500) m. prieš Kristų. (…) Apie baltų prokalbę, panašiai kaip ir apie ide. [indoeuropiečių] prokalbę, mes maža ką težinome. Jokių jos paminklų neturime, apie ją sprendžiame pirmiausia iš žinomųjų baltų kalbų lyginimo.
  • Baltų prokalbei suskilus, vakariniai baltai (prūsai) atsiskyrė nuo rytinių tuo, kad pirmieji ir toliau laikėsi tam tikrų senųjų baltų kalbos lyčių, o antrieji ėmė jas tarti naujoviškai. (…) lietuviai su latviais, baltų prokalbei suskilus, dar ilgą laiką yra kalbėję viena kalba arba tiksliau – dviem tos pačios kalbos tarmėm. Latvių kalba atsiskyrė nuo lietuvių kalbos ne iš karto: skyrimasis truko bent 400 metų.
  • Be lietuvių ir latvių, rytinei baltų šakai priklauso dar žiemgaliai ir sėliai; prie tos šakos skirtini ir kuršiai. Bet šių baltų kilčių bei tautų kalbos yra išnykusios, nepalikdamos jokių kalbos paminklų.
  • [trys eilutės iš „Tėve mūsų“ maldos, kiekviename stulpelyje pirmoji eilutė – lietuviškai, antroji – latviškai (šriftas netikslus), trečioji – prūsiškai]:

Tėve mūsų, kurs esi danguje.
Mūsų Tevs debesis.
Tave mūson kas esei en dangun.

Tesie šventas Tavo vardas.
Svetits lai top tavs vards.
Svintints virts tvais emmens.

Teateinie Tavo karalystė.
Lai atnak tava valstiba.
Pereis tvais riks.

  • Pirmą kartą lietuvių vardą pamini vienas Karolio didžiojo (768–814) žvalgas. (…) Lenkų kronikų Lietuva pirmą kartą minima 1009 m., o rusų – Nestoro kronikoje (Litva), parašytoje XI a. gale ar XII a. pradžioje. Pati tauta vadina save lietuviais, arba lietuvninkais (lietuvnykais).
  • Kalbos, jos lyčių senumas priklauso ne vien nuo to, iš kurio laikotarpio turime ta kalba rašytų raštų, bet ir ypač nuo to, kaip greitai pati kalba yra kitėjusi. Pvz. nuo XV a. anglų kalba yra pergyvenusi milžiniškus pakitimus, bet lietuvių kalba nuo savo paminklų pradžios palyginti nedaug tėra pakitusi.
  • Pirmojo lietuvių kalbos paminklo, pirmosios žinomos lietuviškos knygos (1547), autorius yra Mažvydas. [ištrauka]:

Veizdiekiet ir dabakietiese szmanes wysas
Schitai eit iusump žadis dągaus karalistas
Malanei ir su dziauksmu tą szadi prigimkiet
A iusu hukiusu scheimina makikiet.

  • [Jonas] Bretkūnas yra pirmas įžymesnis Mažosios Lietuvos rašytojas, iš to krašto kilęs ir pirmasis išvertęs visą Šventąjį Raštą į lietuvių kalbą. (Prieš Bretkūną Šv. Raštą buvo pradėjęs versti St. Rapolonis, paskui ir A. Jomantas.) [Bretkūno postilės ištrauka]:

IR trecziaie dienaie buva swodba Kanoie Galileos / ir motina Jesaus buwa tenai. Jesus taipaeig buwa pakwiestas ir io pasiuntinei ant tos swodbos. Akaip pristoka wino / biloia motina Jesaus iopi / ie nebetur wino. Jesus biloia iospi. Moterischke ka turiu asch su tawimi darbo? mana hadina dabar neateia. Biloia motina iotarnamus / ka ghis iumus sakjs / tatai darikite.

  • [Mikalojus] Daukša yra pirmasis žinomas Didžiosios Lietuvos rašytojas. Vyskupo Giedraičio paragintas, Daukša ėmė rašyti katalikams lietuviškas knygas, tuo būdu kovodamas su protestantizmu, kuris suprantama žmonėms kalba, lietuviškai, skelbė savo mokslą. (…) 1595 m. jis išleido Vilniuje iš lenkų kalbos verstą Ledesmos katekizmą (Katechismas arba mokslas kiekwienam krikszczionii priwalvs) ir 1599 m. Vuiko postilės vertimą (Postilla Catholicka). [postilės ištrauka (šriftas netikslus)]:

Taria motina io tarnamus: ką norint iumus taris, padarikite. O bu tęnay akmeningi rikai szeszi padeti pagal apczistiimą Zydų pilesi kiekwienam po du arba tris wiedrus. Bilo iiemus Iesus: pripilkite rikus wąndenimi. Ir pripile ius sklidinus. Ir taria iiemus Iesus: siamkiteg nų ir neszkite wiriausiam wedžiui. Ir nesze. Ir kad paragawo wiriausias wąndeni winan permainitą – ir nežinoio, ižg kur butų, bet tarnai žinojo, kurie sėme wandeni – pažadino iaunikio wireusias wedis ir tare iam: (…)

  • 1629 m. [Konstantinas] Sirvydas išleido trijų kalbų – lenkų lotynų lietuvių – žodyną (Dictionarium trium linguarum), kuris yra susilaukęs penkių leidimų. Jis yra pirmosios lietuvių kalbos gramatikos (Clavis linguae Lituanicae) autorius. [nė vienas gramatikos egzempliorius nerastas] (…) Trečias jo veikalas yra pamokslai (Punktay sakimu), kurių I d. išėjo 1629 m., o II d. po jo mirties – 1644 m. [ištrauka]:

(…) ir nežinoio, ižgi kur butu essus, bet tarnay žinoio, kurie seme wundeni, pawadina iaunikio vžweyzdetoias swodbos, ir tare iam. Kiekwienas žmogus pirm gieru winu duost: A kad pasigieria, tadu tu kuris ira plakiesnis. A tu ažulaykiey gieru winu ik šiolay. Tu padare pradžiu žinklu Jezaus Kanay Galileos, ir apreyszkie garbu sawo. Ir intikieio ing ii mokitiniey io.

(Tęsinys bus.)

Advertisements

One response to “Lietuuinikump (I dalis)

  1. Atgalinis pranešimas: Lietuuinikump (II dalis) « Grafomanija