Knyga ant prekystalio

baby

Neseniai australų televizijos laidoje, kurioje apžvelgiamos naujausios knygos, pamačiau absurdišką vaizdelį: vienos knygos siužetas buvo suvaidintas! Pasirodo, knygos turinys gali sutilpti į vienos minutės video reportažą: pagrindinis personažas išvyksta į svetimą šalį, kur sutinka moterį, kuri jam pagimdo vaiką, kuris… Ir taip toliau. Siaubas!

Amžinas klausimas: kas pavyko geriau – knyga ar filmas pagal knygą? – išspręstas vienu skalpelio pjūviu. Pavaizduokime būsimam skaitytojui personažus, aplinką, spalvas – ir nebereikės nieko įsivaizduoti! Tai yra tai, ko labiausiai nemėgstu knygų ekranizacijose. Labai retai juose personažai būna tokie nuostabūs, kaip pati įsivaizdavau skaitydama. Mano fantazijos kinas yra nuostabiausias – nė vienas režisierius to nesugebės pakartoti. (Tačiau išklausiusi tos laidos svečių atsiliepimus apie knygą, supratau, kad nepirksiu ir neskaitysiu jos. Nieko nesugadino.)

Buvo dar vienas atvejis, kai nepirkau knygos: prieš mėnesį nuėjau į vieną iš mūsų gatvės knygyne vykstančių susitikimų su rašytojais. Prancūzų kilmės australas skaitė ištraukas iš savo naujojo romano. Autorius tikrai žavingas: jo kalba, jo humoro jausmas, jo įžvalgumas. Knyga – pasakojimas apie jo kelionę po Alžyrą. Esė, memuarai, kelionės užrašai? Kas jis toks? Jei taip rašytų Hemingvėjus, tai būtų įdomu… Tiek to, vis tiek dabar iki ausų apsikasiau apsakymų knygomis.

Šalia manęs atsitiktinai sėdėjo mano gydytoja (kaip tik neseniai buvau nuėjusi pasitikrinti sveikatą) – mūsų pokalbio metu paaiškėjo, kad ji iš Vokietijos, kad dažnai lankosi tokiuose renginiuose, kad jie atsirado neseniai (bet turbūt seniai atsirado kas mėnesį leidžiamas informacinis bukletas apie knygyno naujienas), kad ji vakarais skuba namo, kur jos laukia vokiška knyga: prieš pusmetį buvo grįžusi į savo gimtąjį Vokietijos miestelį, užėjo į vietinį knygyną, ir ten dirbusi moteris mielai sutiko padėti – surinko jai keturiasdešimties knygų ryšulį, kuris po mėnesio sėkmingai buvo atplukdytas į Australiją. Ar tai vokiečių klasika? – paklausiau. O, ne, atsakė man gydytoja, klasiką jau seniai perskaičiau (jai apie šešiasdešimt) – tai vien tik nauji vokiečių autoriai, ir visi nuostabūs. Keturiasdešimt naujų, gerų vokiškų knygų…

Ar būna per daug knygų? Kiek daug naujų leidinių yra per daug? Nebūna per daug. Nors pirmas mano įspūdis, įžengus į australiškąjį knygyną buvo stiprus ir… neigiamas. Išėjau, nieko nenusipirkusi.

Čia yra trys pagrindiniai knygynų tinklai: Readings, Borders ir Dymoc – pirmasis rimčiausias, paskutinis – popsiausias. Ir visi dideli, visų knygos vos telpa ant lentynų, visur reklamos, anonsai, renginiai, nuolaidos, išpardavimai, knygyno darbuotojų rekomendacijos (o siaube – jie irgi skaito knygas!). Tik Readings užsiima tokiu profesionaliu ir betarpišku bendravimu su savo skaitytojais, ir rezultatai akivaizdūs: ne sykį stebėjau, kaip pagyvenusios moteriškės perka knygas kilogramais. Amerikietės (serijinės) rašytojos Mejer (Stephenie Meyer) knyga sveria apie tris kilogramus – 500 psl. Nusipirkai vieną, jau reikia pirkti kitą. Visai, kaip bilietai į kino premjeras! Tik kainos dvigubai didesnės už bilietą į kiną. Tačiau dvigubai mažesnės už bilietą į teatrą, dešimtgubai – už bilietą į operą. Nenusipirkai vakar – šiandien vitrinoje jau gali ir nerasti. Literatūra anglų kalba čia turi daug šaltinių: Amerika, Anglija, Zelandija, pati Australija… Visas pasaulis verčia savo knygas į anglų! Taigi, atsivertęs naujausių knygų sąrašą, gali susirgti depresija.

O dar liūdniau yra įžengus į senų knygų (secondhand books) krautuvėlę. Tokių Melburne yra labai nemažai – mūsų gatvėje bent dvi. Jeigu įžengei, žinodamas, kokios knygos nori, tau padės ir netgi nukreips į kitą to paties knygynų tinklo parduotuvę, kur ji galėtų būti. Tokių knygynų darbuotojai, atrodo, tik tą ir daro, kad skaito (turbūt todėl virš durų pasikabina varpelius, kad kažkas pažadintų ir sugrąžintų iš fantazijų pasaulio į realybę). Tokiose krautuvėlėse knygą nusipirksi už mažiau nei dešimt dolerių – tai bent dvigubai-trigubai pigiau nei pirkti naują. Tačiau ar esi tikras, kad užtiksi jau perskaitytą naujieną?..

Ir kodėl man liūdna tokiose krautuvėse? Todėl, kad kažkas visas tas knygas perskaitė ir grąžino. O dar – jų labai labai daug. Ir labai daug pavardžių, kurių nesu girdėjusi. Bijau, kad kada nors mano knyga lygiai taip pat bus nupirkta, pavartyta ir grąžinta…

Kaip rašyti? Kaip išnirti visoje toje primarginto popieriaus jūroje?

Taip neseniai man pasiskundė vienas mano pažįstamas, kuris ateityje svajoja perlipti per galvas visam sąrašui naujų anglakalbių rašytojų ir tapti bestselerių autorium (neabejoju, kad jam pasiseks – jei tik to rimtai sieks). O aš galvoju, kad ne apie tai reikia galvoti, ne apie lipimą per galvas. Nors ir man, pamačius knygų skaičių, rankos nusviro…

Bet ne ilgam. Mano, atėjusios iš teatro pasaulio, galvoje tokios liūdnos mintys apie rašymo prasmę neužsilieka. Juk aš žinau, kad pats laikiniausias, efemeriškiausias menas pasaulyje yra teatras, ir jis man vis dar patinka labiausiai! Gali tikėtis, kad tavo nutapytas paveikslas išgyvens porą šimtų metų, kad tavo parašytą knygą skaitys anūkai ir proanūkiai, kad tavo filmo peržiūrai kitame tūkstantmetyje vis dar bus galima rasti tinkamą aparatūrą… Gali tikėtis, kad tavo kūryba bus nemirtinga (kas yra saviaugaulė, nes viskas yra mirtinga). Bet šiandien suvaidinto spektaklio net už valandos nepakartosi! Jis vyksta čia ir dabar, ten ir rytoj jo nėra. Teatras neleidžia apgaudinėti savęs nemirtingumo iliuzijomis! Šiandien, viskas yra šiandien! Šiandien yra smagu skaityti tai, ką šiandien parašiau. Kokią prasmę tai turi žvelgiant kitu masteliu – pakeliant akis nuo knygos puslapių į visatos begalybę? Juokinga beprasmybė. Jeigu žmogus su tokiu požiūriu pradeda skaityti ir rašyti knygas, jis negali liūdėti.

Mano manymu, Lietuvoje vis dar mažai išleidžiama knygų, vis dar mažai lietuviškų bandymų kalbėti. Kas, kad dauguma jų nesėkmingi – iš klaidų mokomės. Svarbu, kad rašydami bendrautume, kalbėtume – tik ne tylėtume.

Advertisements

Komentarai uždrausti.